„Užduotis atrinkti dešimt pačių brangiausių daiktų privertė susimąstyti, kas iš tikrųjų yra brangiausia ir kokius vertės kriterijus reikėtų taikyti. Savaime aišku, kad tai nėra materialiai brangiausi daiktai, bet net ir tarp tų didelį emocinį krūvį turinčių dalykų nėra paprasta atsirinkti, kurie tie amžinieji”, - DELFI sakė D. Ibelhauptaitė.
Dažnai keliaujančios moters namuose – daug išskirtinių daiktų iš toliausių pasaulio kampelių.
„Daug metų keliauju, todėl iš visų tolimiausių šalių užkampių ir rečiausių genčių atsivežta daug kas: daiktai iš genčių buities, autentiškų papuošalų, tradicinių egzotiškų drabužių, kelios lentynos mylimiausių knygų, parašytų draugų ir nepažįstamųjų, su autografais ir be jų. Visi jie turi ypatingą dvasią. Galvojau apie ribas, kada daiktas iš labai mylimo ir mielo tampa tuo „brangiausiuoju”. Šį kartą atrinkau 10 daiktų, kurie man be galo artimi dėl įdomiausių su jais susijusių istorijų ir šviesiausių prisiminimų. Jų visų nesusidėsi į lagaminą ir nevežiosi kaip talismanų, bet visi jie turi savo vietą namuose Londone ir visada manęs laukia”, - pasakoja menininkė.
Vestuvinė dovana – Arūno Sakalausko skulptūra
„Nuostabus lietuvių skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas skulptūrą „Vakaras Dviese” mums su Dexteriu padovanojo vestuvių proga 1997 metais. Ji mums tapo lyg buvimo kartu simbolis, nes skulptūros dvasia identiškai atitinka mūsų gyvenimo kartu dvasią – du savarankiški žmonės sėdi šalia, žiūrėdami vienas į kitą, palinkę artume ir meilėje. Tačiau jie nėra suklijuoti kartu – lygiaverčiai ir stiprūs savo vienatvėje, lygiai taip, kaip stiprūs buvime kartu… Arūno dovaną visų kelionių ir kraustymųsi metu labai saugojom ir ji visada užima labai svarbią vietą mūsų namuose. Dexteris visada juokauja, kad iš marmuro ir bronzos sukurta skulptūra yra tokia sunki, kad išgelbėtų mus ir pavojingose buitinėse situacijose – jokie įsibrovėliai nebaisūs”, - juokiasi režisierė.
„Jimmy Choo super basutės”
„Aš neužaugau pasiturinčioj šeimoj, todėl nuo pat vaikystės mama man įskiepijo, kad jeigu ir negali sau leisti turėti norimų drabužėlių, svarbu, kad batai būtų tvarkingi, švarūs ir geri. Prisimenu, kai vaikystėj eidavom į teatrą – aš nešdavausi maišelyje baltus batelius su rožinėm rožytėm, kuriuos apsiaudavau tik teatre. Pirmieji keli metai Londone buvo labai sunkūs finansiškai, teko ir su suplyšusiais padais vaikščioti, ir kojas per repeticijas slėpti po kėde. Dexteris žinojo mano istoriją su batais ir savotišką obsesiją, todėl kai baigėsi mūsų finansinių sunkumų laikas ir jis gavo pirmąjį didelį honorarą už amerikiečiu serialą „Band of Brothers”, mano gimtadieniui nupirko geriausio batų dizainerio Jimmy Choo basutes su juodais blizgančiais akmenukais! Koks tai buvo įvykis! Nešiojau tik išskirtinėm progom, – juokiasi pašnekovė. – Šitos basutės tikrai galėtų papasakoti nemažai istorijų iš prašmatniausių kino premjerų, susitikimų su įspūdingom asmenybėm – štai ir dabar galiu pasigirti, kad išsaugojau jas jau 12 metų.”
XVIII a. sidabrinės žvakidės, kažkada priklausiusios Nobelio premijos laureatui
„Mano artima draugė, žinoma britų scenografė Marija Bjornson netikėtai mirė 2002 metais. Ji sukūrė dekoracijas ir kostiumus sėkmingiausiam pasaulyje miuziklui „Operos Fantomas”, virš šimto dramos ir operos spektaklių visose didžiosiose pasaulio scenose ir laimėjo daugybę apdovanojimų . Gyvenime Marija buvo labai užsidariusi. Ji kūrė dekoracijas ir kostiumus mano operos režisūros debiutui – Mocarto „Don Žuanui” Italijoje, nuo tada ir susidraugavom... Jos gyvenimo istorija buvo absoliučiai nereali – ji buvo nesantuokinė vienos žymiausių Norvegijoje Bjornsonų šeimos palikuonė, gimusi Paryžiuje, tuo metu, kai jos rumunų tautybės mama turėjo skubiai palikti Norvegiją, išaiškėjus jos santykiams su turtingu šeimininku. Marija sužinojo apie tėvą ir su juo susitiko tik būdama jau suaugusi. Jam mirus, savo dideliai nuostabai sužinojo, kad ji tapo vienintele viso turto paveldėtoja, nes daugiau vaikų jis neturėjo. Visos Bjornsonų šeimos relikvijos buvo pristatytos į Londoną. Šitos XVIII a. sidabrinės žvakides kas vakara buvo uždegamos Marijos namuose vakarieniaujant. Jos priklausė Marijos seneliui, vienam iš žymiausių Norvegijos rašytojų Bjornstjerne Bjornsonui, 1903 metais laimėjusiam Nobelio premiją literatūros srityje. Marijai mirus jos atsidūrė mūsų namuose… Beje, jos senelis pats būdamas ir dramaturgas, buvo artimas Henriko Ibseno draugas ir kartais man labai patinka pasvajoti, kad gal kažkada žvakės šiose žvakidėse degė ir jų vakarinių kūrybinių pokalbių metu.”
Ndbele genties ritualinės apyrankės ir specialiai sukurta rankinė
„Man visada norėjosi sužinoti daugiau apie afrikietiškąją Ndbele gentį – jų moterys nešioja dešimtis metalinių žiedų ant kaklo, kad jį prailgintų. Kojos ir rankos taip pat padengtos metaliniais žiedais, o iš smulkiausių karoliukų preciziškai sukurtų papuošalų kiekis, grožis ir savitumas kaip nei vienoje kitoje gentyje. Kai Dexteris Pietų Afrikoje filmavo filmą „Stander”, turėjome galimybę ne tik nuvažiuoti į tos genties kaimelį Pietų Afrikos šiaurėje, bet ir aplankyti vieną iš tos genties karalienių. Ndbeles karalius turi penkias žmonas, jo didžiausias namas – mūsų masteliu, matyt, tai turėtų vadintis trobele – yra centre, o aplinkui stovi penki nameliai kiekvienai žmonai atskirai. Visos trobelės yra išpaišytos fantastiškais geometriniais spalvotais ornamentais. Sužinojome apie jų kultūrą ir savitas tradicijas, o išvažiuojant viena iš genties moterų padovanojo kelias savo vestuvines apyrankes. Išaiškejo, kad iš karoliukų padarytas apyrankes gali nešioti tik ištekėjusios Ndbele genties moterys ir šitos buvo jos pačios vestuvių papuošalas. Prisiminimui apie Ndbeles genties spalvotus namus karalienė padovanojo jų tradiciniais ornamentais karoliukais siuvinėtą rankinę. Spalvos beveik kaip lietuviškos trispalvės!”
Amy Arbus nuotrauka, daryta Niujorke
„2004 metais režisavau Hašeko „Šveiką” Niujorke, Brodvėjaus teatre, 42-ojoje gatvėje. Spektaklio pasižiūrėti atėjo fotografė Amy Arbus ir po jo paprašė nusifotografuoti jos parodai apie menininkus Niujorke. Koks didelis šokas buvo, kai sužinojau, kad ji yra legendinės fotografės Diane Arbus dukra ir kad pačios Amy nuotraukos yra Niujorko modernaus meno muziejaus kolekcijoje! Tai buvo daugiau negu sutapimas, nes kurdama „Šveiko” spektaklį Diane Arbus nuotraukas naudojau kaip įkvėpimo šaltinį… Šita nuotrauka man visada primena apie tai, kad visos svajonės yra įgyvendinamos – tik reik labai norėti.”
Juodieji Taičio perlai
„2005 metais su Dexteriu keliavome po Prancūzijos Polineziją, mat kai Dexteriui buvo 17 metų, jis filmavosi filme „The Bounty” su legendiniais aktoriais Melu Gibsonu, Anthony Hopkinsu, Laurence Olivier, Dan Day-Lewis, Liamu Neesonu ir gyveno Taityje tris mėnesius. Nuo to laiko visada norėjo čia grįžti, nes Taitis jam paliko šviesiausius įspūdžius. Kelionės metu aplankėme ne tik Taitį, bet ir Rangiroa salą Tuamotu archipelage, kuris yra už pusantros valandos skrydžio nuo Taičio – ten natūraliose sąlygose auginami juodieji perlai, vadinami Taičio auksu. Šitie perlai – Dexterio dovana, vis dar guli mano brangenybių dėžutėje „nepritaikyti” nešiojimui, - šypsosi D. Ibelhauptaitė, vis „gaila pagadinti”. Vieną dieną tikiuosi rasti juvelyrą, kuris kažką iš jų sukurs.”
Bohemiečių padovanota skulptūra
„Tai „bohemiečių” solistų dovana po Mocarto „Užburtosios fleitos” premjeros. Ji man labai brangi, nors nežinau nei darbo autoriaus, nei pavadinimo – tiesiog joje man yra užkoduotas visas mūsų „bohemiečių” darbo, draugystės ir gyvenimo santykis. Ta moteris, laikanti mažą kūdikį lyg ore, jo neužspaudžia, o suteikia daug erdvės ir laisvės.”
Juozo Statkevičiaus sukurta suknelė „holivudiniam” pasirodymui
„Indijoje iš zaratustrų genties moterų įsigijau sarį, labai smulkiai suplisuotą rankiniu būdu tokiais ragiukais. Tą audinį atsivežiau kaip stebuklą, neiškedentą ir su visais užrišimais ir siūliukais. Vis grožėdavomės su Juozu, pakilnodavom ir atgal į spintą dėdavom, kol aš nebuvau pakviesta tapti liudininke draugų vestuvėse. Proga buvo didelė – man teks stovėti šalia Claudios Schiffer, Jools Oliver ir Jennifer Aniston! Priprašiau Juozą padėti ir jis ėmėsi darbo, bet iš karto paaiškėjo, kad audinys nešlapinamas, nelyginamas, visas slysta, sukasi – iš jo neįmanoma siūti. Juozas kaip puikus draugas pasiryžo tą audinį įveikti rankiniu „haute couture” būdu. Rezultatas buvo nepakartojamas, bet vestuvės vyko Toskanoje, alyvuogių giraitėje, vasarą, kai plieskė 35 laipsnių karštis. Stoviu elegantiškai šalia visų tų įspūdingų holivudinių moterų, atrodau „million dollars”, visi tik komplimentais žarstosi, bet saulei kepinant jaučiu, kad ta suknelė pavojingais tempais didėja ir plečiasi į visas puses. Kol praėjo ceremonija, suknelė jau vilkosi žeme, rankovės ištįso ir ji pasidarė kaip parašiutas, į kurį tilptų pusė krepšinio komandos, – su šypsena prisimena D. Ibelhauptaitė. – Po to išaiškėjo, kad mane ji dar ir nudažė. Pasirodė, kad audinys buvo napritaikytas… Juozo nuomonė apie tą istoriją yra puikiai aprasyta jo knygoje „Žinau, ko Jums reikia”. Šioje nuotraukoje suknelė dar prieš „holivudinį” pasirodymą.”
Paskutinė Jurgos Ivanauskaites dovana
„Su Jurga susitikome ir susidraugavome jau labai seniai, kai man buvo 17 metų, aš dar mokiausi mokykloje. Truputį vėliau stačiau su savo draugais jos pjesę „Nežaiskime su Mėnuliu". Jau tada ji buvo nepaprastai ryški, užkrečianti savo energija, išmone, drąsa ir noru pažinti gyvenimą asmenybė, labai imponuojanti vidine laisve. Taip jau susikostė, kad labai susidraugavom, bet mūsų bendravimas buvo netradicinis – kartais nesimatydavom kelis metus, po to kai susimatydavom, tai bendraudavom neskaičiuojant valandų, intensyviai ir dažnai, po to vėl būdavo pertrauka. Likimas taip lėmė, kad praleidau nemažai laiko kartu su Jurga prieš pat jos mirtį. Ji visa savo esybe ruošėsi išėjimui, daug kalbėjomes… Jurgai gyvenime buvo labai svarbu jos kelionės, jos skirtingų pasaulių, žmonių, mąstymų pažinimas. Ši įrėminta nuotrauka yra viena iš paskutiniųjų Jurgos dovanų. Nuotrauką ji darė pati… Tokių nuostabių, ištikimų draugų gyvenime pasitaiko vienetai – dažnai su ja ir dabar kalbuosi, o akys, žiūrincios iš šios nuotraukos visada suteikia ramybę."
Mamos saugota papuošalų dėžutė su jos daiktais
„Tai brangiausių daiktų sąraše naujausiai atsiradęs daiktas… Tikriausiai tada, kai žmogaus, dovanojusio tą daiktą nebėra su mumis ir niekada nebebus, tada tas daiktas - vienintelis dalykas, kas tau lieka materialaus - tampa pačiu brangiausiu... Čia mano mamos senovinė papuošalų dežutė, ji ją labai saugojo ir man atidavė prieš 22 metus, kai išvažiavau į Londoną. Metams bėgant joje prisikaupė įvairiausių mamos daikčiukų, vertingų emocine prasme. Nors dėžutė visada stovi lovugalyje, niekada jos net nepataisiau, 22 metus ją turiu, o dangtelis nepritaisytas... Tik dabar mamai mirus pagalvojau, kad be prisiminimų ir nuotraukų, be jos knygų, tai brangiausia, kas liko…"
Brangina, nors ir dingo
Kai kurių širdžiai brangių daiktų D. Ibelhauptaitė jau nebeturi - dažnai keičiant gyvenamąją vietą šie pražuvo, bet prisiminimai liko.
„Gyvenime teko labai dažnai kraustytis iš vienos šalies į kitą, o ir net tam pačiam Londone iš vienų namų į kitus. Iš pradžių mokėjau visus daiktus susidėti tik į du lagaminus, o laikui bėgant prikaupus kalnus daiktų, dažnai tekdavo palikti supakuotus dėžėse pas draugus arba sandėliuose. Kartą grįžę iš Amerikos radome visas dėžes užpiltas vandeniu…"
Vienas iš tokių prisiminimus žadinančių ir dingusių daiktų - devynis Oskaro apdovanojimus laimėjusio filmo „Anglas ligonis” pirmasis scenarijus su filmo rezisieriaus Anthony Minghela autografu ir asmenine dedikacija.
„Tą scenarijų Anthony padovanojo 1994 metais, dar tada, kai filmas nebuvo pastatytas ir niekas nežinojo, kokia sėkmė jo laukia. Tiesiog buvom draugai, o jo žmona Carolyn Choa kūrė choreografiją net keturiems mano spektakliams. Prie „Anglo ligonio” Anthony dirbo keturis metus, labai ilgai negalėjo rasti prodiuserių, pasitvirtinti scenarijaus. Tuo metu jie neturėjo daug pinigų ir Anthony buvo labai dėkingas, kad dirbau su Carolyn, nes nors honorarai buvo ir nedideli, jie palaikė jų šeimos gyvenimą. Taip po Goldonio „Mirandolinos” premjeros jis ir padovanojo „Anglo ligonio” scenarijų su užrašu, kad dėkingas ir tikisi, kad visų pastangos sulauks rezultatų."
Kitas daiktas, kurį D. Ibelhauptaitei buvo gaila prarasti - Peterio Brooko knyga su asmeniniu įrašu.
„Mano gyvenime buvo toks metas, kai labai dvejojau ir norėjau sustoti, nebedirbti nei teatre, nei operoje. Pati vakarietiško darbo sistema atrodė visiškai nepriimtina, darbo santykiai nesuteikiantys nei kūrybinės laisvės, nei džiaugsmo. Taip sutapo, kad buvau pakviesta ko gero pačio svarbiausio ir įtakingiausio teatre režisieriaus Peterio Brooko dalyvauti kelių savaičių eksperimentiniuose Šekspyro seminaruose, kuriuose jis pasikvietęs 5 jaunus režisierius rengėsi dirbti ties „Hamletu”. Iš pradžių net nesutikau, nes atrodė, kad negaliu užimti tokios garbingos vietos. Ypač kai pati taip prastai jaučiuosi. Po seminarų ir ilgų vakarinių pokalbių su teatro didžiuoju maestro ne tik iki šiol turiu entuziazmo ir energijos, bet visada prisimenu jo įrašą knygoje apie sunkų darbą ir viltį. Deja, grįžus iš Amerikos knygos jau neberadau, viskas buvo negrįžtamai supilta vandeniu."
Superherojus, kuris sutrikdė Dalią
Dar vienas daiktas, kurį, jei tik galėtų, D. Ibelhauptaitė būtinai parodytų DELFI skaitytojams - bendra nuotrauka su Robertu de Niro.
„Jaunystėje aš turėjau tik du aktorius idealus, žvaigždes ir superherojus – Al Pacino ir Robertą de Niro. Niekada net laukinėse svajonėse neįsivaizdavau, kad gyvenime teks juos sutikti. Su Al Pacino Dexteris dirbo filme „Revolution”, kur vaidino jo sūnų. Kai gyvenome Los Andžele ir Alas tuo metu vaidino teatre, vieną dieną Dexteris jam paliko žinutę, kad atsirado sūnus palaidunas, turi žmoną ir nori pristatyti. Negalėjom patikėti, kad tą patį vakarą gavome ne tik kvietimą ateiti į spektaklį, bet ir vakarienės! Aš buvau tokiame šoke visą vakarą, kad nesugebėjau ištarti beveik nei vieno žodžio, kas mane pažįstantiems žmonėms turėtų atrodyti nerealu, - juokiasi D. Ibelhauptaitė ir atskleidžia, kodėl gi tos bendros nuotraukos nerodo. - Aišku iš to šoko taip ir neišėjo paprašyti nusifotografuoti. Kai Dexteris filmavosi filme „Žvaigždžių dulkės” su Robertu de Niro ir turėjau galimybę ne kartą pabendrauti su savo vaikystės herojumi, pirmu reikalu paprašiau, kad nusifotografuotumėm. Labai džiaugiaus šita nuotrauka. Deja, likimas nusprendė kitaip – po kurio laiko Dexterio kompiuteris „užlūžo” ir dingo visa informacija, visos nuotraukos, o mes bandydami būti šiuolaikiškais nebuvome pasidarę popierinės nuotraukos kopijos. Tai va taip viskas ir dingo…", - apie praradimą kalbėjo D. Ibelhauptaitė.
