Į svarbią rolę nuo rudens prasidedančiuose filmavimuose Jurgita Jurkutė žvelgia su atsakomybe, entuziazmu ir darbingu nusiteikimu. Televizijos laidų vedėja, „Mis Lietuva 2007“ nugalėtoja šiemet baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir vasaros atostogas iškeitė į gastroles su spektakliais po užsienio šalis. J. Jurkutė sako, kad aktorystę ji atrado netikėtai ir tuo labai džiaugiasi.
Svarbų vaidmenį filme „Vardas tamsoje“ tau pasiūlė jo kūrėjai. Kokia buvo tavo pirmoji reakcija?
Skambučio sulaukiau kitą rytą po studijų baigimo. Pirma mintis – tai įrodymas, kad einu teisingu keliu: štai – diplomas, štai – darbas. Žinoma, džiaugiausi, toks įvertinimas man buvo malonus. O po to labai rūpėjo susipažinti su režisiere. Man yra svarbu, su kuo dirbu. Būna, atsiranda ryšys su žmogumi, arba ne. Kartais tiesiog intuityviai jauti, kad geriau nereikia dirbti kartu.
Šis atvejis, kaip suprantu, nebuvo tas neigiamas, nes susitikus su režisiere paprašei scenarijaus ir jau įsitraukei į vaidmens kūrimą. Vaidinti filme buvo tavo svajonė?
Nebuvo. Po mokyklos baigimo įstojau į Vilniaus universitetą, į socialinį darbą. Man net į galvą neatėjo, kad atsidursiu aktorės vėžėse.
Tai kada tu atradai savyje gebėjimą vaidinti ir norą tapti profesionalia aktore?
Gal juokingai nuskambės, bet, iš tiesų, visos mintys apie mokymąsi vaidybos prasidėjo televizijos seriale, kuriame filmavausi („Moterys meluoja geriau“, red. past.). Manau, jei žmogui kažkas yra skirta gyvenime, jis turi ko nors išmokti, tai, anksčiau ar vėliau, pačios aplinkybės jį prie to uždavinio atves. Matyt, man reikėjo suvaidinti tame seriale, susipažinti su tinkamais žmonėmis, kurie mane pastūmėjo į aktorystę.
Kokie konkretūs žmonės sužadino tavyje norą tapti aktore?
Beveik visi mano kolegos seriale. Režisieriai Alvydas Šlepikas, Raimundas Banionis, Sigitas Račkys, aktorės Inga Norkutė, Jūratė Budriūnaitė, Edita Užaitė, Giedrius Savickas. Jie skaitė įdomias knygas, visada kalbėjo keistais terminais, kurių aš nežinojau. Sakydavo man „antras planas“, o aš nesuprasdavau, kas tai yra (juokiasi). Tiesiog, pasidarė labai įdomu ir aš tyliai, ramiai pagalvojau: o gal aš pabandysiu? Niekam nieko nesakius pabandžiau ir įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją.
Nejaugi savo plano studijuoti aktorystę neišdavei nei tėvams, nei draugams?
Ne. Tik mano draugas, dabar jau vyras, žinojo (šypsosi)
O kodėl kitiems nesakei? Tam, kad nesėkmės atveju apsidraustum nuo nemalonaus jausmo?
Aš nuo vaikystės nesidalindavau savo planais net su artimiausiais žmonėmis. Mano tėvai nežinodavo, kur aš ketinu eiti, kokiose veiklose dalyvausiu. Nesu iš tų, kurie švaistosi žodžiais, sako, kad dabar darysiu tą, aną, trečią. Aš visada pranešu tik rezultatą.
Tavo vaidybos kurso vadovė viename interviu sakė, kad turi aktorės talentą . Ar tu pati jauti, kad jį turi?
Gal. Aš galvoju, kad talentas yra vieniems duotas didesnis, kitiems mažesnis, bet, svarbiausias dalykas – kiek darbo įdedi į savo veiklą. Gali turėti velnišką talentą, bet jei neturėsi valios, charakterio, užsispyrimo dirbti, tai tas talentas nueis šuniui ant uodegos.
Bet, ar bestudijuodama teatro ir muzikos akademijoje nepatekdavai į tokias kritines akimirkas, kai suabejodavai – gal ne man ta vaidyba?
Dažnai būdavo. Juk kiekvieną kartą, kai kas nors nepavyksta, savimi suabejoji. Akademijoje studijuojantys puikiai žino, ką tai reiškia. Kai pavyksta suvaidinti, apima euforija. Kai nepavyksta – neviltis, kuri, įprastai, trunka ilgiau nei džiugi būsena (šypsosi).
Kaip iš tos nevilties pavyksta išsikapstyti tau?
Manau, vieniems yra lengviau, kitiems – sunkiau. Mano požiūris į pralaimėjimus toks, kad jie verčia susiimti. Tai proga įrodyti sau ir kitiems, kad tu gali pasiekti to, ko užsibrėžei. Aktoriaus profesija nemėgsta tų, kurie nekovoja, nes ji reikalauja labai daug darbo ir pastangų.
Kiek pastangų iš tavęs pareikalaus vaidmuo filme „Vardas tamsoje“? Ar tavo vaidinama herojė, vardu Atali, yra panaši į tave, ar jūs – visiškai skiriatės?
Ji nėra į mane panaši.
Neišgąsdino iššūkis ją suvaidinti?
Man kuo sudėtingiau, tuo įdomiau. Taip, šis personažas nėra iš paprasčiausių. Iš pradžių jaudinausi, tačiau po pirmos repeticijos su režisiere, aktoriais atsirado daugiau aiškumo. Mes nagrinėjame scenarijų, daug kalbamės apie savo personažus, man kyla vis naujų minčių. Tiesa sakant, natūralu, kad pradedant kiekvieną naują projektą apninka panašus jausmas: dar nežinai, nuo ko pradėsi, kaip savo vaidmenį išpildysi. Kiekvienas kartas yra tarsi pirmas kartas (šypsosi).
Ar vaidinimas filme užims visą tavo rudens laiką?
Oi ne, dar laukia gastrolės su spektakliais (Jurgita vaidina Silvos Mieliauskaitės – Krivickienės spektaklyje „Broliai Karamazovai“ ir Eimanto Nekrošiaus „Dieviškoji komedija“ bei „Idiotas“ – red. past.). Taip pat televizijoje ir toliau vesiu laidas.
Ar nepervargsi?
Aš dvigubas jautis, man kuo daugiau ariamos žemės, tuo geriau (juokiasi).
Vasarą taip pat mažai ilsėjaisi, gastroliavai po užsienį su spektakliais?
Taip. Labai daug gerų įspūdžių prisirinkau. Įdomu tai, kad Lietuvos ir užsienio publika skirtingai priima spektaklius. Lietuvoje žiūrovai į teatro salę ateina jau nusiteikę, kaip žiūrės vieną ar kitą spektaklį, o užsienio publika yra atviresnė tam, ką parodys režisierius ir aktoriai ant scenos, jie be išankstinio nusistatymo žiūri.
Ar rinktumeisi tarp vaidybos teatre ir kine, ar tau abu šie dalykai – ir scena, ir kino kamera – yra reikalingi?
Negaliu pasakyti, kinas ar teatras labiau patinka. Aš tiesiog dirbu savo darbą. Ir jei bus įdomus pasiūlymas, projektas, kuriame aš galėsiu patobulėti, tai jo neatsisakysiu.
Ar jauti, kad aktorystės studijos tave pakeitė kaip asmenybę? Kai kurie aktoriai ir gyvenime yra gana teatrališki, nejauti, kad ir tu per ketverius metus tapai ekspresyvesnė?
Taip, yra tokių aktorių, kurie vaidina kiekvienoje gyvenimo situacijoje, bet tada scenai nieko nelieka (šypsosi). Manau, kiekvienas aktorius yra skirtingas. Keturi metai akademijoje man davė labai daug. Pasikeitė ir tai, kad, jei anksčiau turėjau energijos pašaliniams dalykams, tai šiuo metu visa mano energija keliauja darbams, o likusį laiką norisi būti namie ir ilsėtis. Šiuo metu iš vakarėlių išsprunku iki vidurnakčio.
Kaip Pelenė pasakoje?
Taip (šypsosi).
Tikriausiai dabar dažnai prieš miegą paskaitai Renatos Šerelytės knygą „Vardas tamsoje“, pagal kurią kuriamas filmas. Joje pasakojama detektyvinė istoriją apie mažame miestelyje gyvenančią moterį –policijos tardytoją, kuri, betirdama jaunos merginos žmogžudystę, netikėtai susiduria su savo pačios praeitimi. Kaip ir kiekviena knyga ar filmas, ši istorija turi pagrindinę mintį. Kaip tau atrodo, kokia ji?
Man, beskaitant šią istoriją, kilo mintys apie tai, kad šiam pasaulyje žemiškasis mūsų laikas nėra toks ilgas, kaip gali atrodyti, ir kiekvienas žmogus ieško savo laimės. Tokios, kokią jis įsivaizduoja ir taip, kaip sugeba.
