- Sudėtinga dabar fotografuoti, - prisipažįsta A.Sutkus. - Vaikštau po skuduryną. Ateina mama su trimis dukterimis. Rausiasi pačių pigiausių rūbų krūvoje, nori, kad jos mergaitės rugsėjo pirmąją atrodytų kiek padoriau. Man ranka nekyla jas fotografuoti, nepatogu. Žmonių veiduose dabar atsispindi užguitumas, nevisavertiškumas, socialinė praraja. Juk kokios nuotraukos dabar yra vertingos, kokias propaguoja žurnalai? Ponas N su ponia N, kuri vilki dizainerio X pasiūta suknele. Šiame kontekste Rimaldo Vikšraičio fotografija, fiksuojanti kaimo degradavimą, turi didesnę išliekamąją vertę.
Lietuvoje dabar krizinis laikotarpis ne tik ekonomine, bet ir dvasine prasme. JAV “didžiosios depresijos” laikotarpiu ketvirtojo dešimtmečio pradžioje padarytos nuotraukos įeina į pasaulio fotografijos aukso fondą. Tačiau tik tokioje valstybėje kaip JAV galėjo kilti mintis, kad krizių nereikia gėdytis, kad net prezidentui verta užsakyti ją fotografuoti patiems garsiausiems fotografams.
- Per pasaulį keliauja Jūsų fotografijos paroda “Kasdienybės archyvai”. Joje rodomos nuotraukos darytos 1959-1993 metais. Kaip užsieniečiai vertina šį jiems visiškai nežinomą Lietuvos laikotarpį?
- Žiūrovas nuotraukose visada ieško žmonių gyvenimo istorijų. Fotografo tikslas - kad žiūrovas pajustų tą patį, ką ir jis fotografuodamas. Nuotraukos darytos seniai? O argi ne memuarai yra įdomiausia, labiausiai skaitytojų mėgstama literatūros dalis?
Savo parodose užsienyje patiriu nuoširdžiausią bendravimą. Žmonės prieina, reiškia savo nuomonę. Jie net sapnuoti negalėjo apie skurdžią vaikystę, matomą nuotraukose. Tačiau užsienis “priima” išdidumą, orumo nepraradimą. Tuo tarpu parodų atidarymų metu Lietuvoje vyksta ne kalbėjimas, o apkalbinėjimas. O autoriui svarbu kontaktas su žiūrovu. Tai lyg pasitikrinimas: ar teisingai intuicija suveikė.
Apsilankęs mano parodoje Paryžiuje, paskambino garsus britų dizaineris Polis Smitas ir panoro atvykti. Nenorėjo žiniasklaidos dėmesio, atvyko incognito. Sėdėjome ir visą dieną šnekėjomės. Apie tai, kaip daromos nuotraukos, apie fotografo intuiciją, kurią visą laiką reikia maitinti savo gyvenimu, daile, literatūra, kad būtų “aštri”. P.Smitas atkreipė dėmesį į to meto žmonių aprangą, senosios kartos žmonių rūbo tvarkingumą. Esu padaręs kadrų, kuriuose užfiksuotas ne tik žmogaus veidas, bet ir batai. Dabar šie kadrai - aukso vertės. Kiek daug gali paliudyti batai...
- “Kasdienybės archyvų” paroda ir fotoalbumas sudaryti iš Jūsų archyvų, kuriuos nebe pirmi metai tvarkote. Kiek darbo dar liko?
- Per savaitę peržiūriu 3 tūkstančius vokų. Kiekviename - 5-10 negatyvų. Liko darbo dar 2-3 metams, jei nieko kito nedirbčiau. Tačiau net ir gaudamas dvi pensijas nepragyventum, turi dar kažkur dirbti. Tvarkyti archyvus - labai įdomus, bet ir sunkus darbas. Jam reikia “rytinių smegenų”, tačiau jos “padžiautos” Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. Labai anksti iš ryto keltis ir prieš darbą tvarkyti archyvus nebegali, jau ne tas amžius.
- Ar maestro perduoda savo patirtį mokiniams?
- Mane stebina, kad nė viena Lietuvos institucija nesidomi dar gyvų lietuvių fotografų patirtimi. Mane kviečia dėstyti į užsienį, o Lietuvoje vyresniųjų meistrų patirtis - tik jų reikalas. Nesu dėstęs ar skaitęs paskaitų jaunimui.
Nėra poreikio - per maža šalis esame. Tuo tarpu Maskvoje, kuri dabar tapusi fotografijos centru, veikia brangios privačios fotomeno mokyklos. Skaityti paskaitų jose kviečiami žinomi fotomenininkai. Į šias mokyklas bendrovių prezidentus atlydi apsauga. Jie vertina garsius vardus, nori, kad juos profesionalumo mokytų gerai žinomi fotomenininkai. O Lietuvoje fotografijos praktika nutolsta nuo teorijos. Moksleivių fotobūrelių nėra.
Aš už fotografijos “užsikabinau” mokykloje - didžiausias stebuklas, įkiši baltą popieriaus lapą į ryškalus, žiūri, žmogaus veidas pasirodė. Spausdindavau, tobulindavau nuotraukas, kol kraujas iš nosies nepradėdavo bėgti... Jaunąją kartą svarbiausia išmokyti pajusti fotografijoje šviesą ir tamsą.
