- Egle, duoti interviu jums įprastas, kone kasdienis dalykas. Ar nevargina tas nuolatinis dėmesys?
- Vis dažniau pati savęs klausiu – Egle, na kam tau viso to reikia? Esu scenos žmogus ir, be jokios abejonės, labiau norėčiau, kad vertintų mano darbus scenoje. Bet mes visi puikiai žinome, kad dažnai žmonėms kur kas įdomesnės pikantiškos asmeninio gyvenimo detalės. Įvairios paskalos ir intrigos geriau nei kas kitas traukia žmones.
Viešojoje erdvėje yra išties nemažai purvo. Bet aš kartais susimąstau ir apie tai, kas blogai su tais žmonėmis, kuriems paskalos apie žinomus žmones įdomesnės už jų pačių gyvenimus.
- O pačiai ar pavyksta nuo to atsiriboti?
- Pasakysiu atvirai – neprisimenu, kada žiūrėjau televizorių. Vakar į mano rankas atsitiktinai pakliuvo televizijos programa, tai pasižiūrėjau mėgstamą filmą „Virš debesų“ su mylima aktore Penelope Cruz. Važiuojant mašinoje paklausau žinias, ir tiek. O kas su kuo permiegojo ar išsiskyrė man visiškai neįdomu. Aš vos spėju pasirūpinti savo reikalais.
- O kas jums įdomiau už žymių žmonių gyvenimus?
- Aš stengiuosi kuo daugiau skirti laiko savo dvasiniam tobulėjimui. Mano gyvenime daug maldos, meditacijos, tikėjimo. Tada gyvenimas tikrai atrodo šviesesnis.
- O madinguose vakarėliuose jus dažnai galima sutikti?
- Ne, tai man niekada nebuvo labai svarbu. Aš jau pavargau nuo madingų vakarėlių ir tuščių plepalų. Kartais tenka nueiti, nes tai yra mano darbo dalis. Mano gyvenime svarbiausias prioritetas yra šeima.
Jau seniai nevartoju alkoholio ir nevalgau mėsos. Tiesiog nesinori. Nematau prasmės girta galva tūkstantį kartų kalbėti apie tą patį ir analizuoti senas problemas. O nevalgyti mėsos nusprendžiau praeitą vasarą. Paeksperimentavau tris mėnesius, ir patiko. Gaminu ją tik vaikams.
- O kaip širdies reikalai?
- Meilė visada buvo ir bus svarbi mano gyvenime. Tuštumos širdyje aš ir dabar nejaučiu. O apie kažkokius asmeniškesnius dalykus ar konkretų žmogų aš visai Lietuvai jau nebenoriu pasakoti.
- Greitai įsimylite?
- Oi ne, matyt, nebe tas amžius. (Šypsosi). Turbūt net jei labai norėčiau, man nepavyktų. Turiu pakankamai patirties, tapau visiška realiste, todėl naivus berniukas vien tik gražia šypsena manęs nepapirktų. Dabar mano žvilgsnį traukia stiprus, patirties užgrūdintas, bet jos nepalaužtas vyras. Aš tikiu posakiu – už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda.
- Kokią knygą šiuo metu skaitote?
- Dabar mane ypač domina vedų literatūra.
- Esate religinga?
- Taip. Neinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet Dievo įsakymų stengiuosi laikytis. Tikiu, kad viskas sugrįžta bumerangu. Jaučiu didelę atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl jei man nesiseka, bandau analizuoti, ką padariau ne taip. Ir dažniausiai randu.
- Po šitiek jus persekiojusių negandų vis dar esate optimistė?
- Žinoma. Ir šventai tikiu, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Imkime paskutinį skandalą apie mane – dėl to autoįvykio. Jei ir kuriam laikui prarasčiau vairuotojo pažymėjimą, per daug nesisielosiu. Gal bus pats laikas pamąstyti apie automobilio vairuotoją. (Šypsosi). O gal išvyksiu kuriam laikui iš Lietuvos.
- Nepykstate ant tų, kas jus apkalba? Tikintieji mano, kad blogo linkintys teršia žmogaus karmą.
- Jei mes kalbėtume ta tema prieš keletą metų, man dvasinės temos nebūtų tokios įdomios. Bet dabar jaučiuosi pakankamai subrendusi. Netikiu, kad nepažįstantys žmonės gali man pakenkti blogo linkėdami. Man patinka tikėti tuo, kad blogai apie tave kalbantys žmonės valo tavo karmą.
O šiaip, būna, jog su manimi gyvai pabendravę nustemba, kad esu visai kitokia nei jie mane matė per televiziją. Sako, nelysk tu į tą ekraną, nes jis tave baisiai iškraipo.
Kad ir visiškai neseniai įvyko nemalonus įvykis – iš kiemo pavogė dviratį. Nors pirma natūrali žmogaus reakcija dažnai būtų pyktis, bet aš susitvardžiau ir pagalvojau – o gal kažkam to dviračio reikia labiau nei man? Turėkit. Jei man jo labai reikės, kaip nors nusipirksiu kitą. Aš stengiuosi nesinervinti dėl to, ko nebegaliu pakeisti.
- Esate labai komunikabili. Ką norėtumėte veikti, jei nebūtumėte aktorė?
- Vaikystėje svajojau būti diktore. Maniau, toks gražus darbas, taip gražiai jas aprengia, padažo. Sėdi tos diktorės tokios žavios ir praneša visas naujienas.
Man labai sekėsi ir sportas, todėl manau galėjau ir Kūno kultūros akademijoje mokytis.
Bet jei dabar reikėtų rinktis, norėčiau mokytojauti, šviesti jaunimą. Mes dabar tiek daug laiko skiriame bereikšmiems dalykams, blaškomės po prekybos centrus be jokio tikslo.
- Turbūt kaip aktorė turėjote ne vieną pasiūlymą dirbti sostinėje. Kodėl niekada neemigravote į Vilnių?
Niekada neturėjau tokio poreikio. Čia sukūriau pirmąją savo šeimą, kurioje augo mano vyresnėlis Jokūbas. Vėliau įsikūriau naujuose namuose prie jūros. Gimė Elijas. Tiesa, su jo tėvu planavome kraustytis į Vilnių, bet tikėjausi per vasarą dar paauginti mažylį prie jūros. O po to mes išsiskyrėme.
Tiesą sakant, kraustytis į sostinę mane paviliotų tik meilė.
- Kokia jūsų vasara?
Su sūnumis. Daug laiko praleidžiame tiesiog prie jūros. Esu numačiusi kelias nedideles keliones po Lietuvą, o šiaip myliu gyvenimą ir džiaugiuosi kiekviena prabėgusia diena. Tik tiek.
