Kaip ir su daugeliu Lietuvos žvaigždžių, su Inga lengviausia susitikti pajūryje – čia moteris atvažiuoja koncertuoti, o radusi laisvesnę minutę lekia į Latvijos paplūdimį pasideginti: „Aš mėgstu saulėje būti nuoga, o Lietuvos pliažuose to padaryti neįmanoma – čia per daug žmonių“.
Nors lieka nedaug laiko iki vakare įvyksiančio koncerto, besiruošdama pasirodymui I. Valinskienė atrodo kur kas ramesnė ir labiau atsipalaidavusi nei per posėdžius Seimo salėje. O ir interviu metu moteris nė kiek neslepia – stovėdama scenoje priešais publiką ji jaučiasi kur kas geriau, nei politikės kėdėje.
Inga, kokia ta jūsų vasara?
Darbinga. Žinote, išleisti albumą per kelis mėnesius – nelengvas uždavinys. Tiek smulkmenų lieka paskutinei minutei, todėl atsiranda daug įtampos. Bet aš jau vasaros pradžioje supratau, kad poilsio neturėsiu. Šiandien regis, tik antrą kartą per visą vasarą išsimaudžiau jūroje.
Laimei, vasaros dar truputį liko, todėl šias dienas iki rudens leisiu jau kitaip. Kaip ir kasmet, važiuosime su visa šeima į Nidą. Kadangi ten turime gyvenamą plotą ir kaskart nereikia sukti galvos, kur apsistoti, šis kurortas man jau tapo antraisiais namais.
Palangoje aš atostogauju retai – čia labai daug žmonių, o mane dažnas atpažįsta, todėl mieliau renkuosi vietas, kur susirenka kuo mažiau poilsiautojų.
Kokios yra tobulos atostogos pagal Ingą?
Aš esu visiškai pasyvi poilsiautoja. Jei važiuoju į svečias šalis, apžiūriu tik pagrindines lankytinas vietas. Smagiausios atostogos man – ramios, praleistos gulint prie jūros.
Ir Nidoje darau tą patį. Šiek tiek pasivažinėju dviračiu ar riedučiais, bet jei tik pasitaiko geras oras, mielai renkuosi buvimą prie jūros.
Pasaulyje neturiu tokios vietos, į kurią visada norėtųsi sugrįžti. Aš mieliau renkuosi pažinti vis kitą šalį. Kad įsimylėčiau svetimą miestą, turiu jame pabūti kur kas ilgiau, nei eilinis turistas, kuris aplanko tą vietą pirmą sykį ir pamato pagrindines įžymybes.
Man labai patiko du miestai – Barselona ir San Franciskas. Tačiau akivaizdu, kad įspūdis apie miestą labai stipiai priklauso nuo nuotaikos ir kompanijos. Jei esi gerai nusiteikęs, pats paprasčiausias kaimas gali palikti gerą įspūdį.
Muzikos atlikėjai mėgsta sakyti, kad naujas albumas atspindi naują jų gyvenimo etapą...
Aš jokiu būdu nedrįsčiau taip skambiai išsireikšti. Manau, kad tokie skambūs žodžiai yra paprasčiausia reklama. Ir aš ne prieš reklamą, kiekvienam, kuris nori būti viešumoje, jos reikia. Svarbu tik kaip tų tą reklamą darai, kiek ji subtili ir nenupiginta. O taip pasireklamuoti, kad niekas nesuprastų, jau yra menas.
Tačiau aš tikrai nematau kažkokių paralelių tarp naujojo albumo ir savo asmeninio gyvenimo. Šis albumas – tiesiog dar vienas bandymas priminti apie save kaip atlikėją.
Jūsų dainos romantiškos, dvelkia nostalgija. Ar ir gyvenime jūs tokia, kaip scenoje?
Tikrai taip. Gyvenime man tenka būti ir kitokiai, bet aš niekada neslėpiau, kad giliai viduje esu būtent tokia – jautri ir romantiška. Jei aš pati kurčiau visas dainas savo programai, jos būtų vien lyriškos, tačiau taip, ko gero, žmonėms aš greitai nusibosčiau. (Juokiasi).
Po šių žodžių lietuviškos scenos kritikai mestų į jus akmenį, kad esate viena iš tų, kurie pataikauja publikai.
Aš apie tai galvoju labai paprastai – jeigu tu nori koncertuoti ne dešimčiai savo gerbėjų ar draugų, o sieki surinkti pilną salę, privalai pataikauti publikai, bet gerąja prasme. Jei ketini kurti tik sau, tai tavo muzika tegu ir pasilieka tarp keturių kambario sienų.
Todėl šiuos garsius pasisakymus, kad publikai pataikauti labai bjauru, aš vadinu susireikšminimu. Dažnai taip kalba žmonės, kurie labai norėtų tos publikos turėti, bet jos nesurenka.
Ar nesunku jautriai, meniškai sielai politikoje?
Sunku, tačiau ir muzikuoti yra labai nelengva. Man keista, kodėl apie tai niekas neklausia. (Šypsosi). Žmonės neįsivaizduoja, kiek jėgų įdedi dainuodamas – visiems atrodo, kad tai yra vienas malonumas ir poilsis. Tai tikrai yra malonumas, bet kol jis tokiu tampa, reikia įdėti labai daug pastangų.
Tačiau dainuodamas bent jau dėkingumo susilauki. Salėje girdi žiūrovų plojimus, o politikoje esi vien tiktai keiksnojamas. Per visus tuos metus aš neesu girdėjusi nė vieno gero žodžio.
Nusivylėte politika?
Aš niekada jos ir neidealizavau. Kai nededi daug vilčių, tai ir nusivilti nelabai yra kuo. Neturėjau ambicijų išgelbėti pasaulio. Tai buvo svarbi mano gyvenime patirtis, bet negalėčiau pasakyti, kad maloni.
Tačiau suprasdama, kad kiekviena patirtis praturtina mūsų gyvenimą, ir šią įsidėsiu į patirčių skrynelę – nekeiksnodama ir neverkdama. Artimiausioje ateityje aš nematau savęs politikoje, mieliau jau rinksiuosi sceną.
O televizijoje jus dar išvysime?
Buvimas televizijoje kiekvienam yra visiškas atsitiktinumas. Dėti daug vilčių ir sieti savo gyvenimo vien tiktai su televizija negali nei vienas žmogus, nes mums kiekvieni metai gali būti tiek pirmi, tiek paskutiniai.
Ar niekada nebūna baisu, kad visos jūsų veiklos – sėkmės ir atsitiktinumo įtakoje. Kiti žmonės ramiai dirba tame pačiame darbe po dvidešimt metų ir nesuka sau galvos, ką veiks kitą sezoną.
Taip, šis jausmas mane lydi, bet tai dar nereiškia, kad dabar turėčiau eiti dirbti į fabriką. Man jau per vėlu būtų. Aš jau tikrai netapsiu, tarkime, verslininke – nenorėčiau to ir nesugebėčiau.
