Tačiau, pakliuvę į repeticiją, nustembame – kelioms dienoms iš Hamburgo atvykusi Asmik Grigorian intensyviai mokosi rytietiško šokio elementų.
“Bohemiečių” pastatyme Manon vaidmens atlikėjoms iškelti dar didesni iššūkiai – vienoje scenoje, atliekant sudėtingą muzikinę ariją, reikia šokti ir rytietišką pilvo šokį, kurio choreografiją kuria ir su merginomis repetuoja viena geriausių rytietiškų šokių šokėjų Baltijos šalyse, daugelio konkursų nugalėtoja ir prizininkė Dovilė Mikučionienė.
Mat D.Ibelhauptaitės režisuojamos operos veiksmas perkeltas į 1910-15 metų Paryžių, kur būtent tuo metu nepaprastai išpopuliarėjo egzotiniai šokiai, kuriuos pamatyti į muzikholus ir kabaretus plūdo minios žmonių.
Tai nebuvo striptizas, tų šokių niekas nešoko išsirengęs. Anaptol – kūno elegancija, grakštumas, sensualumas ir didelis rytietiško pasaulio mistikos prieskonis kaitino emocijas subtilumu ir moteriškumu.
Egzotinius šokius atliekančios šokėjos turėjo ikoninį žvaigždžių statusą, o orientalistinės idėjos turėjo nemažą įtaką to meto vakarietiškai kultūrai. XX a. pradžioje net šiuolaikinio šokio pradinininkės Isidora Duncan ir Ruth St Denis įkvėpimo sėmėsi būtent iš rytietiškų ir Egipto šokių. Todėl pilvo šokis “bohemiečių” spektaklyje absoliučiai atitinka to meto dvasią.
Ryškiausia XX a. antrojo dešimtmečio egzotinių šokių žvaigždė buvo Mata Hari. Neturtinga 18 metų mergina atsakė į armijos kapitono skelbimą laikraštyje, kad jis ieškąs žmonos, ir ištekėjusi didelę dalį savo jaunystės praleido Indonezijoje, kur ir išmoko rytietiškų šokių meno.
Santuokai iširus, Mata Hari grįžo į Paryžių ir padarė stulbinančią karjerą savo atviru sensualumu ir aukščiausio profesionalumo kūno menine išraiška. Tai, ką scenoje darė Mata Hari, tuo metu buvo labai intriguojantis ir gan šokiruojantis spektaklis, tačiau neturėjo nė mažiausios dalelės vulgarumo ar gašlumo.
Mata Hari likimas daugelyje situacijų labai panašus į Manon Lesko gyvenimą, nes Manon, susižavėjusi milžiniškais Žeronto turtais, pameta jauną neturtingą aristokratą ir, apsigyvenusi turtinguose namuose Paryžiuje, pati patampa egzotine lele, audrinančia Žeronto vaizduotę ir aistras. Jis jai ir užsako pamokas, kuriose ji mokosi egzotinių šokių.
“Vakarietiškoje kultūroje artimiausi egzotiniams šokiams yra pilvo šokiai. Jų meno mokytis reikia tikrai ilgai, todėl per trumpą laiką paruošti kad ir kelių minučių trukmės pilvo šokį – didelis iššūkis operos solistėms. Su Asmik Grigorian ir Sandra Janušaite kartu šokio mokosi ir Audrius Rubežius, kuris operoje bus šokių mokytojas. Beje, geriausi pilvo šokių mokytojai yra vyrai”, – po įtemptos repeticijos savo mintimis dalijasi rytietiškų šokių atlikėja Dovilė Mikučionienė.
Tai ne pirmas kartas, kai klasikinės operos neaplenkia seksualumo ir egzotinių šokių įtaka – dar 1905 metais įvyko Richardo Štrauso operos “Salomė” premjera, pagal Oskaro Vaildo to pačio pavadinimo pjesę, kur pačioje kūrinio kulminacijoje Salomė atlieka “Septynių šydų šokį”.
