– Nebuvo sunku apsispręsti, ar priimti televizijos pasiūlymą?

– Nebuvo. Gavusi pasiūlymą vesti loteriją, sutikau ilgai nesvarsčiusi, nes gerai pažįstu Gintarą Mikalauską ir jaučiau, kad su juo dirbti bus vienas malonumas. Be to, žinojau, kad emocijos bus tik pačios geriausios – juk malonu, kai žmonės laimi. O mūsų studijoje esantys žaidėjai kiekvienas kažką laimi. Be to, jaučiu malonumą gyvai bendraudama su publika. Loterijoje aš ne tik esu vedėja, bet dar ir dainuoju. Tad esu tikrai savo rogėse.

– Kas savaitę važinėti po du šimtus kilometrų jums nėra jokio vargo?

– Važinėjimas visai nevargina. Ir anksčiau daug vairuodavau. Dar prieš atsirandant šiai laidai mažiausiai kartą per savaitę važinėdavau į sostinę pas savo mylimą mokytoją Nijolę Maceikaitę į vokalo tobulinimo treniruotes. Kelią matuoju ne kilometrais, bet laiku. Daugeliui vilniečių iki darbo nuvykti per transporto spūstis trunka apie valandą. Tad šia prasme aš gyvenu nė kiek ne toliau.

– Naujasis darbas BTV kanalu rodomoje loterijoje jums, kaip sakoma, nėra pirmasis pasispardymas televizijoje...

– Vienus metus esu „dirbusi“ Elfe ir kartu su Elenkeniu Sigučiu Jačėnu dalinusi dovanas LNK Kalėdų projekte, o 2007-aisiais su Dainiumi Martinaičiu vedžiau TV3 šokių ant ledo projektą „Ledo žvaigždės“, keletą proginių televizijos koncertų.

– Tad jau spėjote pasiilgti televizijos...

– Negaliu sakyti, kad labai pasiilgau televizijos. Apie ją pradedu galvoti tik tuomet, kai gaunu konkretų pasiūlymą. Priklausomybės nuo televizijos tikrai neturiu.

– Jau prabėgo ne vieni metai po jus užklupusių gyvenimo sukrėtimų ir netikėtos šeimos griūties. Jaukų gyvenimo užutėkį suradote atokiau nuo sostinės – Alytuje. Ar provincijoje gyvenimas nepasirodė nuobodesnis?

– Nesutinku, kad Alytus yra provincija. Gal periferija, bet tikrai ne provincija. Sutinku, kad čia žmonės mažiau skuba, daugiau laiko skiria sau, yra sėslesni. Tačiau pažįstu ir tokių, kurie kiekvieną savaitę lekia į Vilnių, kad pasikrautų gerų emocijų, ieško kultūros, naujovių. Vilniečiai daro atvirkščiai. Tad didelių skirtumų nėra. Yra tik žmonės skirtingi.

– Ar jūsų eilinė diena Alytuje labai skiriasi nuo tos, kuria gyvenote Vilniuje?

– Nedaug kuo skiriasi – ir čia lekiu, ir ten nuolat skubėdavau. Gal tik atstumai mažesni Alytuje. O kadangi Vilniuje būnu palyginti dažnai, tad net ir didžiulio atotrūkio nuo sostinės nejaučiu.

– Per neseniai vykusią Alytaus miesto šventę pasirodėte su Alytaus oranžiniu choru. Vadinasi, kūrybinės veiklos jums užtenka?

– Tikrai nesiskundžiu veiklos stygiumi. Turiu mokinukų, kuriems perduodu savo muzikinę patirtį, šoku, koncertuoju.

– Šokiai – visiškai nauja jūsų veiklos sritis?

– Man pasiūlė dalyvauti TV3 šokių projekte „Šok su manimi“. Seniai norėjau išbandyti save ant parketo ir pagaliau pasiryžau. Su geriausiu Alytaus šokėju Ligitu dabar intensyviai mokausi šokių žingsnelių ir ruošiuosi naujam startui.

– Prieš porą metų išvažiavote iš Vilniaus į Alytų žinodama tik, kad važiuojate pas mylimą žmogų ar ir tai, kokios veiklos ten turėsite?

– Kad ir kur važiuočiau ar gyvenčiau, tikrai žinau, kad veiklos man nestigs. Tad ir šiuo atveju žinojau, kad neisiu dirbti į gamyklą, bet užsiimsiu tuo, ką geriausiai moku. O jau tada gyvenimas mestelėjo progų daryti būtent tai, ką dabar ir darau.

– 2007-ųjų sausį žiniasklaida pranešė, kad buvo išrinkta seksualiausia Lietuvos mamytė, kurios titulas atiteko saldžiabalsei dainininkei, dviejų žavių dukryčių mamai Astai Pilypaitei. Tad norėčiau pasiteirauti apie tas žavias dukrytes. Iš Vilniaus išvažiavote, kai jūsų mažoji Rūtelė buvo pradėjusi lankyti baletą, o vyresnėlė Saulė tapusi choro „Liepaitės“ nare. Ar joms dabar užtenka veiklos?

– Ne geografinė vieta lemia vaiko užimtumą, o noras ką nors veikti. Alytus nėra užkampis, kuriame vaikai neturėtų, ką veikti. Mano dukros aktyvios, veiklos joms irgi užtenka. Vyresnėlė šoka šiuolaikinius šokius, groja gitara, dainuoja viename geriausių Alytuje Šv. Benedikto gimnazijos jaunių chore, su kuriuo dalyvaus šiųmetėje moksleivių dainų šventėje. O mažoji pradėjo lankyti jau gana pasižymėjusį Lietuvoje Alytaus cirką ir dabar su dideliu užsidegimu daro špagatus bei virvutes. Be to, ji neseniai įstojo į muzikos mokyklą, lankys fortepijono klasę.

– Jūsų vaikystė prabėgo visai kitame Lietuvos gale – Mažeikiuose, dvylika metų išgyvenote Vilniuje, neseniai naują gyvenimo etapą pradėjote Alytuje. Ar sunku pakeisti gyvenamąją vietą?

– Manau, kad niekada nėra paprasta keisti tai, kas įprasta. Vaikams galbūt lengviau – jie greitai susiranda naujų draugų, įsitraukia į grupių veiklas. Kita vertus, ir aš nevažiavau į visišką nežinią. Kartais pasikeitimai yra į naudą. Ypač jeigu tai yra pasikeitimai į gerą.

– Gyvenimas mažesniame mieste turi daugiau trūkumų ar privalumų?

– Nelygu, kaip juos vertinsi – yra trūkumų, yra ir privalumų. Jie vieni kitus atsveria ir išeina puikus balansas. Bene didžiausias gyvenimo mažesniame mieste privalumas man yra grynas oras ir lengvas susisiekimas. Čia nėra automobilių spūsčių, kokios būna Vilniuje, tad lengvai ir greitai gali pasiekti norimą vietą. Dar čia labai graži gamta – tikras rojus poilsiui, nes aplinkui daug puikių ežerų. Be to, Alytus yra šalies pietuose, tad čia visuomet būna šiek tiek šilčiau nei likusioje Lietuvos dalyje. Tarp trūkumų galbūt paminėčiau tik vieną – tiems, kam per trisdešimt, nelabai yra kur nueiti. Trūksta įspūdingo restorano ar tokiai publikai tinkamo klubo. Tačiau netoli yra Druskininkai, Kaunas ar Vilnius, kur pramogų tikrai netrūksta.

– Alytiškiai turbūt lieka stačiai žado netekę, savo mieste išvydę scenos įžymybę?

– Jokio skirtumo – Alytus ar Vilnius. Nebe tie laikai, kai scenos žmones galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Dabar mūsų tiek, kad tikrai nebesukeliame eismo spūsčių savo pasirodymu. Pasitaiko, kad kartais vaikai pirštais parodo, kartais nuoširdūs gerbėjai prieina pasisveikinti, tačiau žado netekusių tikrai nemačiau.

– Gyvendama Alytuje dažniau prisimenate savo vaikystės miestą Mažeikius ar Vilnių, kur vyko bene patys reikšmingiausi jūsų gyvenimo pokyčiai?

– Mažeikiai susiję su mano vaikyste. Čia prasidėjo mano muzikinė karjera – būdama penkiolikos pradėjau dainuoti tais laikais populiarioje popmuzikos grupėje „Sekmadienis“. Vilnius – mano jaunystės miestas. Čia aš sukūriau šeimą, čia gimė mano dukros. Tačiau aš nesu linkusi kapstytis praeityje.

– Ar šiandien dar dažnai esate pavadinama buvusia Lino Zarecko–Choro žmona?

– Tai kad ir aš pati buvau ir esu pasiekusi nemažiau, nei Linas. Taip, jis – buvęs mano vyras, tačiau manęs niekas buvusia jo žmona nevadino ir dabar nevadina. Nebent kartais žiniasklaida taip leptelėdavo, nes Linas buvo skandalingesnės grupės (ŽAS) narys.

– Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ar laikas jau spėjo užglaistyti jus užklupusius sukrėtimus, apie kuriuos prieš kelerius metus daug rašė spauda?

– Laikas užglaisto viską. Ir viskas yra patirtis. Ar tai išėjo į gerą, matyt, galėsiu atsakyti, kai būsiu sena ir labai išmintinga, visko gyvenime mačiusi ir visko patyrusi. Kol kas aš esu patenkinta tuo, kur esu, su kuo esu ir ką veikiu.

– Ar pakeitusi miestą, sutikusi mylimą žmogų, pajutote, kad ir pati pasikeitėte?

– Tie pokyčiai yra nuolatiniai. Vieni į gerą, kitų galėtų ir nebūti. Bet juk ar ne tai ir yra gyvenimas?.. Dabar jaučiuosi daugiau žinanti, labiau pasiruošusi netikėtumams. Ir, be abejo, žinau, kad žmogus niekuo negali būti tikras visiškai. Gyvenimas – pilnas netikėtumų.

– Jūsų draugas Žydrūnas – karininkas, žmogus pratęs gyventi pagal griežtą tvarką. Ar jo neerzina jūsų gyvenimo stilius, kai šiandien esate Alytuje, rytoj – Vilniuje, poryt – galbūt Panevėžyje ar Šiauliuose?

– Jeigu kartu gyvename jau dvejus metus, tai gal neerzina... Bent jau man dėl to jis nesiguodė.

– Ką buvote suplanavę ką tik nušurmuliavusioms Joninėms?

– Laiko švęsti lyg ir neliko, nes tomis dienomis manęs laukė du koncertai visiškai skirtingose Lietuvos vietose – Pakruojyje ir Nemunaityje.

– Ar jūsų draugas dažnai važiuoja į koncertus kartu su jumis?

– Mes neretai važiuojame kartu, ir labai džiaugiuosi, kad dėl to jis kol kas nesiskundė.

– Minėjote, kad Dzūkija jus žavi vaizdingais ežerais, kurie yra tikras rojus poilsiautojams. Ar jūs aktyviai išnaudojate tas gamtos teikiamas galimybes?

– Iš tiesų gamta čia gali mėgautis nuolat ir niekada neatsibos. Mes stengiamės išnaudoti tokią progą – važinėjame prie ežerų, turime sodybą su tvenkiniais, o ir mūsų namai yra labai gražios gamtos apsuptyje. Dzūkijoje, nesvarbu, pas kuriuos draugus nuvažiuosi, vis rasi kokį tvenkinį ar ežeriuką.

– Kokie malonumai jūsų laukia vasarą?

– Mano vasara yra ganėtinai įtempta – mokausi šokti, yra suplanuotų koncertų. Dukros taip pat reikalauja dėmesio.

– Žinau, kad anksčiau rasdavote laiko ir kūrybinei moksleivių stovyklai...

– Šiemet jau ketvirtus metus dirbsiu vasaros stovykloje „TV ir scena – mano gyvenimas“, kurią „Muzikos perlai“ šiemet rengia Kelmės rajone netoli Tytuvėnų. Lauksiu gabių muzikai vaikų. Stovykla yra skirta 8–19 metų vaikams. Per devynias stovyklos dienas scenos bei televizijos profesionalai, žurnalistai turi parengti įspūdingą stovyklautojų koncertą, kurį paskutinę dieną galės pamatyti tėveliai ir susirinkę svečiai. Man labai patinka toks užsiėmimas. Aš turiu mokinių, kurie mokosi pas mane ištisus metus.