- Retai kada viešite Lietuvoje, ypatingai gimtojoje Marijampolėje. Praėjusį kartą, kai kovo mėnesį lankėtės Vilniuje, apgailestavote, kad dėl koncerto Nacionaliniame operos ir baleto teatre turėjote saugoti savo balsą. Dėl to negalėjote susitikti su savo giminėmis. Ar šįkart jau pasiruošėte išsiilgtam giminių susitikimui?
- Kadangi mes dainuosime Marijampolėje, prieš koncertą būtinai susitiksime su tėvais, aplankysime juos. Tik dieną prieš pasirodymą turime tylėti. Todėl užsidarysime su vyru viešbutyje ir niekur neišeisime. Tačiau mes buvome atvykę į Lietuvą birželio mėnesį. Kadangi prieš tai nespėjome su tėvais net pasimatyti, tik telefonu pakalbėjome, nusprendėme grįžti čia birželio pabaigoje. Viešėjome visą savaitę. Buvo fantastiška – pasiganėme Lietuvoje. (Juokiasi.) Pasibuvome su tėvais, giminėmis.
- Ar artimieji, jūsų vyras pratę prie to, kad prieš koncertą turite saugoti savo balsą, nekalbėti, nors galbūt taip norisi išgirsti jūsų balsą?..
- Jie viską supranta ir neprotestuoja. Kai reikia dainuoti vyrui, jis taip pat renkasi ramybę, nenori blaškytis ir nekelia kojos iš buto ar viešbučio. Mes žinome vienas kito poreikius. Tik svarbiausia susiorganizuoti, susidaryti grafiką, pavyzdžiui, kokiu metu valgysime ir panašiai. Tada problemų nekyla.
- Viešėdama Vilniuje apsistojate viešbučiuose. Ar nekilo mintis įsigyti Lietuvoje nekilnojamojo turto, kur galėtumėte gyventi būdama čia?
- Mes turime butą. (Šypsosi.) Tačiau kai grįžtame dirbti, patogiau gyventi viešbutyje. Bute nėra liftų, sunku tampyti pilnus lagaminus. Todėl dėl poros dienų geriau apsistoti viešbutyje, kad nereikėtų maisto pirkti ir viskas būtų kaip ir kitose darbo vietose. Kai birželį buvome grįžę atostogauti į Lietuvą, gyvenome savo bute. Nors, tiesą pasakius, jis nėra labai reikalingas ir reikėtų jį parduoti.
- Koncertą transliuos Marijampolės televizija. Bet vietų salėje tikrai nėra daug – tik 700. Todėl visiems norintiems pakliūti bus sunku. Aišku, dėl to labai gaila. Bet tai nėra tik Marijampolės problema. Keliaujant po pasaulį ne vienos šalies miesto gyventojai skundžiasi neturintys gerų salių.
- Pamenate, kada paskutinį kartą koncertavote gimtojoje Marijampolėje?
- 2007 metais birželio mėnesį, kai man suteikė garbės pilietės vardą. Pasirodymas vyko toje pačioje salėje, naujuose kultūros rūmuose, kurie pagaliau buvo užbaigti prieš man suteikiant garbės vardą. Nes iki tol daugelį metų stovėjo kaip griuvėsiai. Girdėjau, kad ir aplink pastatą aikštę gražiai sutvarkė ir mano viešnagės metu atidengs mano vardo suoliuką. (Šypsosi.) Bus įdomu pamatyti jį gyvai, nes prieš tai mačiau tik suoliuko projektą.
- Ar iš tiesų buvo istorinis suolelis, ant kurio Violeta Urmanavičiūtė sėdėdavo, kai buvo maža mergaitė?
- Ne, tiesiog miesto vadovams gimė tokia mintis.
- Kai kovo mėnesį koncertavote Lietuvoje, minėjote, kad po 10 metų vėl grįžtate prie mecosoprano balso ir kaip sopranas Giuseppe Verdi „Requiem“ gimtinėje atliksite paskutinį kartą...
- Toje informacijoje įsivėlė šiokia tokia klaida. Kai kurie galbūt nesuprato – aš dar visus metus būsiu tikras itališkas sopranas. Tik G. Verdi „Requiem“ operoje nusprendžiau grįžti prie mecosoprano. Sopraną palieku atsargiai. Negali iškart šokinėti nuo aukšto prie žemo ir atvirkščiai. Visada reikia atspėti savo balso prigimtį. Mano prigimtis yra kažkur per vidurį. Kai balsas nori kilti į viršų, reikia kilti į viršų, kai jis nori leistis, reikia klausyti. Tačiau grįžtu prie seno repertuaro su dideliu malonumu, nes jo esu labai pasiilgusi.
Alfredo: Jaučiu didelę emocijų bangą. O dainuoti jos gimtinėje – dviguba atsakomybė. Tokiems pasirodymams jaučiu dar daugiau pagarbos. Nes matau, kaip stipriai žmoną myli jos tautiečiai.
- Alfredo, kokį įspūdį jums paliko pirmąkart aplankyta Lietuva, kurią iš žmonos pasakojimų galbūt įsivaizdavote visiškai kitaip?
- Pirmą kartą eidamas gatve pagalvojau, kad čia gyvena labai mandagūs žmonės, visi su manimi sveikinasi. (Juokiasi.) Tik po to supratau, kad dėl to, jog mano žmona yra garsi operos solistė. Žinojau, kad Lietuvoje ji yra garsi asmenybė, bet maloniai nustebau, kad ji - tokia mylima. Be to, lankydamasis čia supratau, kad Lietuva yra labai inteligentiška šalis. Dabar čia jaučiuosi kaip namuose.
- Praėjusiame amžiuje operos solistai buvo didžiulės žvaigždės, kurių gerbėjai laukdavo prie viešbučių ir paskui kuriuos sekiodavo žiniasklaida. Dabar jie – lyg likę nuošalyje. O prie viešbučių buriuojasi pop ar roko atlikėjų gerbėjai. Ką apie tai manote?
Alfredo: Žmones vėl reikėtų priartinti prie šio meno. Visi daro didelę klaidą aukštindami atlikėjus, garbindami išreklamuotus veidus, kurie patys save pasiskelbia genijais ar naujomis Marijomis Callas. Tai sugadina publikos orientaciją, kas iš tiesų yra tikrieji artistai. Todėl reikėtų grąžinti žmonėms supratimą, kad kiekvieną žmogų gali padažyti ir fotošopu pagražinti, bet svarbiausia yra – jo balsas.
Violeta: Nors ir Marios Callas laikais atlikėjai virė sriubą su vandeniu. Visko būdavo. Daug talentingų dainininkų neiškilo tik dėl reklamos stokos. Bet aš nekalbu apie pačią M. Callas, kurios karjeros metais žmonės stovėdavo per naktį eilėse, kad nusipirktų bilietą į teatrą.
- Violeta, ką manote apie galimybę žmonėms tiesiogiai stebėti operą kino teatruose?
- Man bičiuliai iš Lietuvos buvo pranešę, kad jie pamatys mane „Aidoje“ gyvai. Tiesioginės operos transliacijos yra patogios. Nes tai beveik tas pats, kas apsilankyti žiūrovams „Metropolitano“ spektaklyje. Tik vaizdas – daug geresnis, nes kameros priartina sceną, parodo vaizdą iš viršaus. Manau, kad tai puikus atradimas. Tai galėtų prisidėti prie operos populiarinimo. Tačiau aš manau, kad Lietuvoje dar jaučiasi žmonių kultūros alkis ir operos troškimas. Bent jau man dainuojant čia susidaro įspūdis, kad jie siurbia į save kultūrinius renginius.
- Esate užsiminusi, kad dainuojant garsiausiose pasaulio scenose kartais jus aplanko malonus jausmas, kad mergaitė iš Marijampolės tiek daug pasiekė. Ar dažnai susimąstote, kad ne kiekvienas operos solistas pasiekė tiek, kiek jūs. Ypatingai – iš tokios mažytės šalies, kaip Lietuva?
- Kai turi laiko apie tai susimąstyti ir nesugriauti dramaturgijos, apninka tokios mintys. Vasario mėnesį „Metropolitano“ teatre buvo mano paskutinės partijos „Aidos“ operoje Aidos vaidmenyje. Spektaklyje yra viena scena, kai man tenka scenoje stovėti šiek tiek atokiau nuo pagrindinio veiksmo. Tuo metu aš akimis permečiau akimis susirinkusią publiką. Teatras – nežmoniško dydžio – 4 tūkstančiai vietų. Tuo metu pagalvojau: „Neblogai, mergaite iš Marijampolės“. (Juokiasi.)
- Per tiek metų, beje, išlaikėte suvalkietišką tartį...
- Kitų žmonių akcentus girdžiu, bet savojo kažkaip nepastebiu.
- Galbūt keliaudama po pasaulį pasiimate su savimi kokių mielų smulkmenėlių, kurios jums primena jūsų lietuviškas šaknis?
- „Aguonos“ saldainių, man atrodo, dar ir dabar turiu. (Juokiasi.) Mano šaknys – visada su manimi. Jokiais pesticidais jų neišnaikinsi. Nors nuo pat išvažiavimo iš Lietuvos stengiausi neleisti pajausti gimtinei ypatingos nostalgijos. Nes negaliu čia būti tiek, kiek noriu. Todėl geriau uždaryti tuos minčių vartelius. Bet aš niekados nepamiršiu, kas aš ir iš kur esu.
- Man tai negresia. (Šypsosi.) Dėkui Dievui, mes suradome laimę. Tačiau iš tiesų buvo tiek daug artisčių, kurios buvo nelaimingos. Maria Callas, Renata Tebaldi, ta pati Marilyn Monroe numirė vieniša. Nors dabar laikai kitokie – moteris gali save realizuoti, apsispręsti, ar jai svarbesnė karjera, ar šeima. Kiekvienas žmogus savo gyvenimo pradžioje susidėlioja savo prioritetus ir siekia savo vizijų. O jei kelyje nepasitaiko tinkamas žmogus, taip jis ir lieka kažkur šalikelėje. Arba pasitaiko neteisingi žmonės. Neseniai žiūrėjome filmą apie atlikėją Dalidą – ji vis darė tas pačias klaidas, nes rinkosi tokius pačius netinkamus vyrus. Kai M.Callas buvo biedna, vyras ją mylėjo. O kai pinigų pagalba iškilo aukštyn, susidėjo su Aristotliu Onasis, kuris ją tik kankino ir žemino. Žinoma, yra žmonių, kurie mėgsta būti vieniši ir aplinkiniai turi gerbti tokį jų pasirinkimą, kaip pasielgė Greta Garbo. Tačiau, faktas, kad daugelis įžymybių ne savo noru buvo vieniši ir dažniausiai baigdavo gyvenimą pakėlę prieš save ranką.
- Kaip manote, kur slypi jūsų asmeninės ir profesinės sėkmės raktas?
Alfredo: Manau, kad jai padėjo jos kuklumas, didelė širdis ir visaapimanti inteligencija.
Violeta: Galbūt ir sutikčiau su ta širdimi – tikiuosi, kad ji tiek didelė, kiek jos reikia. (Šypsosi.) Iš tiesų, kartais reikia pajausti. Neužtenka pasikliauti tik protu. Reikia jausti, kas bus po kelių metų. O numatyti, ką tu ir tavo balsas galės ateityje, labai sunku. Todėl reikia vadovautis intuicija. Kartais protas sako: „Ten turėtų būti labai gerai, eik ten“. Bet širdis netraukia. Reikia kartais pasiklausyti savo sielos, kuri viską žino geriausiai. Mano charakteris santūrus, bet gyvenu lyg tas lašelis, pamažu lašantis į uolą.
Alfredo: Turime daug panašumų su lietuviais. Tiesiog jūs esate kaip gerai išauklėti italai. (Juokiasi.)
Violeta: Man labai patinka manyje išlikęs lietuviškas santūrumas. Nes tas karštakošiškumas ir temperamentas gali pakišti koją. Nors italams tai – visiškai normalu. Mano giminės išgirsta kalbantis ar karštai diskutuojančius italus ir klausia, ar jie jau pykstasi? (Juokiasi.) Ne, sakau, jie tiesiog taip bendrauja.
