-Filmas “Tadas Blinda. Pradžia”, kuriame įtaigiai ir labai profesionaliai sukūrėte tijūno Edmundo vaidmenį, Lietuvoje tapo žiūrimiausiu vaidybiniu filmu, jo plūsta žiūrėti ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Kita vertus, naujoji versija sulaukė nemažos kritikos, ypač iš vyresniosios kartos aktorių. Kaip jums atrodo, kur slypi šio filmo sėkmė ir kodėl jis nuvylė vyresnio amžiaus žiūrovus?
-Ar jūs turite pretenzijų savo praeičiai? Ką prisimenate, prabėgus daugeliui metų? Geriausius, gražiausius jūsų gyvenime įvykusius dalykus. Net ši akimirka, kai mes su jumis kalbamės, po penkiolikos metų jums kels malonų šypsnį. Mes labai dažnai kritiškai vertiname tai, kas vyksta dabar. Pirmasis filmas “Tadas Blinda”, pasirodęs sovietmečiu, man asmeniškai iki šiol kelia daug emocijų, juk tai – mano vaikystė.
Filmo muzika, V. Mainelytė, B. Barausko čigonas, net arklio nusižvengimas ant kalno, -viskas iš to meto filmo šildo sielą. Jei vertinčiau šį televizinį daugiaserijinį filmą kaip profesionalas, surasčiau ir kritikuotinų vietų, bet to nedarau, nes tai būtų kvaila. Nesinori kritikuoti to, kas susiję su tavo vaikyste.
Todėl neabejoju - kai kam naujasis filmas “Tadas Blinda. Pradžia” taps tokia pat legenda, kokia vyresniesiems yra “Tadas Blinda”. Pasidžiaukime tuo, kad naujasis kino filmas puikiai nufilmuotas, jame vaidina puikūs aktoriai, puiki scenografija, kostiumai, dailininko darbas. Ar esame akli ir nenorime pripažinti to, kas akivaizdu? Džiaukimės vienas kito darbais. Tai nekainuoja.
-Viena vertus, garsus, žinomas aktorius turėtų būti lengvai atpažįstamas daugumos, kita vertus, jums asmeniškai paprasčiau, ramiau gyventi įprastą gyvenimą, nes nesate iš tų, kuriuos lengva pastebėti minioje. Ar ši situacija nepasikeitė po to, kai sukūrėte dvarininkės meilužio Edmundo vaidmenį filme “Tadas Blinda. Pradžia”?
-Niekas nepasikeitė. Su manimi viskas yra gerai – už skvernų niekas ir toliau negraibsto.
-Ką specialiai darote arba ko specialiai nedarote, kad nebūtumėte žvaigždė ir niekas nesišnibždėtų: “Žiūrėk, Kazlauskas.”?
-Yra profesionalūs aktoriai ir yra žvaigždės. Žvaigždės siekia būti žvaigždėmis. Jų siekis – tapti populiariais, žinomais, atpažįstamais, o paskui dėl to kentėti. Profesionalūs aktoriai yra įdomūs savo darbais ir populiarūs tarp pačių profesionalų. Noriu būti atpažįstamas ir gerbiamas tarp profesionalų. Aš to siekiu. Tapti žvaigžde neplanuoju. Mes visi skirtingi ir mūsų norai ir siekiai skirtingi. Vieni renkasi žvaigždžių gyvenimą, kiti ne, ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Labai džiaugiuosi savo privatumu taip, kaip kitas viešumu, ir tai tikrai nėra poza. Man įdomiau gyventi taip, kaip gyvenu.
-Nors filmavimasis filme “Tadas Blinda. Pradžia” jums nebuvo pirmasis, visgi kuo jis išskirtinis? Ar neužsikrėtėte troškimo filmuotis kine bacila?
-Man patiko, kad šis filmas turėjo istoriją, spalvingus personažus. Tai padeda aktoriui atsiskleisti, pražysti. Jautėsi, kad filmuojiesi “tikrame” filme. Tačiau, kino bacila, atsikračiau iš karto po nepriklausomybės atgavimo ir iliuzijų jau seniai nebepuoselėju.
-Manote, kad niekada nebesulauksime lietuviškojo vaidybinio kino renesenso ir nebesukursime filmo, verto tokios garbės, kokia buvo skirta filmui “Niekas nenorėjo mirti”, kai kino šimtmečio proga UNESCO šį filmą įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką?
-Kino menas yra labai brangus. Mes pinigų neturime, todėl tikėtis lietuviško kino renesanso – neverta. “Tadas Blinda. Pradžia” buvo išimtis, puiku, kad žmonės rizikavo, sugebėjo ir, kaip prisipažino filmo prodiuseris, praėjo tokį sunkų finansinių paieškų kelią, kad antrą kartą to nebesiimtų daryti. Taip, Lietuvoje yra puikių, talentingų kino kūrėjų, bet pinigų jų darbams nėra. Pavieniai darbai nereiškia, kad lietuviškas kinas klestės.
-Vienas garsus režisierius, duodamas interviu, pasakė, kad gal ir norėtų juokinti žiūrovus, bet nesugeba. Jūs sugebate. Jau septinti metai vaidinate “Idioteatre” spektaklyje “Urvinis žmogus” “urvinį”, buvote vienas iš režisierių ir jums pasisekė, – nei humoras, nei vaidyba – ne lėkšti. Kas padėjo išvengti lėkštumo – galbūt paprasčiausias žinojimas, kad publika nepriims lėkštumo?
-Kuo žmogus labiau išsilavinęs, išprusęs, tuo jo humoras aštresnis ir taiklesnis, ir atvirkščiai, kuo žmogus primityvesnis, tuo jo humoras agresyvesnis, žeminantis ir lėkštas. Aukščiausia humoro nata - juoktis, kai situacija nėra juokinga. Didžiausia problema yra surasti vidurį, tarp tų, kuriems juokinga, kai scenoje kas nors nusibezda arba įspiria į užpakalį, ir tarp tų, kurie sutinka, kad A. Čechovo pjesės yra komedijos.
Humoras “Urviniame žmoguje” - aukso vidurys. Situacijos aiškios, atpažįstamos ir suprantamos, todėl ir juokingos. Mano įsitikinimu, humoras visada reikalingas kaip atsvara tam, kas yra rimta. Humoras mene, kaip ir gyvenime, padeda įvykius, situacijas ir problemas vertinti tarsi iš šono.
-Statistika skelbia, kad “Urvinis žmogus” yra lankomiausias visų laikų lietuviškas spektaklis. Koks šio spektaklio populiarumo fenomenas?
-Iš tiesų, tai unikali situacija, kurios, ko gero, niekas niekada nebepakartos. Iki šiol salė per spektaklį būna pilnut pilnutėlė. Visi fenomenai atsiranda labai paprastai – idėja gimsta ir įgyvendinama pačiu laiku. Teisingai sukrito žvaigždės, reikiamu laiku susirinko teisingi žmonės. Man pjesė, kai ją pirmą kartą perskaičiau, pasirodė nejuokinga. Skaitydamas ją, šyptelėjau tik vieną kartą.Tačiau turėjau sutikti su tuo, kad vyro ir moters santykiai yra amžini ir juokingi. Matyt, dėl to ji ir populiari visame pasaulyje. Režisavau šį spektaklį Maskvoje, Varšuvoje – rezultatas toks pat.
-Ką tik įvyko jūsų režisuoto spektaklio “Karo dievas” premjera pagal prancūzų autorės Yasminos Rezos pjesę. Pavadinime užkoduota kova. Su kuo kaunatės ir kokioje kovoje bus priversti dalyvauti spektaklio žiūrovai?
-Viena pjesės herojė sako, kad mes turime išlikti žmonėmis ne tik kare, bet ir kasdieniame gyvenime. Mūsų kasdienybė dažnai panaši į karą, nes kasdien susipina daug skirtingų norų, tikslų ir požiūrių.Vyksta amžinas karas, amžina kova su savimi, su žmonėmis, kurių nuomonės ir siekiai skiriasi. Pjesėje “ Karo dievas” veikiantys personažai susiduria su ta pačia problema.
-Tai jau antras jūsų režisuotas spektaklis pagal tos pačios autorės, kuri nėra žinoma Lietuvos plačiajai visuomenei, pjesę. Ką tokio lietuviškai prancūziško ar prancūziškai lietuviško randate jos kūryboje, mąstyme, jausenoje?
-Lietuvoje ši autorė mažiau žinoma, bet pasaulio scenose jos pjesės labai populiarios. Ji – pelniusi daugybę pačių prestižiškiausių apdovanojimų. Nors vieni ją kaltina paviršutiniškumu, kiti atvirkščiai – įžvelgia už paprastumo besislepiantį gilumą. Daugelis Prancūzijos kritikų tvirtina, kad jos pjesės grąžino žiūrovus į teatrą. Sako, kad jos pjesėse sprendžiamos problemos yra aktualios ir suprantamos daugeliui. Be to, išreikštos aiškia ir žmogiška kalba.
-Kas yra jūsų variklis, suteikiantis jėgų generuoti naujas idėjas, vėl iš naujo ir iš naujo kopti į statų kūrybos ir gyvenimo kalną, nuo kurio (žinome visi) vis tiek anksčiau ar vėliau teks ridentis žemyn?
-Gyvenimo variklis yra pats gyvenimas. Jis trumpas. Tas trumpumas ir turi būti gyvenimo variklis. Bėda yra ta, kad dauguma galvoja esą nemirtingi. Todėl kartais gyvenimas siunčia pamokas, per kurias primena, apie savo trumpumą ir trapumą. Suvokimas, kad gyveni trumpai, suteikia žmogui dideles galimybes. Kažkuris Amerikos prezidentas rašė kitam prezidentui laišką ir baigdamas atsiprašė už tai, kad jo laiškas ilgas. Atsiprašė, kad neturėjo laiko parašyti trumpą laišką. Įžvelgiu paralelę – mes su savo gyvenimu elgiamės taip, tarsi rašytume ilgą laišką – varginame save ir kitus. Trumpame laiške privalai būti labai konkretus, aiškus, paprastas ir prasmingas. Linkiu visiems nugyventi gyvenimą rašant trumpą, o ne ilgą laišką.
-Viena jūsų pasakyta mintis ”Neturiu tikslo maudytis piniguose”, man labai įstrigo dar tada, kai neketinome daryti interviu su jumis. Lietuvoje toks metas, kai gėda prisipažinti, kad pinigai nesvarbūs ir jų nesieki, juk dabar atsivėrė tokie platūs jų “darymo” ir gavimo horizontai. Ar jūs iš kitokio molio? Ar jūsų mašina važiuoja be benzino?
-Kalbėjau apie žmogų, kuriam pakanka, o ne apie tą, kuriam niekada ne gana. Man pakanka. Pakanka tiek pinigų, kad nesižeminčiau, kad galėčiau aprūpinti šeimą. Tai nėra dideli pinigai, bet man užtenka. Neturiu tikslo kaupti pinigų, tapti vis turtingesniu ir turtingesniu. Būna dienų, kai neturime nieko, būna dienų, kai turime daugiau negu reikia.
-Esate kalbėjęs ir apie tai, kad norint išlikti kūrybišku, būtina keisti darbo vietą, sritis, aplinką, žmones. Neprisirišti prie kažko vieno, kad visa tai netaptų rutina ir savotišu asmenybės bei kūrybos liūnu. Kūryboje jūs keičiatės, ieškote, o kaip gyvenime – dažnai metate senus ir susirandate naujų draugų?
- Tikrų draugų nedaug. Kur kas daugiau priešų arba žmonių, kurie mūsų nemėgsta. Geriausi draugai – patikrinti laiko. Jais didžiuojuosi ir juos labai branginu. Kartais nesimatome metus ir net kelerius, bet ryšys visą laiką egzistuoja. Kūrybai pokyčiai yra labai reikalingi. Darbas, kūryba nėra šeima, todėl darbo sritis, kolegas galima ir būtina dažnai keisti, šeimos, jei atradai tikrąją savo pusę, – ne.
-Nepažįstame jūsų žmonos, nežinome, ar turite meilužę, kokiuose baruose lankotės, kiek išgeriate ir kokius šokius šokate. Slapstotės ar iš tiesų negyvenate bohemiško gyvenimo?
-Taip jau yra, kad alkoholio vartoju retai. Būna švenčių, per kurias išgeriu vyno. Kai nevartoji alkoholio, nėra nei meilužių, nei šokių baruose. Todėl šiuo požiūriu esu labai neįdomus.