Ką tik praūžė trupės “Bohemiečiai” pastatyta operos “Manon Lesko” premjera, kurios proga iš Armėnijos buvo atskridęs Asmik tėvas, operos solistas Gehamas Grigorianas.
Vėliau A. Grigorian ruošėsi dainuoti savo mamos, operos solistės Irenos Milkevičiūtės jubiliejiniame koncerte. Rodos, nė vienos laisvos minutės, bet Asmik, ačiū jai, randa laiko ir šiam interviu.
- Jau įvyko operos “Manon Lesko” premjera, kur atliekate Manon Lesko (Manon Lescaut) vaidmenį. Ką jame pakeitėte nuo to laiko, kai pradėjote repetuoti?
- Nepakeičiau nieko, tik papildžiau.
- Jūsų herojė Manon nėra nei kokia tautos didvyrė, nei miela moteris, kurios pavyzdys skatintų siekti jos propaguojamų vertybių, kaip tik atvirkščiai – ji meluoja, apgaudinėja, bet kokiomis priemonėmis siekia pinigų ir už juos parsiduoda. Ir visgi kuo ši tema artima šiuolaikiniams žiūrovams?
- Manon keičia vyrus. Jų daug. Tema aktuali visais laikais ir, manau, dar bus aktuali ilgai. Ir šiandien Manon pavyzdžių turime daug, kaip ir iliuzijų pasaulyje gyvenančių moterų.
- Imantis vieno ar kito darbo, mums svarbus motyvas – kodėl tai turėčiau daryti? Vaidmenų jums nestinga, dažnai dainuojate užsienyje, kodėl nusprendėte įkūnyti Manon, juolab kad ir jūsų balsas (girdėjau kritikų kalbas) dar kiek per jaunatviškas šiam vaidmeniui?
- Vaidmenys atsiranda tarsi savaime. Manon – man labai įdomus personažas. O Dž. Pučinio (G. Puccini) muzika – viena gražiausių.
- Operose, spektakliuose, kino filmuose ir knygose sukurta įvairiausių moterų tipažų – kovotojos, valdovės, tironės, vilioklės, globėjos. Kuris iš šių tipažų jums geriausiai pažįstamas? Kokių bruožų įžvelgiate savyje?
- Įžvelgiu jas visas. Kuo mažiau savyje įžvelgsi kažkokį tipažą, tuo lanksčiau galėsi kurti kitus.
- Atlikote kurtizanės Violetos vaidmenį G. Verdi “Traviatoje”, dabar, kai kurių taip pat kurtizane vadinamą, Manon. Kuo šios dvi moterys, kurioms meilė be pinigų – ne meilė, panašios ir kuo labiausiai skiriasi?
- Man jos labai skirtingos. Manon aš nevadinčiau kurtizane. Ji – malonumų ieškotoja. Manau, kad Violetos ir Alfredo meilė – tikra. Manon – iliuzinė. Violeta visada bus išteisinta, nes serga nepagydoma liga. Manon – galbūt taip pat, bet niekas to nežino. Net ji pati.
- Kokį nupieštumėte šių laikų apibendrintą Manon Lesko paveikslą?
- Moteris, ieškanti namų, bet nežinanti, kur jie yra.
- Kaip sekasi dirbti su kūrybine grupe, talentinguoju, bet ir įnoringu vadinamu Juozu Statkevičiumi, kontroversiškų socialinių provokacijų autore Dalia Ibelhauptaite? Kai vienoje krūvoje daug asmenybių, kartais nebeaišku, kieno žodis paskutinis. Kokie iš tikrųjų, o ne iš nuogirdų, yra šie talentingi kūrėjai?
- Juozas yra vienas tikriausių ir šilčiausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime. O apie kūrybą, manau, apskritai nėra ką kalbėti – tai akivaizdu. Man didelė garbė ir džiaugsmas, kad šis žmogus yra mano gyvenime. O su Dalia mes nukeliavome ilgą ir turiningą kelią. Labai daug iš jos išmokau, tebesimokau ir tikiuosi išmokti. Ji man labai artimas žmogus, kuriam už daug ką esu dėkinga.
- Ruošiantis premjeriniams spektakliams į Vilnių iš Armėnijos atskrido jūsų tėvas – garsus tenoras Gehamas Grigorianas. Atvažiavo dėl premjeros ar turėdamas kokių kitų reikalų? Kaip jis įvertino pastatymą ir jūsų vaidmenį?
- Jis specialiai atskrido padėti man paruošti vaidmenį. Jam labai patiko pastatymas. Kadangi jis nėra matęs daug mano vaidmenų, šis mano darbas jam padarė didelį įspūdį.
- Papasakokite daugiau apie savo tėvą, kurio puikaus balso galėjome klausytis Vilniaus operoje prieš trisdešimt metų, kai jis čia gyveno. Kaip ir kuo jis gyvena dabar?
-Jis dėsto ir, kaip visada, gyvena gyvenimą.
-Kada paskutinį kartą lankėtės tėvo gimtinėje Armėnijoje? Ar ši šalis jums emociškai artima, ar ji jums reiškia tik tėvo gimimo vietą?
- Paskutinį kartą lankiausi praėjusių metų kovą. Ši šalis labai artima mano širdžiai ir visai mano esybei. Bet, ko gero, tikrąjį vertinimą galėčiau pasakyti tik ilgiau ten pagyvenusi.
- Operoje atliekate vilioklės moters vaidmenį. Ar klausėte mamos, operos solistės Irenos Milkevičiūtės, patarimų? O gal atvirkščiai – vis dažniau jūsų nuomonės ir patarimo klausia ji?
- Šioje operoje man svarbiausi buvo tėvo patarimai. Kitose – klausiu mamos patarimų. Kažkaip intuityviai žinau, kur ieškoti atsakymų. Mama mano patarimų neklausia. Man dar daug metų reikės klausti jos. Ir turbūt neužtektų viso gyvenimo, norint išgirsti visus atsakymus.
- Garsių tėvų vaikai, kurie tampa profesinės dinastijos tesėjais, turi ne tik didžiulių privalumų, bet ir tik jiems būdingų problemų – tenka įrodyti, kad nesi blogesnis, o gal net geresnis profesijoje už savo tėvus. Kokioje stadijoje šiuo metu esate jūs?
- Kadangi visada žinojau, kad už juos geresnė niekada nebūsiu, pasirinkau būti kitokia.
- Pagal tėvų tautybes, profesinės veiklos ir gyvenimo maršrutus, laisvę būti savimi, jus turbūt galima pavadinti kosmopolite. Vienas garsus žmogus viešai ką tik išsakė nuomonę, kad Lietuva pasmerkta būti amžina provincija. Kaip jūs jaučiatės, kai grįžtate į Vilnių iš pasaulio megapolių, garsiausių koncertų salių – taip, kaip pas močiutę į kaimą ar visgi į vieną iš Europos sostinių?
- Deja, Lietuvoje provincialumo iš tiesų daug. Kaip bebūtų keista, to visai nesijaučia kaimyninėje Latvijoje. Bet niekada nemaniau, kad provincialumas yra blogybė. Kosmopolitui Lietuvoje nėra lengva, bet tai turi ir daug privalumų. Lietuva labai stipri šalis.
- Tikite likimu meilėje ar manote, kad meilės, kaip ir visų kitų dalykų, būtina siekti pačiam?
- Tikiu likimu, kaip ir tuo, kad visko reikia mokytis ir siekti pačiam.
- Kokie darbai jūsų laukia pro premjerinių „Manon Lesko“ spektaklių?
- Koncertas Londone – H. Berliozo „Les nuit d‘ete“ ir S. Rachmaninovo romansų ciklas. Tada – vėl „Manon Lesko“, o tada – „Pikų dama“ Sankt Peterburgo Marijos teatre su V. Gergyevu. Vėliau – oepra „Pajacai“ Vengrijoje ir Euroopera vasaros festivalyje prie Eseno.
