- Kai kurie jūsų kolegos atsisako kalbėti apie kultūrą, tai yra - skleisti žinią apie savo kūrybą, darbus, požiūrį, reiškinių vertinimą. Kodėl jūs maloniai sutikote kalbėti DELFI skaitytojams ir tikite, kad dėl to jūsų, aktoriaus, filosofo - išminčiaus, karūna nenukris?

 - Man ką tik skambino iš vieno bulvariniu vadinamo laikraščio. Kai kas gėdijasi su jo žurnalistais kalbėti, man – negėda. Aš atsakau už savo žodžius. Jie turi teisę domėtis. Neskaitau per daug laikraščių, retai apsilankau ir interneto portaluose, nes nemėgstu dėžės, vadinamos kompiuteriu. Tą aparatą turiu ir Vievyje, ir Klaipėdoje, bet naudojuosi tik tiek, kiek būtina. Nuo pat vaikystės nejaučiu jokio potraukio technikai, jaučiu malonumą bendraudamas su žmogumi, vertinu bendravimą ir manau, kad tai yra didžiausia laimė ir dovana. Dėl to ir tapau menininku, nes menas skirtas žmonėms. Pasak austrų intelektualo R. Steinerio (R. Šteinerio), menas be kito žmogaus neegzistuoja. Viskas skirta jums, jums, jums. Menas yra laiškas nepažįstamajam. Kokia forma jis rašomas? Gali būti muzikine, spektaklio, eilėraščio ar monologo forma, bet viskas skirta kitam. Rašyti sau, užsiiminėti tokios rūšies onanizmu – ne menininko prerogatyva.

Šiandienos pasaulyje turime įvairiausių priemonių išreikšti save: telefonus, filmavimo kameras, fotoaparatus, mūsų telefonai fotografuoja, kompiuterius, kuriais apie save galime skelbti įvairias žinias, norime, kad mūsų išklausytų visokiais būdais, bet paradoksas – XXI amžiuje mūsų niekas nebesiklauso. Pastebimas egzistencinis vakuumas, kuris, pasak Viktoro Franklio, atsiranda būtent dėl to, kad mūsų neišklauso. Todėl žurnalisto pasiūlymas parengti interviu suteikia šansą galbūt būti išgirstam.

Tu, Inga, beldiesi į mano duris, aš galiu jas atidaryti, galiu ir neatverti, bet man gyvenimas tarsi duoda užduotį – pasikalbėti.

- Kartu su Daiva Šabasevičiene parašėte knygą, o kai į susitikmus su jumis plūdo knygos gerbėjai ir ji pakliuvo į skaitomiausiųjų dešimtuką, atvirai prisipažinote nustebęs, nes nesitikėjote esąs toks reikalingas. Kodėl taip skeptiškai ir kukliai vertinote savo asmenybės jėgą ir įtaigą?

 - Tiek daug knygų dabar parašoma, kad sėkmės negalėjau tikėtis. Tikrai netikėjau, kad knyga bus reikalinga daugeliui žmonių. Maniau, - kas gi susidomės žmogaus, prisiskaičiusio knygelių, prisigrabaliojusio įvairiausių idėjų ir pabandžiusio jomis gyventi, plepalais apie gyvenimą. Atrodė, kad tai įdomu tik man ir dar keletui mano pašnekovų, bet ne tokiai plačiai auditorijai. Tačiau būna momentų, kai pamatai, kiek palaikytojų, draugų turi, kad esi reikalingas. Taip jaučiausi ir prieš daugelį metų, kai buvau patekęs į avariją. Žmonės ėjo ir ėjo, norėdami pabūti šalia. Buvau nustebęs.

- Natūralu, kad žmonės ieško patvirtinimų tam, ar jie teisingai mąsto, gyvena. Kokius kelius išvaikščiojote, ieškodamas gyvenimo tiesų?

 - Kiekviena karta susiranda savo žvaigždes, stabus. Kiekviena karta turi savo autoritetą, kurio vedina, keliauja ilgesnį ar trumpesnį atstumą. Kažkuriuo metu, kai vaidinau “Raudonmedžio rojuje”, “Kaliguloje”, buvau pakeleivis tos kartos, su kuria keliavau. Kai tapome nepriklausomi, aš išėjau iš teatro ir pagalvojau, kad išeinu tarsi iš fabriko, išeinu į visai kitą erdvę. Taip supratau laisvę. Buvau labai idealistiškai nusiteikęs, pradėjau kurti, jei taip galima sakyti, savo teatrą. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kad niekam šito nereikia, labiausiai visiems reikia pinigų. Savanaudiškumas, noras turėti užgožė mūsų sąmonę, juk iki tol nieko neturėjome. Labiausiai mes pradėjome norėti TURĖTI. Turėti, turėti, turėti ir dėl to viską tempėme į savo namus. Apie ateitį mes visai negalvojome, tik apie šią dieną – kaip sukurti ją sau labiausiai palankią ir gražią.

Pasitraukęs iš teatro, nebesirodžiau ir televizijoje. Ir po truputį pradėjau jaustis pamirštas. Pradėjau jausti, kad esu tarsi nueinantis. Yra žmonių, žinančių ir gerbiančių mane dar iš senų laikų, už buvusius vaidmenis, jie ateina pažiūrėti, domisi, ką darau, bet jaunimas vis mažiau žino apie mane. Jiems nebeįdomu. Man irgi buvo nebeįdomu, kaip vaidina S. Jukna, nors jį labai gerbiau, mokiausi iš H. Kurausko, bet man daug įdomiau buvo, kaip vaidina mano kartos aktoriai – V. Bagdonas, V. Šinkariukas. Mes juk visada konkuruojame su savąja karta – ne su vyresniais ir ne su jaunesniais. Jaunesni dar negali pakišti kojos ir atrodo nekenksmingi, o mus visada paremia mirusioji arba sena karta. Taigi supratęs klaidas, pakeičiau kelius ir pradėjau ieškoti kontakto su jaunąja karta.

-Todėl pastaruoju metu ir dirbate su jaunimu ne tik norėdamas jausti gyvenimo ritmą, norėdamas būti reikalingas, bet ir tikėdamas, kad jie nedirbs televizijose, netaps vienadienėmis žvaigždutėmis?

 - Žmonės pastaruoju metu yra tarsi užkoduoti televizijos, jie eina į tą pusę, iš kurios garsiau rėkiama. Galaingas garsas kviečia sukti į subkultūros pusę.

Su jaunimu bendrauju visai kitais keliais – ne per teatro sceną, ne nuo scenos. Bandau pasidalinti su studentais tuo, ką žinau, ką moku. Noriu apkrėsti juos teatro fanatizmu, kad jie kurtų dar nesukurtą teatrą, tai darytų ir po to, kai aš išeisiu. Pasirinkau pedagogo kelią Klaipėdos universitete. Dėstau aktorinį scenos meną. Prieš tai Vilniaus kolegijos Menų fakultete surinkau būrį žmonių, kurie čia trejus metus studijavo pramoginį scenos meną. Susibūrę mes visi išvažiavome toliau mokytis į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedrą, vadovaujamą Danutės Vaigauskaitės. Ten sukurta išlyginamųjų studijų programą, kurią baigę, studentai įgys aukštąjį išsilavinimą, bus baigę bakalaurą.

Subūrėme grupę, kurią pavadinome „Trupė PS“, pastatėme keletą spektaklių, ne kartą gastroliavome Prancūzijoje, važiuosime gastrolių į Austriją.

„Trupei PS“ Mindaugas Nastaravičius parašė pjesę „Paukštyno bendrabutis“. Į paukštyno fabriką, kuriame dirba vienuolika merginų, atvažiuoja vienas vyras. Kas vyksta toliau, pamatysite spektaklyje, kurio premjera įvyks gegužę. Paukštyno dirbančiųjų dauguma, kaip ir mūsų gyvenime, yra moterys. Jos atlieka daugybę darbų - gimdo vaikus, kūria, viskuo domisi, jos – pagrindinės teatrų lankytojos. Mano spektaklių publika – daugiausia moterys ir vienas kitas vyras „atsineštas“ moters lyg rankinė. Tas pats autorius rašys dar vieną pjesę, kurios fabulą jau aptarėme. Galbūt man pavyks spektaklyje vaidinti kartu su studentais.
Surinkau dar vieną kursą aktorių, nes ateityje turime idėją - norime Klaipėdoje įsteigti jaunimo teatrą. Tam pritaria dauguma miesto politikų, prašysime Kultūros ministerijos pagalbos. Norime, kad jaunimo teatre būtų dramos, šokio ir dainavimo sintezė. Klaipėdoje statomas „Menų fabrikas“, tad vaidinti bus kur.

- Smagu girdėti apie planus pagyvinti Klaipėdos teatrinį gyvenimą galbūt būsimu jaunimo teatru. Panevėžys, prieš kelis dešimtmečius buvęs teatro širdimi, kenčia gero teatrinio meno stygių. Gal tokį jaunų aktorių desantą vertėtų siųsti ir ten?

 - Pirmiausia Panevėžiui vėl reikia užsiauginti teatro publiką. Lankydamasis tame mieste, jaučiu miestiečius veikiantį socialinį nepriteklių, atrodo, kad nemažai miesto gyventojų emigravę. Miestas lyg ir gyvas, bet tuo pačiu negyvas, nesijaučia interesų skalės. Reikia išugdyti publikos skonį, nes žiūrovas praradęs skonį. Pasigendu švietėjiškos misijos mieste.

Nėra bendruomenės. Ne tik šiame mieste, visoje Lietuvoje mes nepasitikime vienas kitu, nepasitikime žiniasklaida, politikais, teismais. Kuo pasitikime? Gal pinigais. Vyrauja uždarumas.

- Jūsų knygoje rašoma, kad jūs nemėgstate nieko netikro gyvenime ir kūryboje. Kokiais kriterijais remdamasis rūšiuojate – tai tikra, tai netikra?

 - Kiekvienas turime susidaryti savo vertybių skalę. A. Maslowas (A. Maslow) rašo: “Yra būties vertybės, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų.” Jeigu joms pradedi tarnauti, tai pagal jas susidarai savo vertybių skalę. Kartais stebiuosi - žmonės įsivaizduoja, kad jų poelgių niekas nemato, nefiksuoja ir jie kažkaip praslys. Stebina žmonės, viešai demonstruojantys savo ydas, tai darantys drąsiai.

Prieš mąstant apie vertybes, turbūt reikėtų atsakyti į klausimą - kaip nugyventi gyvenimą, kad nebūtų pačiam gėda? Uždarant gyvenimo duris bus pasakyta tikra tiesa, koks esi iš tikrųjų, o ne tas, kurį vaidinai. Kai rašys pažymį, galvoti apie vertybes bus per vėlu. Mes pamirštame, kad yra kitos durys ir yra išėjimas, pro kurį eisime visi. Mes pamirštame, kaip greitai tampame savo tėvų amžiaus, kaip greitai pradeda slinkti plaukai, pamirštame, kad nebe laikas “daryti” vaikus ir vaikščioti su jauna studente už parankės. Tai pamiršę tampame juokingi. Pamirštame vakare analizuoti ne kitus, o save, pagalvoti, ką padariau gerai ir ką blogai. Savo studentams patariu gyventi taip lyg visą laiką būtume kažkieno stebimi. Tik taip išmoksime stebėti save.

Iš tiesų, mes visi žinome, kas tikra ir netikra, bet susigundome mada, pradedame tarnauti sistemai, prarandame laisvę elgtis. Kas yra laisvė? Pasirinkimas tarp “taip” ir “ne”. Jei nemokame pasirinkti tarp šių dviejų trumpų žodelių, vieną dieną tarnaujame kūrybai, o kitą – destrukcijai.

Sistema, nesvarbu kokia – kapitalistinė ar socialistinė, nori mus padaryti klusniais vergais ir nesvarbu, kokia santvarka, socialistinė ar kapitalistinė - principas toks pat, tai tik paremta kitomis formomis. Tikrai netikėjau, kad tiek antihumanizmo yra kapitalizme. Cenzūros nebėra, bet atsirado vidinė cenzūra – pataikavimas sistemai, žinojimas su kuo kalbėti, kokioje vietoje pasirodyti. Ir nereikia nieko mokyti – žmogus pats išmoksta prisitaikyti, bijo pasakyti žodį, nes bus apšauktas. Ir tai yra labai baisu.

- Iš tiesų ne visiems sovietmečio vaikams pavyko prisitaikyti prie naujų gyvenimo taisyklių, bendravimo. Kai kurie jų save vadina prarastąja karta, kai kurie net pasitraukė iš gyvenimo. Jums, atrodo, nelengvai, bet pavyko prisitaikyti naujoje Lietuvoje.

Aš neprisitaikiau, tiksliau būtų pasakyti – atradau savo vietą. Man padėjo ir tai, kad niekada netikėjau talentu. Talentas yra įrankis, svarbiausias dalykas – pašaukimas. Pašaukimas iš išorės. Girdžiu užduotį ir bandau ją įvykdyti. Kodėl pradėjau režisuoti? Pamačiau, kad režisieriai nebesusikalba su aktoriais, atsiranda antagonizmas – riba tarp režisieriaus ir aktoriaus. Atsiranda režisieriai – statytojai. Man statyti neįdomu. Man įdomu įrodyti, parodyti, kaip tai reikėtų daryti. Supratau, kad turiu dėstyti jauniems žmonėms. Toks dabar mano pašaukimas. Nežinau, kur mane pašauks rytoj. Dabar esu reikalingas Klaipėdoje.

Revoliucija mums kainavo keturiolika kraujo aukų, o tie žmonės, kurie neprisitaikė - prasigėrė, baigė gyvenimą savižudybėmis yra tos pačios aukos, negalime jų atmesti, jie nepavilko naštos.

Ko labiausiai dabar pasigendu? Rūpesčio žmogaus ateitimi, jaunąja karta. Mes imituojame rūpestį, aplink matau teatrinį, suvaidintą rūpestį.

Kristus nuplovė kojas savo mokiniams - tai sugebėjimas paruošti kelią ateinančiai kartai. Pavyzdys auklėjant nėra svarbiausias dalykas, pavyzdys yra vienintelis dalykas.

Dažniausiai sakoma, kad savo mokytoją reikia aplenkti. Aš tuo netikiu. Geras mokytojas yra toks, kai mokiniai visą laiką mato tik jo nugarą, kol galiausiai jis išnyksta rūke, nebūtyje, anapusiniame pasaulyje. Mokytoją galima aplenkti tik tada, kai jis užeina į smuklę arba į “bardelį”. Tada mokinys gali ir turi jį aplenkti.

- Kai paskaitai Lietuvos skurdo ir emigracijos statistiką, atrodo, kad dabar žmonėms labiau reikia duonos negu žaidimų, bet, kita vertus, bent jau Vilniaus teatrai tikrai ne tušti, per kai kuriuos spektaklius salės apgultos. Kaip jums atrodo, į kurią pusę svyra visuomenės poreikių svarstyklės?

- Carlas Jungas(Karlas Jungas) vardija, kad yra žmonės ligoniai, kuriuos reikia gydyti, antrieji – bailiai. Jie visko bijo – bijo vesti, turėti vaikų, bijo turėti ką nors materialaus, bijo valgyti, bijo tikėti, bijo mylėti. Po nepriklausomybės mes du dešimtmečius gyvenome materijos pakopoje, pradžioje buvome bailiai, o netrukus pradėjome viską tempti į namus. Trečioji pakopa - smulkūs buržua. Kai žmogus pasisotina materija, ima kalbėti apie tai, kad yra Dievas, menas. Jų akį ima traukti teatrai, parodų salės, filharmonijos, jos atsiranda tik tada, kai atsiranda smulkieji buržua. Lietuvoje jau pradeda rūpėti jausmai, kitas žingsnis turėtų būti - altruizmas. Tada gal ir tapsime žmonėmis, bet tai ilga kelionė per kopas.

- Režisierius J. Miltinis dar gūdžiu sovietmečiu darbininkų mieste Panevėžyje įrodė, kad egzistuoja tik geografinis provincijos apibrėžimas. Jūs taip pat pasirinkote gyvenimą ne Vilniuje, gimtajame Kaune ar Klaipėdoje, kur spiečiasi daugiau tų, kurie supranta teatrą, kitus menus, o Vievyje. Ką išlošėte ten apsigyvenęs ir ko netekote, nes juk kiekvienas medalis turi dvi puses?

Žinoma, kad provincija tūno tik žmogaus viduje. Mažo miestelio, kuriame gyvenu, privalumas tas, kad jautiesi tarsi šeimoje. Daugiau negu dideliame mieste bendrauji su žmonėmis, matai juos, jų gyvenimą iš arti. Tarkime, prie kurio nors gatvės namo sustoja greitosios pagalbos automobilis ir visa gatvė išeina pažiūrėti, kas gi atsitiko. Tai yra didžiausia laimė, žmogus rūpi žmogui. Jie padeda tau, tu padedi jiems. Mano kaimynai – nuostabūs. Tokia yra bendruomenės pradžia ir esmė. Mano namuose renkasi daug žmonių, suvažiuoja ir mokytojai, ir filosofai, ir aktoriai. Įrengiau specialią pasisėdėjimų vietą, ten šnekučiuojamės apie viską.

Neturiu savo miško, žemių, bet iki didžiulio gražaus miško mašina man važiuoti – trys minutės. Miško man nereikia turėti, patvirtinto nuosavybės dokumentais, nes aš jį ir taip turiu – žinau, kur koks grybas auga, žinau, kaip jame gražu. Aš jį turiu – vaikštau, kvėpuoju tyru oru. Viską, kas brangiausia, mes turime.

Dar vienas privalumas – ramybė. Miestelio tempas kitoks. Miestelio norai ir pasipūtimai kitokie negu didmiesčio. Netgi Klaipėdos norai skiriasi nuo vilnietiškų norų. Atsitraukęs nuo miesto stengiuosi kažką sukurti, o paskui miestui tai atiduoti. Nieko negalima sukurti vaikštant po picerijas. Atsiribojimas privalomas. Kilometrai, kuriuos reikia nuvažiuoti, praverčia apmąstymams. Nepastebiu jokių mažo miestelio minusų.

O didelis miestas man įdomiausias ketvirtą – penktą ryto. Tada miestas žvalus, besiruošiantis, daug žadantis. Devintą ryto miestas jau pradeda darytis oficialus – skamba telefonai, vaikšto kvepiantys žmonės. Apie vidurdienį miestas lyg turgus, o vakare – bohema, „bordelis“.

- Gyvuoja stereotipas, kad menininkui bohemiškas gyvenimo būdas nekenkia, o gal netgi būtinas, o kokia gali būti bohema mažame miestelyje?

 - Ch. Baudelairo (Š. Bodlero), A. Modiglianio (A.Modiljanio), Vincento van Gogho (Vincento van Gogo) bohema jau pareityje. Dabarties menininkas, norėdamas, kad jį išgirstų, mano manymu, turi būti šventesnis už šventąjį. Lėbautojas pasidarė nebeįdomus, nes visa visuomenė lėbauja. Tam esu sugalvojęs pavadinimą – paplūdimio kultūra: saulė, čeburekas rankoje, krūtys, šiltas vanduo. Apsikabinu savo žmoną, tada kitą, šalia gulinčią. Pasidaliname. Maloni paplūdimio kultūra. Menininkas turi būti kitoks. Dabar bohemiškas gyvenimas nebėra protesto forma, kaip buvo Paryžiaus bohemos laikais arba sovietmečiu, kai mes visi gėrėme ir taip protestavome. Šiandien menininkas turi atlikti tą misiją, kurios kartais nebeatlieka bažnyčia. Gal aš neteisus, bet manau, kad tik tokiu atveju žmonės suklus, tapsi jiems įdomus, nes aplink - vien lėbautojai.

- Nors esate prasitaręs, kad jums metas nulipti nuo scenos, bet koks vaidmuo vis dėlto galėtų jus joje dar išlaikyti, suviliotų grįžti?

 - Jau kalbėjau apie pašaukimą – bus užduotis, bus ir vaidmuo, jei tik kas pašauks. Dabar mano užduotis aiški – skirti laiko jauniems. Kai būsiu pašauktas į sceną, ateisiu.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)