Tokiems žmonėms gyvenimas vis mesteli naujus klausimus, o jie ieško atsakymų ir kartais svarbu ne patys atsakymai, o ieškojimų kelias.
aš nežinau
kodėl karuose yra nužudomi kareiviai
kodėl yra prievartaujami vaikai ir moterys
kodėl naktimis tarpuvartėse apiplėšinėjami praeiviai
kodėl žmogus negalintis atleist savo artimui tolimui sau pačiam
suserga vėžiu patenka avarijon kodėl trenkia žaibas
į vaiką su tėvais atostogaujantį prie ežero kodėl
Kristus privalo būti nukryžiuotas kodėl yra tyčiojamasi
iš kitaip galvojančio gyvenančio kitaip svajojančio žmogaus
aš nežinau kodėl niekas neatsako į mano klausimus arba
kodėl sužinojęs atsakymą aš tuoj pat sužinau jo paneigimą
(ištrauka iš V.V.Landsbergio eilėraščio)
Kalbėtis su V.V. Landsbergiu įdomu įvairiais klausimais, šįkart savaitraštis „Laikas“ pašnekino jį apie gyvenimo vertybes.
Ką jums reiškia metų pasikeitimas?
Man svarbūs ne tiek Naujieji metai, kiek visas labai įdomus laikotarpis nuo vėlinių iki Kalėdų. Tai aktyvių apmąstymų, transcendencinių išgyvenimų metas, galimybė pažiūrėti į savo metų derlių, kiek pavyko nueiti, sužinoti, išsilaisvinti - tai lyg toks revizijų metas.
Kokios problemos jums svarbiausios šiuo metu?
Labiausiai ko norėjau išvažiuodamas į Anykščius, tai patirti ramybę, tylos vertę. Sumažinti tempus. Aišku, ramybė yra vidinė būsena, kuri turėtų nepriklausyti nuo išorės, tačiau aplinka kartais irgi padeda. Man rūpėjo pakeisti žaidimo taisykles, pažaisti provincijos žaidimą. Gal tada nebuvau dar tiek subrendęs, kad galėčiau ir mieste pasiekti ramybę. Be to, norėjau “išgyventi” gamtą…
Bet tas kaimo žaidimas, kaip Jūs sakote, trūko tik 1,5 metų?
Liekam anykštėnais, tačiau viena koja grįžtame ir į Vilnių. Pagrindinė priežastis - vaikų mokslai. Ir mano darbai - spektakliai, filmai, kurie artimiausiais metais bus kuriami Vilniuje. Emigravome čia tada, kai neturėjome darbų bei finansinių galimybių pasilikti Vilniuje. Dabar situacija truputį pasikeitė. Vilniuje statysiu du spektaklius vaikams ir vieną suaugusiems apie Vilių Orvidą. Tai bus dokumentinis-biografinis spektaklis su dviem aktoriais. Norėtųsi pavažinėti su šiuo spektakliu po bažnytkaimius, po kaimelius ir rodyti jį mažytėse salėse, kultūros namuose, pašiūrėse.
Bet juk žmona Anykščiuose irgi nelabai ką turėjo veikti?
Ji čia ieškojo darbo, bet nerado. Gal būtume stipriau už provincijos užsikabinę. Be to, mudu su Ramune esame kaip ir viena - ji mane ne tik daugeliu atvejų nuo namų rūpesčių atpalaiduoja, bet padeda ir statant filmus, kuriant pjeses. Ramunė - tikras gyvenimo draugas, jei reikėtų į spektaklių ar filmų titrus įrašyti kūrėjų pavardes, ji turėtų eiti lygiai su manim, mes abudu esame tas darinys, kuris kuria. Ji užsiima ir mano knygų leidyba, dabar su dailininku Mariumi Jonučiu parengėme mano parašytą knygelę vaikams „Rudnosiukas“, kitiems metams ruošiame dar porą – vienas tiek nepadaryčiau… Beje, Jūs parašėte daug šviesių pasakų, kuriose naiviai idealizuotas pasaulis nuoširdus ir tikras.
Pasakų, kur mokoma jausti, klausytis savo širdies balso. Ar egzistuoja jums koks nors ryšys tarp pasakų ir gyvenimo, kuo jums pasakos svarbios?
Pasakos ir gyvenimas yra labai susiję, juk žodis virsta kūnu… Kartais atrodo - kažką tik sugalvoji, užrašai, o žiūrėk, tai jau ir vyksta gyvenime. Pasakų žanras tuo žavus, kad verčia kalbėti apie laimingą pabaigą, verčia netiražuoti nelaimių, kas dabar taip madinga ir spaudoje, ir ekrane. Minuso vertimas pliusu – štai kas yra pasakos…
Sako Nikodemas: „ Jūs, arkliai, pernelyg dažnai visko klausinėjat, nes nemokat prieš paklausdami pagalvoti savo galva ..., ir jeigu jūs geriau į viską įsižiūrėtumėt, ilgiau patylėtumėt ir ramiau pamąstytumėt, tai suprastumėt, kad viską puikiausiai galima suprasti ir be žodžių O visų svarbiausia - mylėti, tik tada pasaulis priims tave, atsivers tau ir bus tavo. Jei nukreipsi meilės spindulėlį į puolantį priešą - jis nebepuls, jei su juo apšviesi sergantį žvėrelį -jis pasveiks, nusiusi jį liūdinčiam bičiuliui - ir jis pralinksmės" (iš V.V.Landsbergio knygos “Arklio Dominyko meilė”)
Kokio norėtumėte pasaulio, kuriame augtų Jūsų vaikai, nuo ko bandote savo vaikus apsaugoti, kurias savybes palaikyti juose, juk turite penkis vaikus?
Vaikų turiu labai įvairaus amžiaus… Sūnus Gabrielius iš pirmos santuokos jau pats turi vaikų, o pačios mažosios Julija su Severija dar darželinukės. Augindamas visą šią linksmą kompaniją supratau tik, kad vaikų nuo nieko neapsaugosi, jie patys turi patirti tai, ko jų patirtis reikalauja. Jie turi savo likimą ir tau tarsi nepriklauso. Mes turime teisę tik juos pagloboti, pamylėti, kol užaugs…
Jų nieko neišmokysi per jėgą, gali bandyti tik per save, per savo patirtį parodyti kažkokius dėsnius, principus, bet dažniausiai matau, kad svetimos klaidos nėra pamoka. Vaikas pats turi savo klaidas padaryt ir išmokti jas ištaisyti. Mes vaikams stengiamės duoti laisvę pasirinkti, ko jie nori, daug kalbamės apie savo dvasinius ieškojimus.
Vaikų gyvenime būna toks stebuklingas amžiaus tarpsnis, kai jie labai atviri gyvojo Dievo sampratai. Mums pasisekė, kad tame amžiuje, kai jie buvo atsivėrę šitam patyrimui, šalia buvo tokių kunigų kaip tėvas Antanas Saulaitis, Julius Sasnauskas, Kaltinėnų klebonas Petras Linkevičius. Jie išklausydavo išpažinčių, patardavo, būdavo tolerantiški ir leido pajusti demokratiškos, neteisiančios ir negniuždančios katalikybės aplinką. Vėliau kartu su vyresniais vaikais ėmėme domėtis ir kitomis dvasinio kelio formomis, pavyzdžiui - prieš keletą metų, filmuodamas Dalai Lamos vizitą Lietuvoje, susižavėjau Jo Šventenybės mintimis…
Jūs, praktikuojantis katalikas, ieškote ir budizmo išminties, kitų kelių į dievą?
Taigi viskas jungiasi, papildo viena kitą, niekas niekam neprieštarauja. Reikia savy ieškoti vienio ar vienuvos, kaip sakydavo Vydūnas, tada pamatai, kad meditacija su katalikybe puikiausiai eina greta. Kristaus mokyme irgi yra teiginių, artimų budizmui. Budizmo principas - atpažinti Dievą savyje, išlaisvinti savo dieviškąją prigimtį, ieškoti savyje dėsnių, kurie leistų būti šviesa arba eiti link jos. Tai - kelias. Kad eitum juo, turi ir tamsos patirti, ir nukristi, ir su puikybe susipažinti. Kol žinojimą paversi elgsena. Dievas yra ne mintis, o elgesys. Žmonės gali labai daug samprotauti apie dieviškumą, bet jei jų elgesys yra ne dieviškas, tai visa tai tik… teatras. Budizmas moko žmogų būti savimi, nesusidvejinti, nepradėti kažką vaidinti ar imituoti, o Europos ir ypač Amerikos kultūroje atrodymo momentas labai svarbus. Tu užsidedi kaukę, po to matai, kad po ta kauke tau sunku. Tu nori verkti - tau reikia šypsotis, tu nori keiktis - o reikia šnekėt malonius žodžius. Jei esi dvilypis, tavo vidus draskosi, plėšosi. Iš to dvilypumo paskui depresijos, alkoholis, narkotikai…
Sukūrėte dokumentinį filmą "Dabar ir mūsų mirties valandą", jame nagrinėjate anapusinio, pomirtinio pasaulio temą, kuriai dėmesys neblėsta visame pasaulyje, kodėl Jums tai įdomu?
Daug metų rinkau medžiagą apie žmones, kurie jaučia daugiau negu kiti, bet tik dabar atradau kinematografinį kampą, kaip tą medžiagą pateikti žiūrovams. Mano hobis - ieškoti tokių transcendentinių keistuolių, kurie tarsi laisvesni nuo rutinos, nuo būtinybės kaip nors “atrodyti”, kurie dažnai turi aštresnę įžvalgą, nuojautą. Sukūręs šį filmą suvokiau, jog Ten, Anapus egzistuoja šviesos, harmonijos ir džiaugsmo pasaulis, o ne kažkas baisaus ir negero. Bet į Ten nereikia skubėti žudantis, kariantis ar lėtai nuodijantis alkoholiu, piktomis mintimis etc… Nes tai labai komplikuoja tolesnį sielos egzistavimą…
Galima tik stebėtis Jūsų filmų personažų unikalumu? Spaudoje esate prisipažinęs, kad į kino režisūrą jus atvedė noras išsaugoti praeities paveldą, patraukė žmonės, kurie ne tik keitė Lietuvos likimą, bet gyveno ramų, dieviškos šviesos kupiną gyvenimą.
Tokius žmones kaip Vilius Orvidas, regėtoja Aneliukė iš Keturnaujienos ar Poviliukas iš Merkinės mes dažnai įvardijame kaip „trenktus“. Tačiau pabendravęs su jais ilgainiui supranti, kad jie nuo Dievo, kad per juos kažkas labai svarbaus pranešama…
Kodėl Jus patraukė Vilius Orvidas?
Kai vienas pažįstamas Čikagoje atnešė Salantuose nufilmuotą priešmirtinį Orvido interviu, peržiūrėjęs pajutau Viliaus žodžių svarbą, suvokiau jo misiją ir ėmiau toliau rinkti filmuotą archyvinę medžiagą apie sodybą ir Vilių. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad ji pati keisčiausiais būdais be jokių pastangų ėmė plaukti man į rankas, tarsi Vilius iš Anapus man ją būtų siuntęs…. Taip tarsi savaime ir susikūrė filmas “Vilius Orvidas”. Vienok, važinėdamas ten filmuoti ir lygindamas dabartinę sodybą su archyvuose užfiksuotąja, pamačiau, kad po Viliaus mirties Orvidų sodyboj viskas tapo šiek tiek kitaip, pasikeitė (arba beveik išnyko) dvasinė sodybos funkcija... Bet tai šeimos privati nuosavybė, tad jie savo išmanymu ten ir tvarkosi. Mano supratimu jų grožio suvokimas gerokai skiriasi nuo to, ką matė ar ko siekė pats Vilius, jau yra pažeistų erdvinių dalykų. Ten buvo tam tikra ekumeninė teritorija, savotiška sakralinė konstrukcija, kuri veikė, turėjo savo paskirtį, dabar tai dingsta ir lieka tik akmenų muziejus, kapinės... Vilius išeidinėja.
Gal todėl, kad nedaug kas suprato esmę?
Galbūt. Vilius buvo tarsi iš kitos operos, dabar ten operetė… Bandžiau filmu, straipsniais bei atsiminimų knyga sodybos situaciją bent kiek gelbėti, bet… supratau, kad viskas šioj žemėj yra laikina, taigi Orvidų sodyba irgi. Ką darysi, gal Lietuva dar nepribrendusi Orvidų sodybai, kaip nepribrendusi Mekui, bet tikiu, kad kada nors natūraliai ateis tas laikas.
nereikia žadint miegančio
nes jis pabus suirzęs nelaimingas
(kam žadinat mane šis rytas
dar ne mano) tad eik
brolau atsargiai dairydamasis darydamasis
savimi
bandydamas suprast ar pats esi pakankamai
pabudęs pabūti su savimi saviškiais medžiais sielom
dangum pajusti vėją prieš pradedant jam pūsti
užuosti audrą, sulaukti laiko pilnaties
kuri netruks netrukus
patekės
(ištrauka iš V.V.Landsbergio eilėraščio)
Ar jau nuleidote rankas siekiant įkurti J.Meko centrą ir kodėl jis jums toks svarbus?
Mekas – tai tarsi “dzeniška” laisvės, kūrybos džiaugsmo mokykla, tai tam tikras optimistinis gyvenimo būdas, kurio melancholiškoje, savižudiškoje Lietuvoje labai stinga. Visas Fluxus judėjimas nuo Jurgio Mačiūno tai buvo noras pabėgti nuo rutinos, atsirasti kitą – dieviško, nesureikšminto žaidimo kokybę. Bendraudamas su Jonu Meku supranti, kad menas yra viskas - menas yra gyventi, menas yra pereiti gatvę, susitikti žmogų ir jam pasakyti ką nors. Jo filmuose menas gimsta iš atsipalaidavimo ir laisvės… Ir net nežinai kitąsyk, kas ten yra didesnė vertybė – ar pats filmas, ar savotiška “dzen” religinė būsena, aura, kurioje buvo tai kurta…
Gal valdininkams sunku suprasti Meko kūrybos vertę, todėl ir žygiai dėl Meko centro Užupyje nepavyko?
Tai skaudus patyrimas, nes Vilniaus miesto valdžia, regis, neturi didelio intereso, kad Lietuvoje atsirastų Meko centras. Valdininkam išties sunku suprasti, kas tas Mekas. Teko ilgokai Zuokui ir jo kompanijai aiškinti, kad Mekas tai vienas labiausiai pasaulyje žinomų lietuvių… Kad su Meko vardu siejamas naujasis avangardinis Amerikos 1960-1970-ųjų metų kinas, labai vertinamas užsienyje. Bet avangardui suprasti reikia gana išsislavinusio, subtilaus žmogaus, ne veltui Mekas labiau yra mėgstamas ir suprantamas Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje - šalyse, kur rafinuotas estetinis skonis diegiamas nuo mažumės.
Kai kažkas susiprivatizavo Vilniaus savivaldybės Meko Kino Centrui paskirtą namą Užupyje, ėmėmės kitų žygių. Dabar Trakų savivaldybė jau antri metai sprendžia, duoti ar neduoti senojo kino teatro patalpas. Bandom rasti šneką ir su privačiomis struktūromis. Juk jei Lietuvoje vyktų sistemingesnis avangardinių filmų kūrimas, jų peržiūros, simpoziumai, Meko vardo festivaliai, suaktyvėtų ir kultūrinis turizmas.
Mekas mums padovanojo galimybę nemokamai pasidaryti jo filmų archyvo Niujorke kopijas ir nūnai jau turime 300 valandų avangardinio kino - tai puiki bazė Jono Meko Kino centrui. Be to, susikūrė netgi savotiškas jaunatviškas Jono Meko Kino centro fanų ar entuaziastų klubas… Dabar bereikia tikėtis sėkmės…
