Vieną šaltą žiemos dieną gavau iš keletą metų nematytos paauglystės bičiulės žinutę, kad šiuo metu ji pagal vieną socialinę programą savanoriaujanti Gruzijoje ir kviečianti “užlėkti”, jei tik bus ūpo ir noro. Na, išties profesiniai ir asmeniniai vingiai mane pastaruosius pora metų buvo nubloškę į “modernaus” pasaulio vietas – Londoną, Sankt Peterburgą, Barseloną. Viskas paprasta – pigių skrydžių kompanija, kurios niekas negali pakęsti, bet visi ja naudojasi – ir tu jau kitoje pusėje Europos žemyno vaikštai madingomis gatvėmis.
Tad pasiūlymas apsilankyti Gruzijoje “pakirbino” sentimentus keliavimui su kuprine ant pečių pasitinkant, priimant pasiduodant visiems keliautojo nuotykiams ir bendravimui su kelyje sutiktais žmonėmis. Tad Gruzija atrodė malonus ir egzotiškas iššūkis. O kur dar legendomis apipintos lietuvių ir gruzinų draugystės, kalnai, nuostabūs vaizdai, juodoji jūra ir svetingi žmonės.
Tad pasitariau su savo “liūdna” kompanija, paprašiau savaitės atostogų ne tuo laiku, kada mes paprastai atostogaujame, ir nusipirkau lėktuvo bilietus. Prie manęs prisijungė dar pora draugų ir visi leidomės į tiek politine, tiek klimato prasme karštą Kaukazą.
Ką tik pabaigiau magistro studijas Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, beveik baigėme įrašinėti savo antrąjį albumą su “slibinais”. Šie metai tikrai buvo nelengvi. Po televizijos projekto “Šok su manimi”, į kurį buvau pasinėręs aštuonis mėnesius, puoliau dirbti kitų darbų. Tad poilsio, ypatingai ne Lietuvoje, man tikrai labai norėjosi.
Pastoviausias kelionės punktas buvo Tbilisis, ten apsistojome pas mano bičiulę, kuri savanoriauja žmogaus teisių srities socialiniame projekte, gyvena bendrame bute su savanoriais iš kitų šalių. Tad “europiečių akimis” butas buvo pilnas gruziniškų įspūdžių.
Į kalnus nutarėme netraukti, nes turėjome tik savaitę, o be to, iš vėsios ir lietingos Lietuvos norėjosi ištrūkti į tikrus tropikus. Deja, bet su karščiu svetinga Gruzija tą savaitę persistengė. Į kelionės pabaigą oro temperatūra pakilo beveik iki 40 laipsnių - jokio vėjo ir nė vieno debesėlio.
Pats Tbilisis naktį be galo gražus. Nuo kalno, ant kurio stovi “tiuninguotas” jų TV bokštas, atsiveria nuostabi miesto panorama. Bet pats miestas paliko melancholiško ar net liūdno miesto įspūdį. Dėl to, kad žmonių akyse pilna skausmo, nežinomybės, liūdesio, o gatvėse - paprasčiausio skurdo.
Išties gaila gruzinų. Po 2008 metų karo su Rusija šalyje pasėta baimė. Geopolitinė Gruzijos padėtis tikrai nepavydėtina. Jaunimas sako, kad iš šalies išvažiuoti labai sunku - vizas suteikia išskirtiniais atvejais, nes nėra įrodymų, jog grįši. Visur kabo Europos sąjungos vėliavos, toks jausmas, kad ES – jų svajonė. Bet visuomenės modernizacijai prireiktų daugiau laiko nei mums po Nepriklausomybės atgavimo. Ir pirmiausia jiems reikėtų išsivaduoti nuo prietarų ir stiprios religijos įtakos, o tai padaryti tikrai nėra taip paprasta.
Tbilisio senamiestis - labai įdomus. Vyresni draugai sako, kad jis primena nerenovuotą ir dar “nemadingą” Užupį Nepriklausomybės pradžioje. Tik katės labai anoreksiškos. Mūsų senamiesčio katės tikrai vaikšto riebesnės.
Nors pats miestas renovuojamas kaip ant mielių - vietiniai sako, kad kosminiu greičiu, - bet kol kas tai tik “išorinė” apdaila… Gruzija nori atrodyti moderni, bent jau išoriškai. Tik kortele atsiskaityti negalima niekur, o internetą “pagauti” irgi nėra taip paprasta. Bet turizmas Gruzijoje auga ir gruzinų svetingumas po truputį komerciškėja. Tad, kol šalis dar netapo panašia į Hurgadą ar kitus kurortus, siūlau ten nuvykti, nes pamatyti tikrai yra ką, o ir pinigų keliaudamas gali išleisti tikrai labai nedaug.
Didžiausius įspūdžius paliko betarpiškas žmonių bendravimas, vadinamos “supros” – stalas nukraunamas valgiais ir gėrimais, keliami tostai. Teko ne kartą išgerti ir už jų Tėvynę, ir už mūsų tautų draugystę, o kartą netgi netikėtai šventėme vieno vyresnio amžiaus vyruko tapimo seneliu šventę. Tik iš ten greitai sprukome, nes gruzinai apie Tbiliso skulptūrą “Motina Gruzija” (moteris su kardu ir taure rankoje) juokavo, kad ji reiškia “negersi – papjausiu”.
Plombyras. Tokio skanaus, riebaus ir tikro mes Lietuvoje jau tikrai nebeturime. Valgėme plombyrą visur, kur tik galėjome. Chačiapuriai, charčo ir kiti gruziniški patiekalai tikrai labai skanūs. Ir, aišku, riebūs. O “chačiapuri adžiaruli” - tikras cholesterolio kokteilis. Tad jei gyvenčiau toj šaly, tektų nuo visų tų dalykų susilaikyti, nes man “gelbėjimo ratas” aplink juosmenį labai greitai auga. Todėl cepelinų aš taip pat turiu vengti.
Bene daugiausiai lankytas objektas – Bazar – Tbilisio turgus. Didesnių prekybos centrų - labai mažai, todėl turgus didžiulis ir dirba nuo aušros, o sutemus dar vyksta “daržovių išpardavimas”. Turguj pardavinėjama viskas. Be to ir žmonių tipažų čia labai daug. Tikro gruziniško vyno “colos“ butelyje galima įsigyti tik turguje ir tikrai labai nebrangiai.
Tbilisis atskaitos tašku buvo dar ir dėl tos priežasties, kad iš jo “maršrutkomis“ (tai beveik oficialus pagrindinio transporto pavadinimas) visi mums įdomūs objektai pasiekiami.
Signagis – gražus, jaukus miestukas, nuo kurio atsiveria nuostabios lygumų ir kalnų santuokos panoramos. Tik visas miestas toks renovuotas ir taip “išlaižytas”, kad netekęs savasties. Bet vietiniai mus ten pavaišino kachetišku raudonu vynu – tokio skanaus vyno dar negėriau niekada ir niekur. Kachetija išties Gruzijoje garsėja savo vynais.
Goris. Tai miestas iš kurio kilęs Josifas Stalinas. Miestas skurdus ir liūdnas. Stalino skulptūra nuo pjedestalo ten nukelta vos prieš keletą metų, o esančiame Stalino muziejuje faktai gerokai iškraipyti.
Juodoji jūra. Viduryje savaitės naktiniu traukiniu išlėkėme prie jūros. Na, traukiniu tikrai skųstis negalima, tiesa kondicionierius veikia pagal palydovės nuotaiką. O traukinio palydovės nuotaika buvo tikrai ne kokia... Apkūni pagyvenusi ponia su kuodu ant galvos priminė sovietinių ir postsovietinių laikų bufetininkę, kuri priverčia tave pasijausti kaltu už tai, kad užėjai į bufetą išgerti kavos.
Vis tik kelionė ir atostogos man yra judėjimas, bendravimas su žmonėmis ir nuotykiai. Tad Gruzijoje pagulėti prie jūros ilgiau nei vieną dieną mums taip ir nepavyko, nes pasidarė labai nuobodu, svilino žiaurus karštis. Todėl nutarėm nuotykių ieškoti grįždami į Tbilisį. O ir Juodoji jūra prie Gruzijos krantų buvo rami, paprasta, man rodos net Lūšios ežeras Lietuvoje banguoja daugiau.
Kabuleti – kurortas, kuriame apsistojome prie jūros. Kol kas, sako, ne sezonas, mietas tuščias, atrodo kaip miręs. Veikiančios parduotuvės dar reikia gerokai paieškoti. Batumis irgi labai kontroversiškas, auga ir moderniziuojasi kaip ant mielių. Beje, varlės ten kurkia garsiau, nei karksi lietuviškos varnos.
Norėjosi prisiminti senus laikus ir iš pajūrio grįžti autostopu. Juoba, kad pasak ten gyvenančių pažįstamų žmonių, tai daryti labai paprasta. Bet pliekė toks karštis, kad stovėdami šalikelėje būtume ištirpę ir susigėrę į Gruzinišką žemę. Tad šią autostopo pramogą atidėjome kitai kelionei į Gruziją, nes grįžti tikrai norėtųsi. Paauglystėje dažnai tranzuodavau Lietuvoje. Autostopu esu šiek tiek keliavęs Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje. Bet Vakarų Europos pusėn autostopu nesu patraukęs, tad tikruoju “backpakeriu” savęs nelaikau, nors šis keliavimo būdas visada man atrodydavo žavus. Ir, be abejo, pigus.
