Pastaruosius mėnesius artistės gyvenimas kupinas nekasdienės kūrybinės įtampos ir didelių darbų, todėl džiaugiamės, kad mums pavyko pagauti Asmik trumpam pokalbiui, kad smulkiau sužinotume apie jos vasaros įspūdžius ir naujas scenines patirtis.
- Asmik, kokia šiemet buvo Jūsų vasara?
- Ši vasara man buvo labai įtempta, darbinga. Liepos mėnesį dainavau Vengrijoje Szeged‘o vasaros operos festivalyje, kur statėme Leoncavallo operą „Pajacus“, atlikau Nedos vaidmenį. Tik nusileidus oro uoste pajutau šalies dvasią. Nepaisant tvyrančios, kaip ir daugelyje šalių, įtemptos politinės situacijos, žmonės tenai yra nerealūs!
O Budapeštas, mano akimis, yra vienas gražiausių pasaulio miestų. Buvo puiki kūrybinė komanda ir dirbti buvo labai smagu. Labai liūdna dėl šiandieninės situacijos tarp Vengrijos ir Armenijos, nes Vengrijoj sutikau nuostabių žmonių, kolegų, draugų, kuriems šiandien labai gėda dėl jų vyriausybės poelgio.
Rugpjūčio mėnesį sekė darbas Vokietijoje, „Ruhrtriennale“ festivalyje Bochum mieste. Tas festivalis gerai žinomas ne tik dėl inovatyvių šiuolaikinių kūrinių pastatymų, apjungiančių modernius atradimus mene ir muzikoje, bet ir dėl menininkų, kurie ten dirba. Šiemet ten vyko toks labai keistas ir įdomus projektas - amerikiečių kompozitoriaus John Cage „Europera 1” ir „Europera 2“.
Man tai buvo labai sunkus darbas, nes tai, ką dariau scenoje kardinaliai skyrėsi nuo to, ką dariau iki tol - įsivaizduokit - spektaklyje yra 10 solistų, mes visi dainuojam po 10 arijų iš skirtingų operų ir dažniausiai visi vienu metu. Visur kabo laikrodžiai ir viską turi atlikti sekundžių tikslumu. Taigi, beveik neįmanoma susirasti toną ir negana to, orkestre irgi visi groja solo partijas!
- Papasakokit plačiau Jūsų įspūdžius apie Szegedo festivalį ir darbą Vengrijoje.
- Szeged’o miestas, kur vyko festivalis, yra nedidukas, įsikūręs Vengrijos pietuose. Kad ten nusigauti, iš pradžių reikia nuskristi iki Budapešto, o po to iki Szegedo važiuoti traukiniu. Beje, traukinys vis dar tas senasis, o ne greitasis. Miestas labai gražus, pastatymas vyko Katedros aikštėje, oras visą laiką buvo puikus. Šis vasaros festivalis egzistuoja jau daug metų ir yra labai populiarus.
“Pajacų” pastatymo režisierius buvo Kerenyi Miklos Gabor, vienas garsiausių Vengrijoje, tačiau labiau žinomas kaip operečių ir miuziklų, o ne operų režisierius. Jo vadovaujamas Nacionalinis operetės teatras plačiai žinomas Europoje ir dažnai gastroliuoja po pasaulį.
Visi vasaros festivaliai yra suspausti į tam tikrus laiko rėmus. Repeticijos vyko tris savaites, bet tvarkaraštis - įtemptas, jos būdavo ilgos ir nenuspėjamos, kasdien po 7-8 valandas, dažnai tekdavo repetuoti ir iki antros valandos nakties. “Pajacų” pastatyme dainavo tarptautinis sąstatas ir vietinis choras. Turėjau progą susitikti su buvusiu kolega tenoru A.Amonovu, su kuriuo kartu dainavome „Pikų damos“ pastatyme Austrijoje.
Pats pastatymas labai pompastiškas: daug statistų, daug veiksmo scenoje, tikras, geras cirkas. “Kero” slapyvardžiu pasirašantis režisierius mano nuomone yra labiau vizualinis, kaip aš vadinu “paveikslų” režisierius, skiriantis daugiau dėmesio ne vidinei vaidmenų charakteristikai, o išoriniam bendram fiziniam piešiniui. Bet tai tinka šiam pastatymui ir viskas žiūrėjosi gerai.
Vasaros festivaliai turi visai kitą atmosferą ir todėl jie visada man yra vienas smagiausių darbų metuose. Ten nesijaučia, kad dirbi, atrodo lyg ir pavargsti, bet ta tvyranti atmosfera nuima visą nuovargį. Dirbti į tokius vasaros festivalius suvažiuoja labai įvairūs, labai skirtingi, bet be galo šilti žmonės. Visada festivalio finale pasijaučia labai stiprus jų artumas vienas kitam.
- Minėjot, kad Vengrija Jums labai patiko – kodėl?
- Visų pirma labai patiko pati šalis – ypatingas kultūrų mišinys. Budapešte, užėjusi už kiekvieno kampo jaučiuosi lyg atsidūrusi vis kitoje šalyje. O žmonės yra labai tikri, nuoširdūs. Įstrigo vaikai. Tie tokie tikri vaikai – žaidžiantys kieme, besisupantys ant sūpynių, purvinomis rankomis... Ir dar – vengrai vizualiai yra beprotiškai graži tauta. Aš nesu mačiusi šalies, kur būtų tiek daug išvaizdžių žmonių. Jų bendravimas tarpusavyje yra labai šiltas, labai daug šypsosi ir juokiasi, nors viduje tai liūdna tauta.
- Kokios pramogos buvo vakarais? Gal teko pakeliauti po apylinkes?
- Apie pramogas nebūdavo laiko galvoti, nes visi vakarai ir naktys užimti repeticijomis. Jeigu dar likdavo jėgų, nueidavau atsipalaiduoti po sunkios dienos prie upės. Per visą ta laiką neturėjau nei vienos laisvos dienos, išskyrus taip vadinamą rezervinę dieną, kuri buvo jau po spektaklio. Nebuvo laiko net iš arčiau apžiūrėti Budapešto, juk per vieną dieną matyt neįmanoma pažinti miesto tiek, kiek galbūt norėtųsi.
Dar teko pabuvoti Baja mieste. Kaip tik tuo metu vyko kova tarp Szeged‘o ir Bajos, kuris mietas išvirs skanesnę žuvienę, o ji pas juos tikrai fantastiško skonio. Nors siaip, tai žinomiausias vengrų patiekalas – gujašas, kuris pas mus jis vadinamas guliašu (juokiasi).
- O ką būdama ten atradote sau?
- Na kur benuvažiuotum, visur atrandi kažką naujo ir kiekviena šalis turi tam tikrą savo veidą.
- Rugpjutį praleidote Vokietijoje, Bochum mieste. Kuo ypatinga buvo Jūsų patirtis „Ruhrtriennale“ festivalyje? Juk John Cage’as laikomas vienu įtakingiausių XXa. avantgardo kompozitoriumi ir jo epinio mastelio kūrinys “Eupopera 1” ir “Europera 2” yra retai statomas darbas, apimantis begalę operų, jų arijų, įvairiausių stilių, kostiumų, dekoracijų.
- Taip, šiame pastatyme viskas radikaliai kitaip. Šio darbo negalėčiau sulyginti su niekuo. Tai yra absoliučiai unikalus pastatymas. Vaidinome milžiniškoje industrinėje erdvėje, buvusioje gamykloje, talpinančioje apie 1500 žiūrovų.
Vien scena buvo 100 metrų gylio ir 24 metrų pločio! Visa erdvė suskirstyta kvadratais, pagal kuriuos sekundžių tikslumu kiekvienas turėjome judėti savo individualiu piešiniu. Man buvo labai keista, jog reikėjo visiškai susikoncentruoti tik į save ir nematyti kas vyksta aplinkui, nes jeigu pradėsi sukinėtis ir klausytis, iš karto iškrisi iš bendro piešinio. Scenoje, žiūrovų akivaizdoje vyko ir grimas, ir kostiumų keitimas, ir dainavimas.
Kostiumai buvo istorinio tipo. Aš turėjau 5 kostiumus. O apie patį pastatymą man sunku kalbėti kol napamatysiu įrašo. Mat spektaklio metu buvau visiškai susikoncentravusi i save ir praktiškai nieko nemačiau. Pirma dalis buvo labiau orientuota į veiksmą, o jau antroje dalyje daugiau dėmesio skirta muzikinei spektaklio pusei.
Aš manau jog Cage‘as, sukurdamas šį projektą, truputį pajuokavo, nes jį atlikti taip, kad jis skambėtų tobulai yra neįmanoma, o jeigu ir atliktum, tai niekas to net nesuprastų. Nors aš turiu absoliučią klausą, būdavo labai sunku neišsimušti iš tonacijos - atstumai tarp solistų nėra dideli, kiekvienas šalia esantis atlikėjas dainuoja skirtingas arijas, skirtingose tonacijose, iš skirtingų operų. Tačiau trupė buvo surinkta labai stipri ir profesionali.
Būdamas amerikietis, apie “Europera 1 ir 2” Cage’as yra pasakęs, kad “du šimtus metų europiečiai mums siuntė savo operas, o dabar aš viską jiems grąžinu”. Man atrodo, kad visas šis projektas, yra Cage‘o humoro jausmo pademonstravimas, jo požiūris į operos meną apskritai, su kuriuo aš, beje, labai sutinku. Bet šis darbas tiek solistams, tiek visam techniniam personalui leido pasisemti labai didelės patirties, orientacinės patirties.
- Kaip įmanoma surepetuoti tokį pastatymą ir kokie turi būti solistai, kad jie sugebėtų atlikti tokį netradicinį ir sudėtingą kūrinį?
- Visi solistai buvo iš skirtingų pasaulio šalių: Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Norvegijos, Lietuvos, Belgijos, Vokietijos, Anglijos ir Italijos. Atlikėjai į viską reagavo pakankamai ramiai, nes jau perklausose buvo renkami žmonės, kurie yra turėję panašią patirtį. Kiekvienas atlikėjas atstovavo skirtingą šalį ir be visų savo arijų turėjo dainuoti po vieną tautinę dainą. Aš asmeniškai atstovavau dviems šalims: Lietuvai ir Armėnijai. Dainavau „Pasvarstyk, antela“ ir „Krunk“ kas išvertus į lietuvių kalbą yra gervė.
Scenoje dirbome su kamertonais, nes būdavo labai sudėtinga pagauti toną, kai aplinkui tiek daug balsų, ir negana to, dar ir kostiumai trukdydavo prisidėti kamertoną prie ausies. Tai keldavo juoką visiems solistams. O man juokingiausia buvo tai, kad visi solistai, nors ir žinodami, kad praktiškai neįmanoma pataikyti į toną, iki pat paskutinės akimirkos buvo be galo susikaupę ir vis tiek bandė tai padaryti.
Repeticijų procesas vyko labai neįprastai – tris savaites turėjom po dvi viso veikalo perbėgas į dieną su pilnu grimu ir kostiumais. Nebuvo jokių išankstinių repeticijų. Tai reiškia, kad reikėjo dainuoti po du spektaklius per dieną! Atidainavus tiek repeticijų dingsta ir tas vadinamasis premjerinis jausmas, nes kiekviena repeticija atrodo kaip premjera. Labiausiai stebino režisieriaus Heiner Goebbels ramybė ir susikoncentravimas.
Keistas jausmas dainuoti tokiame spektaklyje. Tu įdedi labai daug darbo, bet nejauti jokio grįžtamojo ryšio. Net pati nesuprantu ar pasisekė, ar ne. Pasirodymų buvo šeši ir visi sausakimši, bilietai buvo parduoti labai iš anksto. Mane nustebino, kad žmonės tokius kūrinius priima labai šiltai ir jiems patinka tokie renginiai.
Šioje pačioje scenoje Robertas Wilsonas skaitė John Cage‘o „Lecture of Nothing“. Beje, Wilsonas yra laikomas geriausiu Cage‘o interpretatoriumi.
- Kokią kūrybinę patirtį Jums duoda netradiciniai operiniai sprendimai? Ko galima išmokti ir pasisemti tokiose ekstremaliose situacijose?
- Kaip atlikėja aš išmokau daug naujų dalykų. Tokie projektai labai padeda žmogaus koncentracijai, savikontrolei, atrandi savyje naujų spalvų. Man visada įdomu suvokti, ką žmogus nori pasakyti vienu ar kitu kūriniu, nesvarbu, kokiu stiliumi jis parašytas, ir kai tai supranti, apima nepakartojamas jausmas ir dirbti tuomet nebūna taip sunku.
Žmonės sako, kad John Cage’as labai mėgo grybus, tai po šio pastatymo man pasidarė aišku, kokius grybus jis mėgo (juokiasi).
