Po didinamuoju stiklu
– Ingrida, gimėte garsių ir talentingų tėvų šeimoje. Ką tai jums davė?
– Tai mane labai įpareigojo. Man keliamų reikalavimų kartelė savaime buvo daug aukščiau nei kitų. Visada supratau, kad man negalima suklysti, kažką pasakyti ar padaryti ne taip. Koks nors poelgis, jeigu jį padarytų bet koks kitas žmogus, būtų traktuojamas kaip norma, tačiau jei taip pasielgčiau aš, jau būtų tragedija. Taip buvo visada: nuo mokyklos laikų, kai tėvai mane atvedė į pirmą klasę, iki abitūros ar net universiteto.
– Gal jūs buvote labai padykusi?
– Ne, aš buvau labai stropi ir pareiginga, visada laikiausi duoto žodžio. Tai gavau iš šeimos. Tėvai man įdiegė vertybes, su kuriomis gyvenau ir tebegyvenu. Niekada nebuvau maištingas vaikas, nors kartais kokį akibrokštą ir pateikdavau. Tada niekas negalėdavo patikėti, kad tai – mano darbas...
– Įdomu! Ar prisimenate kokią išdaigą?
– Žinoma, pavyzdžiui, pabėgau iš darželio. Ir nuskubėjau pas mamą į darbą. Buvau visiškai ramus ir geras vaikas, žaidžiau smėlio dėžėje, tačiau kažkas nepatiko, ir išėjau. Dar prisimenu, kad bebėgdama pargriuvau ir susimušiau kelį. Mama tąsyk gerokai išbarė.
– Kas pasikeitė, kai suaugote?
– Universitete rūpestingai slėpiau, kas yra mano tėvai. Vis dėlto tam tikri panašumai su mama mane išdavė – kas norėjo, greitai viską išsiaiškino. Ir vėl viskas iš naujo: jeigu gaudavau geresnį balą, atsirasdavo manančiųjų, jog jį pelniau todėl, kad dėstytojui patinka mano tėvų dainos.
Nesvarbu, kad labai ilgai mokiausi, gilinausi į temą ir dar kitiems padėjau. Man toks požiūris visada kėlė šypseną. Juk visada atsiranda žmonių, kuriems nepatinki jau vien dėl to, kad tavo tėvai – žinomi žmonės. Galiu nertis iš kailio, kad padaryčiau gerai, tačiau žmogaus požiūrio nepakeisiu.
– Gyvenimas po didinamuoju stiklu greičiausiai vargina?
– Taip, tačiau supraskite teisingai: aš neverkšlenu, kad man buvo sunku ar negera. Buvau labai laimingas vaikas ir gavau gerokai daugiau, negu kiti vaikai norėjo, svajojo, įsivaizdavo.
Įsivaizduokite, prieš savaitgalį mokyklos draugai klausdavo, kur aš važiuosiu, su kokiais dainininkais susitiksiu. Paduodavo man savo lapukus ir prašydavo surinkti autografus. Visada jaučiausi mylima, globojama, lepinama. Tarsi koks visų atlikėjų vaikas. Nelė Paltinienė kaskart iš Vokietijos man parveždavo skanių šokoladų. Rytis Cicinas mano aštuonioliktojo gimtadienio proga atvažiavo su tokia rožių puokšte, kuri vos tilpo pro duris...
Geros draugės
– Esate labai panašios su mama. Ar dažnai jums tai sako?
– Tenka išgirsti, kad mano šypsena – kaip mamos. Ir elgesys – abi esame tokios tarškutės.
– Kokie judviejų santykiai?
– Mes esame daugiau negu mama ir dukra. Mielai pasikalbame, paatviraujame, patariame viena kitai. Ne tik aš klausiu mamos patarimo, bet ir ji – mano. Labai žaviuosi savo mama ir esu jai dėkinga už visas gyvenimo pamokas. Ji mane išmokė būti moteriška, mylėti save. Kažkada neleido kirpti plaukų, žaisti futbolo...
– Būdama maža matavotės mamos koncertines sukneles, naudojotės jos kosmetika?
– Žinoma. Nėra nė vienos mamos suknelės, kurios nebūčiau pasimatavusi, kai buvau maža. Eksperimentavau ir su kosmetika. Mama vis stebėdavosi, kur dingsta jos lūpų dažai. Aš – neišsidažiusi, tačiau dažų nėra... Mįslė buvo įminta, kai vieną dieną mama nuo sienos nukabino paveikslą. Jo nugarėlėje buvo išdažyta visų spalvų paletė.
– Kiek šiandien svarbi mamos nuomonė, kai renkatės naują dainą, gaunate naujų pasiūlymų?
– Pati renkuosi dainas, kurias atlieku, moku autoriams pinigus, einu į įrašų studijas. Ieškau savo stiliaus. Tėvai man neprimeta nuomonės, neverčia elgtis vienaip ar kitaip, dainuoti tam tikrą repertuarą. Aš nieko iš kitų neprašau ir nelaukiu – viską darau pati. Vis dėlto man svarbu, ką apie tai mano tėvai. Jų patirtis – didžiulė, tad mielai išklausau jų nuomonės.
Sužavėta Prancūzijos
– Dainininkės karjera užkoduota genuose, tačiau jūs bandėte nuo jos pabėgti?..
– Mačiau visus muzikantų gyvenimo užkulisius. Lietuvoje būti dainininku – sunku. Buvau gera mokinė, tad tėvai stengėsi skatinti mano susidomėjimą mokslu. Įstojau į Kauno technologijos universitetą ir įgijau inžinerijos mokslų diplomą.
– Buvo sunku?
– Taip, teko net verkti. Aš – visiška humanitarė, o įstojau į mechaniką... Mama, matydama, kaip man sunku, siūlė mesti studijas, tačiau esu labai užsispyrusi: jeigu pradėjau, tai jau ir baigsiu.
– Studijavote prancūzų kalba?
– Taip, ir tai man labai patiko, nes prancūzų kalba visada buvo mano aistra. Studijų metais laimėjau stažuotę Prancūzijoje. Universitetą baigiau su pagyrimu. Patekau į Lietuvos techniškųjų mokslų geriausių studentų šimtuko pirmąjį dešimtuką.
– Sakote, kad prancūzų kalba – jūsų ilgametė aistra. Nebuvo minčių pasilikti Prancūzijoje?
– Buvo, bet išėjo taip, kaip išėjo. Prancūziją prisimenu su didele meile. Gyvenau kurortiniame miestelyje šalia Ženevos. Čia praleidau ilgiau negu pusmetį. Daug pamačiau, daug patyriau, pakeliavau. Buvo nuostabu.
Tarp scenos ir televizijos
– Pagal specialybę darbo neradote ar nenorėjote ieškotis?
– Ieškojausi, tačiau vyrai inžinieriai labai nenoriai į savo sritį įsileidžia moteris. Nepriklausomai nuo mano diplomo, pagyrimų ir kitų raštų, į mane rimtai nebuvo žiūrima. Jaučiausi beviltiškai. Juk viską dariau tinkamai – nėjau į pokalbį dėl darbo raudonais nagais ar sceniniu makiažu, – tačiau įsidarbinti pagal specialybę nepavyko. Visgi gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Vieną dieną sulaukiau Edvardo Žičkaus pasiūlymo dirbti su juo. Mūsų bendradarbiavimas trunka jau penkerius metus. Esu labai laiminga, nes jaučiu, kad darau tai, kas man patinka.
– Darbas televizijoje atima daug laiko. Ar lengva jį suderinti su dainavimu?
– Ir viena, ir kita veikla reikalauja daug laiko ir pastangų. Kartais nebelieka jėgų, tačiau suderinti abu mėgstamus darbus sekasi. Trejus metus organizavome labdaros ir paramos telemaratoną. Kaskart stengėmės išpildyti neįgalių vaikų svajones. Praėjusiais metais susimąsčiau, kad noriu jiems dar kažką duoti. Parašiau dainos tekstą, Stano padėjo sukurti muziką. Labai džiaugiausi, kad vaikams ji patiko.
– Šiuo metu daug koncertuojate ir su tėvais, ir su merginų grupe „ŠarkA“?
– Taip, bet tai į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Mane kviečia – aš dainuoju. Kuriu naują įvaizdį, ieškau savęs ir to, kuo galėčiau nudžiuginti bei nustebinti žmones. Džiaugiuosi, kad man niekada nereikėjo galvoti tuščių sensacijų, lįsti į akis, kurti mitų apie save, viešinti asmeninio gyvenimo... Aš esu ramus žmogus. Nenoriu skandalų – noriu užmigti rami ir pabusti patenkinta gyvenimu. Man nepriimtinas populiarumo siekis viešinant asmeninį gyvenimą, nuolat pilant pamazgas... Niekada viešai „neskalbsiu“ savo šeimos apatinių tam, kad tik apie mane būtų kalbama.
– Esate kategoriška – sunku atrasti net menkiausią žinutę apie jūsų asmeninį gyvenimą.
– O kam to reikia? Mano asmeninis gyvenimas – labai audringas, tačiau tai – intymu. Aš nenoriu, kad apie tai kalbėtų žmonės. Tegul jie priima mane kaip asmenybę, tegul vertina už nuopelnus, o ne už asmeniškumus. Noriu išlikti iki galo garbinga prieš save ir kitus žmones. Niekada nelipau ir nelipsiu per kitų galvas, niekada nesinaudojau ir nesinaudosiu kitų žmonių nuopelnais. Tai, ką pasiekė mano tėvai, yra jų. Juos labai myliu ir dėl jų džiaugiuosi, tačiau neketinu naudotis jų laimėjimais savo naudai.
– Jums svarbu sau įrodyti, kad esate ne mažiau verta?
– Aš stengiuosi būti savimi – tokia, kokia esu. Kartais pagalvoju, kad man būtų labai nemalonu, jeigu būčiau pristatoma kaip kai kurios moterys: žinomo krepšininko draugė, žinomo verslininko žmona, nusipelniusio žmogaus mylimoji ir pan. Kyla natūralus klausimas: ką ji nuveikė? Ką nuveikė vyras ar draugas – aišku, o ji pati? Nusipelnė Lietuvai tik tuo, kad tapo žinomo žmogaus drauge ar žmona?..
Yra moterų, kurioms tai normalu, tačiau mano ambicijas tai užgautų. Dėl to niekas nieko nežino apie mano asmeninį gyvenimą: su kuo aš draugauju, su kuo gyvenu, su kuo išsiskiriu... Labai atsakingai žiūriu į žmonių santykius, tarpusavio bendravimą, intymius dalykus. Visa tai reikia saugoti ir branginti, o ne leisti valkioti visai Lietuvai. Esu tikra, kad jeigu tau tai svarbu ir tu to nori, niekas nieko nesužinos apie tavo asmeninį gyvenimą.
– Kaip šiandien atrodo jūsų dienotvarkė?
– Mano gyvenimas dabar suplanuotas minučių tikslumu. Laiko tinginiauti nelieka, nes kiekvieną minutę randu, ką nuveikti. O miego visada trūksta...
– Jaučiatės laiminga?
– Taip, esu laiminga. Imu viską, ką man siunčia gyvenimas. Iki visiškos laimės man trūksta nebent šeimos ir vaikelio. Dėl to esu pasiryžusi daug ko atsisakyti – žinau, kad karjeristė tikrai nebūsiu.