- Kaip sekasi filmuotis? Ar neprailgo „viešnagė“?
- Sekasi visaip. Būna dienų, kurios kaip sviestu pateptos, būna ir sunkesnių, tačiau iš tikrųjų – gerai.
Pasitaiko, kai atrodo, nebegaliu čia, noriu į Lietuvą, bet tokie momentai praeina. Tiesiog toliau gyvenu. Čia visos dienos vienodos.
- Kaip mylimasis Saulius vertina išsiskyrimą dėl darbo? Ar nepavyduliauja, nejaučia diskomforto, kad mylimos moters nėra šalia taip ilgai?
- Juk nebuvo, kad vieną rytą išvažiavau ir dingau. Apie tai buvo kalbėjome prieš man priimant sprendimą, tariausi su juo. Jis šią kelionę vertina kaip darbą, kuris – toli nuo Lietuvos. Juk ne visam laikui išvažiavau. Grįšiu. Palaikom vienas kitą per atstumą. Pasiilgom vieni kitų. Turėjau galvoje ne vien Saulių, bet ir apie dukrytę, tėvus ir draugus. Kuo arčiau grįžimas namo - tuo vis labiau ir labiau to laukiu.
- Esi švelnių bruožų šviesiaplaukė lietuvaitė, turbūt kaskart sulauki ir gruzinų dėmesio? Nejaugi Saulius, išleisdamas tave į Gruziją ilgam laikui, nejuto nerimo?
- Mes visi pavydime, bet santykiai yra paremti pasitikėjimu. Gruzinų man rodomo dėmesio nesureikšminu. Nepasakyčiau, kad čia jo sulaukiu daugiau, nei Lietuvoje.
- Išvykdama nesibaiminai palikti mylimojo? Ar be tavęs jis susidoroja su buities rūpesčiais?
- Su buitimi jis susitvarko puikiai. Jis – tikras šaunuolis.
- Kiek laiko ketini filmuotis, kada sugrįši į Lietuvą?
- Kada sugrįšiu, nežinau, projektas suplanuotas pusei metų į priekį.
- Ar toks projektas, kai iš namų išvyksti ilgam, tau pirmas?
- Ilgiausiai iš Lietuvos išvykusi buvau apie porą mėnesių, tačiau tai buvo atostogos. Toks darbo projektas – pirmasis.
- Ar filmuosiesi iki galo?
- Negaliu atskleisti scenarijaus vingių.
- Papasakok, kur gyvenate, kaip įsikūrėte?
- Esame įsikūrę Tbilisyje, mūsų namas yra ant kalno, kiekvieną dieną džiaugiamės gražiais vaizdais kieme. Visi gyvename viename name kartu. Pirmas aukštas – merginoms, antras aukštas - vaikinams. Visi kartu būname kiauras paras.
Labai smagu, kad nesipykstame vieni su kitais. Kitaip būtų sunku tiek daug laiko išbūti. Esame tvirta komanda, it kumštis.
- Ar užmezgei naujų pažinčių?
- Su operatoriais ir garsistais jau keletą metų dirbame kartu. Juos pažįstu kaip nuluptus. Alvydą Šlepiką taip pat pažinojau, bet dirbti kartu iki šiol dar nebuvo tekę. Filmavimo aikštelėje susipažinome iš naujo. Administratorius buvo vienintelis žmogus, kurio iki šio projekto nepažinojau. Aišku, mano kolegė aktorė Renata Kutinaitė man irgi buvo atradimas. Abi esame iš Šiaulių, bet nė karto iki šiol susitikusios nebuvom.
- Ar kada buvai pakliuvusi į kokią komišką situaciją filmavimų metu?
- Jų visada būna. Kai esi filmavimo aikštelėje, visi atsitikimai mums yra savi. Kiti turbūt nesuprastų.
Būna linksma, kai bandau kalbėti rusiškai, įterpdama gruziniškus ir angliškus žodžius. Čia Gruzijoje gilinu rusu kalbos žinias, praktikuojuosi.
- O kokiu būdu gilini rusų kalbos žinias? Ar iki šiol apskritai jos nemokėjai?
- Mokiausi mokykloje, bet... Specialiai nieko nedarau, tiesiog puikiausia praktika - būti tarp rusų kalba kalbančių žmonių. Jei ko nesuprantu, mano kolegos išverčia, jei kokio žodžio nežinau, paklausiu jų. Tiesiog savaime žodžius įsimenu, žiūrime filmus rusų kalba.
Mano kolegė Keti nekalba angliškai, bet mokosi, o aš nekalbu rusiškai, tačiau taip pat mokausi. Ji su manimi angliškai kalba, o aš su ja – rusiškai.
- Papasakok, kas labiausiai įsiminė, sužavėjo, kas paliko didžiausią įspūdį?
- Jų eismas. Iš pradžių buvau šokiruota, važiuodavau labai įsitempusi, bet dabar jau pripratau ir atrodo, nieko.
Negali nepalikti įspūdžio Gruzijos gamta, kalnai... Mes to neturime, čia tai labiausiai žavi. Pasakiškai gražu. Žmonės. Jie čia svetingi, šilti ir draugiški.
- Ar buvo dalykų, kurie nepatiko?
- Nepatinka tai, kad rūkoma visur. Be to, atrodo, kad jiems negalioja jokios kelių eismo taisyklės, neegzistuoja jokios juostos ir šviesoforai, dešinės rankos taisyklė. Visi visur skuba, lekia... Tačiau tokiame chaose avarijų - labai mažai.
Agnė Grudytė – DELFI nuotraukų galerijoje:
