Pirmadienio popietę E.Bžesko kaimynai turėjo, kur akis paganyti. Šalia prodiuserio namų, ant pievos įsitaisiusios Karina Krysko-Skambinė, Goda Alijeva ir Ingrida Martinkėnaitė suko galvas, kokių spalvų suknelių norėtų.

Su teptukais rankose, vienkartinėmis pirštinėmis ir indais, pilnais įvairiausių spalvų dažų, atlikėjos kūrė naujausią savo įvaizdį, ginčijosi, kuris audinio gabalas gavosi gražesnis, bandė įsivaizduoti, kuris spalvų derinys kiekvienai labiausiai tiks. Suknelių gaminimo procese nedalyvavo pirmagimio besilaukianti Nijolė Pareigytė – ji šiuo metu daugiau laiko praleidžia Klaipėdoje.

Šilkas dekoruotas technika, panašia į batiką – tik tam naudotas ne karštas, o šaltas vaškas ir specialūs tekstiliniai dažai. Iš pradžių ant pievos ištiesta balta medžiaga padengta vašku, paskui merkiama į dažus, po to džiovinama, o kai išdžius, spalvos bus užtvirtintos laidyne.
Proceso metu audinio atraižų spalvos kelis kartus keitėsi – pavyzdžiui, iš pradžių buvęs oranžinis vieno audinio kampas, po pasitarimo ir komentarų, kad spalva panaši į E.Bžesko šuniuko „balutę“, tuoj pat virto ryškiai rožiniu. Kitos spalva taip pat buvo keičiama, nes dažytojų komandai pasirodė kičinė, tarsi iš Turkijos turgavietės.

Tuo metu, kol merginos, vadovaujamos E.Bžesko ir tekstilininkės K.Lukauskaitės, vargo, E.Bžesko mylimoji rūpinosi aplink zujančia ir į meninį procesą vis įsipainiojančia augintine Diva, kompanijai pilstė vyną ir prižiūrėjo, kad visos menininkės paraugautų kepsnių.

Paklaustos, kodėl sugalvojo šitiek plūktis dėl suknelių, visos kaip viena paaiškino, kad tokių Lietuvos pop scenoje dar nemačiusios. Be to, kiekviena galėjo išsirinkti joms patinkančių spalvų derinius.

Iki išnaktų dažytas šilkas jau greitai keliaus į Klaipėdą – ten grupės siuvėja iš dažyto šilko pasiūs sukneles. Prie jų bus derinami taip pat rankų darbo papuošalai. Jų modelis – paslaptis, spalvos – taip pat. Kiekvienai grupės narei buvo nupirka po 3 metrus šilko, kurio metro kaina – 70 litų.