Visiškai sutinku, jog tokia versija yra neatmestina, nes štai ir su mumis kartu Snaigėje keliauja skruzdėlės. Tiesa, elgiasi jos nepalyginamai drausmingiau, orgijų nekelia, po mašiną vaikšto tik griežtai savo numatytais keliais ir elgiasi kultūringai, maitinasi ant grindų pabirusiais sausainiais ir mate arbatos liekanomis.
Matyt, keletas dešimčių tūkstantėlių jų, mums nesant čia, susikūrė savo gyvenimą. Gražios skvoteriavimo tradicijos. Ir jei benzino kvapas ir triukšmas neprivers rudųjų nedelsiant pagalvoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą, į Boliviją netrukus įvešim ženklų skaičių nelegalų. Nieko nepadarysi - vienoms jų tai bus širdį draskanti tėvynės praradimo drama, tačiau kitoms - naujas gyvenimo nuotykis.
Snaigė džiugina gera nuotaika ir mažu apetitu. Tai gerai, nes benzino fontanų šalia kelio dažnai neišvysi. Kartą, mažame kaimelyje prie San Migel De Tucuman, kantriai visą valandą laukėme eilėje, kad užpiltume baką. Vietos gyventojai, drausmingai savo motoroleriais ir automobiliais išsirikiavę atitinkamose eilėse, ramiai aptarinėjo kaimo naujienas ir smalsiai nužiūrinėjo pasirodžiusius atvykėlius, šviežiai saulės nuraudintais sprandais.
Tokios eilės - įprastas reiškinys. Sužinoję, kad kuro atsargos vietos degalinėje artėja prie pabaigos, jie tiesiog pasipildo jo reikalaujančias talpas. Juk nežinia, kada vėl atveš...
Taip jau nutinka, kad keliaujant automobiliu kartais nespėja padangos įšilt, o jau vėl nėr ką veikt. Joms. Keliautojas gi, vedinas prigimtinio pažinimo geidulio, vėl trinasi atokiau nuo savo transporto priemonės.
Tingu būna, bet sąžinė užgrauš vėliau, jei nesustosi. Mes - ne kitokie. Porą parų minant ir žudant kilometrus, neatsispyrėm Marcelo zyzimui, kad prieš atvykstant į Boliviją tiesiog privalom užsukti į vieną iš keturių gražiausių Argentinos miestų - Salta.
"Pusė šimto kilometrų į šoną. Dvi valandos gaišaties. Bet, kita vertus, draugas bus ramus ir snaust per karščius prie vairo netrukdys", - pamaniau. Ir pataikėm. Tiesiai į Moterų dienas.
Senoviško miesto centre jau kelias paras vyko renginiai skirti damoms, rankdarbių parodos, apgulti nemokamo sveikatos tikrinimo autobusiukai. Ir žinoma - šokiai. Per patį vidurdienį.
Ir jau čia, kaip žinia, garsus tango šokėjas iš Lietuvos, grande muchacho Vytaras negalėjo likti nepastebėtas. Gal gandas apie jo naktinį šokį pernai per šalį nuskambėjo ir legenda apie miklių kojų ir elastigų čiurnų didvyrį pasiekė net Argentinos pakraštį? Nežinia. Tačiau vos jam įžengus į centrinę miesto aikštę, kaip mat prisistatė žavi senjora, kuri akimirksniu įtraukė nė maž nesipriešinantį šokio ekspertą į šokio siautulį.
Na gerai. Gal siautuliu to ir nepavadintume. Gal greičiau tai buvo lengvas pasisukiojimas skambant romantiškai muzikai. Tačiau pasibaigus pasirodymui visa "Mūsų dienos, kaip šventė" publika pratrūko ovacijomis, kėlė nykščius į viršų, o miesto savivadybės atstovė ištarė padėkos ir sveikinimo kalbą atvykėliams iš labai toli.
Tik didelėmis valios pastangomis ir raudoniu veide pavyko ją atkalbėt nuo ketinimo pašokdinti ir mane. Pripažinsiu, šioje srityje įgužiai tokie tragiški, jog pabandžius vaizdas keltų rimtą grėsmę šalies autoritetui.
Idant išvengtume įvairesnių šventės kaltininkių pasiūlymų ir ketinimų vakarėjant, šovėm tolyn, nedrįsdami žvilgtelt į atokiau pavėsyje sėdintį vyrų būrelį. Neguldyčiau galvos, bet jų rūsčiuose veiduose šypsenų nebuvo.
Artėjant prie Bolivijos sienos mažėja žmonių, daugėja kaktusų. Ir tai, kad jau pakilome į 3,5 kilometrų aukštį šiek tiek jaučiasi. Lėtėjam ir mes, ir Snaigė. Gal ir gerai. Yra laiko patylėti...
