Tiesa, kurį laiką sekę iš paskos mus vėl pasitikusio draugo Marcelo automobilį, pareigūnai nusprendė pasidomėti, ar vis tik šį kartą nesukelsime problemų: sustabdė, apsupo, nuodugniai patikrino dokumentus. Nepatikliai apžiūrėjo saloną ir nesusilaikė nepastebėję, kad be teisių važinėti Argentinoje net šios šalies piliečiams yra blogo tono ženklas.
Išsiblaškęs mūsų draugas eilinį kartą kažkur buvo praradęs dokumentus, tad į rūpestingo pareigūno ilgai trukusios paskaitos paskutinį klausimą, ispaniška greitakalbe pateiktą Vytarui, pastarajam beliko linktelėti galvą ir mandagiai atsakyti: -Si.
Žinoma, mano draugo ispanų kalbos žodynas per pastaruosius metus ne kaži kiek pagausėjo, tačiau vidinis vertėjo balsas informavo, kad žmogus su šalmu, sunkiai telpančiu pro atidarą vairuotojo langą, tokiomis aplinkybėmis greičiausiai norėjo sužinoti, ar gerbiamas šalies svečias nenorėtų pats sėsti prie vairo?
Palaikęs rankose ir profesionaliai, net nežvilgtelėjęs, tiesiog pagal svorį nusprendęs, kad jam pateiktos vairuotojo teisės yra tinkamos, palinkėjo gero kelio. Tik dėl visa ko paskui visi dar ilgokai sekė iš paskos tikrindami, ar tikrai jų nurodymų laikomasi ir ar Marcelo nekilo noras susigrąžinti savo automobilio valdymą pačiam.
Čia viskas, atrodo, visai nepakito. Žmonės bamba ant valdžios, važiuoja per bėgius nekreipdami dėmesio į nuleistą šlagbaumą, valgo nuostabią mėsą ir čiulpia mate arbatos šiaudelius. Sugrįžom ten, kur viskas pažįstama.
Bet Argentinoje neužtruksim visiškai ne dėl to. Tiesiog prieš metus čia praleidom beveik mėnesį, nusibeldėm iki piečiausio šalies miesto, trankėmės po Andus ir sutikom krūvą nuostabių žmonių. Dabar suksim aukštyn, tai yra, palikę Argentiną, važiuosim per Boliviją, Peru, Ekvadorą, o mėnesį truksiantį nuotykį pabaigsim Kolumbijos sostinėje. Jei pavyks. Juk yra viena itin svarbi kelionės dalis, nuo kurios priklauso labai daug. Tai mūsų automobilis Snaigė.
Pernai, atrodytų, galutinai nustekenom jos motorą ir raudodami palikom papildyti automobilių kapines. Tačiau per metus, stipriai padirbėjus net keliems chirurgams, Snaigės širdis vėl pradėjo plakti. Būtent ji buvo viena iš svarių priežasčių, dėl ko mes grįžome į Pietų Ameriką.
Nebaigti reikalai žemyne nedavė ramybės. Dabar, vėl sėdus prie koketiškai burzgiančios Snaigės vairo, vėl aišku, kad viskas tęsiasi. Tik apsiskalbt į namus trumpam sugrįžę buvom.
Vienas pirmųjų mums nutikusių keisčiausių dalykų šioje totalios "manjanos" šalyje, kur viskas vyksta rytoj, yra tai, jog išvažiuoti iš sostinės mums pavyko jau kitą dieną. Stebuklas.
Ir dar pirmieji septyni šimtai kilometrų iki Kordobos niekuo nepriminė paskutinių skausmingų Snaigės metrų praėjusios kelionės pabaigoje.
Aplinkiniams esame keista mįslė, kurią norisi pakibinti: štai vieni pravažiuodami šaukia "Viva Chavez", mūsų trispalvę palaikę Venesuelos vėliava ir tokiu būdu šlovindami šios šalies prezidentą. Būtų keista, jei šauktų "Viva Dalia", nes net užkandžiaujant degalinėje prisistatęs žingeidus jaunuolis, nuskalbtais FC Barcelona marškinėliais, niekaip negalėjo surasti, kur jo galvoje esančiame pasaulio žemėlapyje yra Lietuvos vieta.
Net labai garsaus futbolo klubo "Ekranas" pavadinimas tam nepasitarnavo.
Tiesa, nežinia neramina ne visus. Štai viena bolivietė su ūsais, net nebijodama vyriškos kompanijos (o gal būtent dėl to?) ir neprašiusi pateikti asmens dokumentų prisiekinėjo, kad važiuotų su mumis nors dabar, nes jai labai reikia į tėvynę.
Tik reiktų palaukti, kol jos pamaina prie kasos baigsis.
Nieko gudriau nesugalvojus teko mandagiai paaiškinti, kad Snaigėje jau ir taip viršytas leistinas gyvo svorio limitas ir mums belieka tik apgailestauti dėl tokios nesėkmės. Ir šiaip - mes labai skubam.
Toliau vyksim gilyn į Argentinos šiaurės vakarus. Ten jau Andai - bus ką veikt, (tiesa, norėdami matyti, kaip klostosi mūsų reikalai, galite atsisiųsti nemokamą programėlę išmaniajam telefonui "Kelionė 2012").
Liūtis, pasveikinusi atvykus į Buenos Aires, jau pasitraukė. Tačiau šiltas oras panašu ypatingai nelepins. Kelionė bus šlapia. Bet Snaigei tai tinka. Tikiuosi.
