– Kai paskambinau jums, vasara dar nebuvo pasibaigusi, o jūs, dėliodamas savo darbus ir planus, vargiai radote laiko šiam susitikimui...
– Vasaros pabaiga – toks jau laikas: derinami spektaklių ir repeticijų grafikai teatre, startuoja darbai televizijų projektuose, nors žiūrovai jų dar nemato... Tie paruošiamieji darbai taip įsuka, kad apie kitokius dalykus net sunku pagalvoti.
– Jau žinome, kad šį rudenį būsite naujo projekto „Muzikinė kaukė“, kuris bus transliuojamas per Baltijos TV, vedėjas. Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai?
– Kol kas nufilmavome tik nedidelę pirmosios laidos dalį. Pati pradžia visada būna sunkiausia, kol supranti, kaip ir kas. Šalia sėdi prodiuseris iš Olandijos, o tu esi įsitempęs, nes nežinai, kaip kalbėti, kur žiūrėti, kokią emociją spinduliuoti. Tikiuosi, kad netrukus įsivažiuosime.
– Ar į projektą „Muzikinė kaukė“, kuriame garsūs Lietuvos žmonės bandys įkūnyti vis kitą pasaulinio garso atlikėją, ėjote iš meilės muzikai?
– Ne, jis man pasirodė įdomesnis nei kiti iki šiol buvusieji. Tai ne tik muzikinis šou. Čia bus ir vaidybos elementų, daug improvizacijos ir humoro. Be to, neslėpsiu, daugiau jokių pasiūlymų iš televizijų nesulaukiau, o ir pirmasis teatro pusmetis nebus toks įtemptas, kad negalėčiau dirbti dar ir televizijoje.
– Ar muzikiniame projekte teks ir pačiam uždainuoti?
– Tik vakar sužinojau, kad teks...
– Tai jus išgąsdino?
– Siaubingai, nes aš nesu dainuojantis žmogus. Tačiau Deivydas Zvonkus, atskleidęs technologiją, kaip televizijoje tai padaroma, mane nuramino.
– Negi niekada viešai nesate dainavęs, net vaikystėje?..
– Vaikystėje neteko to daryti. Kai gyvavo improvizacijų trupė „Pagauk kampą“, jie mane buvo pralaužę. Per porą metų jau įsidrąsinau, bet paskui ir vėl...
– Kokie televizijos projektai, kuriuose jums teko dalyvauti, jums buvo įdomiausi?
– Galbūt „Pagauk kampą“. Tai buvo projektas be jokios pompastikos – ir edukacinis, ir teatrinis, smagus ir nenuspėjamas... Toks linksmas, kad niekur kitur nebuvau tiek prisijuokęs, kaip šiame projekte.
– Ar svajodamas apie aktoriaus ateitį, matėte save ir televizijoje?
– Nemačiau, tiesiog gyvenimas privertė. Buvo nuosmukio laikas, kai teatro mūsų gyvenime buvo mažai, o televizijos tik kūrėsi. Aišku, televizijos aktorius viliojo geresniais atlyginimais. Prisimenu, pirmą kartą mane pakvietė į kulinarinį šou.
– Ar per keliolika metų, dalyvaudamas įvairiuose televizijos projektuose, nors kartą pajutote, kad televizija jums trukdo visomis išgalėmis atsiduoti teatro darbams?
– Bėdotis tuo neteko. Televizija teatrui negali trukdyti. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Yra žmonės, kurie eina į teatrą, ir yra žmonės, kurie žiūri televiziją. Nemanau, kad yra tokių, kurie negalėtų eiti į teatrą žiūrėti „Karaliaus Lyro“ vien dėl to, kad jį vaidina aktorius, dalyvavęs televizijos reklamoje. Galiu tą drąsiai sakyti iš savo patirties. Žmonės nėra tokie buki, kad nesuprastų, jog bare su kompanija galima juokauti, o į teatrą einama nusiteikus kitokioms emocijoms.
– Norite pasakyti, kad neatsiranda tokių, kurie matydami jus scenoje vaidinantį Vanią A. Čechovo pjesėje „Dėdė Vania“, galvoja, kad čia gi Zuokas iš „Dviračio šou“?
– Galbūt kas nors ir mėgina tapatinti skirtingus mano herojus, bet, manau, kad per tris minutes susivokia, apie ką vis dėlto kalbama.
– Ar televizijoje įgyta patirtis jums praverčia ir teatre?
– Nemanau, kad ji man duotų kokios nors naudos. Jau sakiau, kad teatras ir televizija yra du visiškai skirtingi dalykai. Televizijoje man sekasi daug sunkiau nei teatre. Čia aš labiau bijau, labai pergyvenu, jaudinuosi, laisvam jaustis prieš kameras labai sunku.
– O teatre dirbdamas daugiau kaip 25 metus, scenos baimės jau visiškai atsikratėte?
– Baimę visada jaučiu, bet ne tokią didelę, kaip televizijoje.
– Šiek tiek keista tokius žodžius girdėti iš televizijos aso...
– Aš nesu televizijos asas. Nors pirmą kartą ekrane šmėkštelėjau jau gal prieš penkiolika metų, tačiau per tą laiką netapau televizijos veidu, kuris nuolat matomas ekrane. Taip, aš dalyvavau ne viename projekte, tačiau projektas baigiasi ir aš vėl dingstu tam tikram laikui, kol vėl kur nors nepakviečia. Aš nesu iš tų, kurie eina iš laidos į laidą.
– Kas jums yra televizija: galimybė žmonėms priminti apie save, papildomas užmokestis, kūrybinės veiklos paįvairinimas ar atsipalaidavimas po sunkių vaidmenų?
– Atsipalaidavimu to tikrai nepavadinčiau. Na, gal išimtis galėtų būti „Dviračio šou“. Ten mes esame sava „chebra“, galime kvailioti, daryti, ką norim, nejausdami griežtų rėmų.
– Kokie vaidmenys jus labiausiai vargina?
– Vargina iki galo nepadaryti, kokybiškai nesuprasti vaidmenys. Tie, kuriuos turi vaidinti, bet žinai, kad tu jų nepadarai tokiais, kokie jie turi būti. Tikrai tokių, kurie tau nepasiduoda, turiu. Pasirodo, ne viską gali suvaidinti – na, tu jų neperkandi ir viskas. Gali šimtąjį kartą juos vaidinti, o jie stovi kaip uola ir nors tu ką.
– Ar savo kūrybinėje biografijoje kūrėte tokių vaidmenų, kurie jūsų gyvenime turėjo ypatingos reikšmės?
– Taip, turėjau tokių. Gyvenimas yra sudėtingas dalykas. Tai, toli gražu, ne žurnalas blizgančiais viršeliais. Dabar mes kalbame, atrodo, viskas gražu. Tačiau, kai grįžti namo, lieki vienas, dingsta tas blizgus gyvenimo spindesys. Atsibundi, apsirengi, išeini iš namų ir vėl pasislepi po tuo viršeliu. Šuoliuodamas per gyvenimą pernelyg nesigilini į tai, o kas gi vyksta iš tikrųjų. Man teko laimė kurti tokius vaidmenis, kurie man padėjo suvokti, kas tu esi iš tikrųjų – teatre aš vaidinu vos ne save. Nenoriu minėti tų vaidmenų, kad išvengčiau kalbų ir spėlionių, o kur gi jis ten vaidina save.
– Kas jums labiausiai padeda darbe ir gyvenime?
– Hm?.. Darbas padeda gyvenimui. Galbūt toks būtų teisingiausias atsakymas. Iš tiesų, gyventi nėra lengva. Gyvenimas – ne žurnalo viršelis. Jame ryškiai dominuoja beprasmybės jausmas, kurį gali nuslopinti tik darbu.
– Šiais metais jūs atšventėte savo 50-ąjį jubiliejų. Ar peržengęs šią svarbią gyvenimo ribą, pasijutote kažkoks kitoks?
– Kažkoks kitoks nepasijutau, bet kad gyvenimas nesivysto spirale į viršų, tai tikrai pajutau.
– Norite pasakyti, kad gyvenimas vystosi spirale žemyn?
– Jau nuo gimimo žmogaus gyvenimas linksta spirale į apačią. Kol esi jaunas, tau atrodo, kad amžinai spirale suksiesi į viršų. Tačiau, kai tau sukanka keturiasdešimt, pradedi mąstyti kitaip. O kai jau stukteli penkiasdešimt, pamatai, kad dauguma tave supančių žmonių yra jaunesni.
– Kokiais pirmosios gyvenimo pusės laimėjimais jums smagu būtų pasidžiaugti?
– Viskas vystėsi tarsi ir dėsningai – apie ką svajojau, viską lyg ir turiu, tačiau tas amžinas ieškojimas neduoda ramybės. Tai aš vadinu buvimo už kampo sindromu. Tu nuolat kažko ieškai. O kai tau atrodo, kad tas kažkas slypi už kampo, bėgi jį surasti, tačiau pažiūrėjęs už to kampo, staiga suvoki, kad tas kažkas jau užlindo už kito kampo. Taip visą gyvenimą bėgioji už tų kampų, tikėdamasis atrasti tą kažką, ir..