44 metus einantis aktorius Juozas Gaižauskas Muzikos ir teatro akademiją baigė su pagyrimu, tačiau jo karjera nebuvo rožėmis klota, nors ir įdomi. Bet kokiu atveju jo neištiko tokia laimė ar nelaimė, nelygu kaip pažiūrėsi, baigus akademiją patekti į kokį nors solidų teatrą ir metų metus laukti savo valandos, kol kas nors pastebės ir pasiūlys kokį rimtesnį vaidmenį.
Šios kartos aktorius, baigusius aktorystės mokslus kaip tik paties nepriklausomybės sąmyšio metu, gyvenimas mėtė iš vienos vietos į kitą ir negailėjo išbandymų, kuriuos išlaikė ne visi, tačiau tarp jų visuomet buvo Juozas Gaižauskas.
Populiariosios „Viengungių melodijos“, kurias daugelis dar iki šiol prisimena, gimė iš nevilties, kai buvo uždarytas „Šiaurės Atėnų“ teatras. Tuomet keturi vyrai – Juozas Gaižauskas, Rolandas Kazlas, Ramūnas Rudokas ir Kęstutis Jakštas – niūriai sėdėjo „sudegusio“ teatro salėje, pilnoje kostiumų, ir galvojo, ką daryti. Vienas paėmė gitarą, kitas – būgnelius, ir gimė projektas, gyvavęs ne vienus metus, apvažiavęs atokiausias Lietuvos vietas. Beje, dabar antrąsyk Juozas tai daro jau gastroliuodamas su „Domino“ teatru.
Vėliau, kai teatras žmonių širdyse pasitraukė į antrąjį planą, Juozas Gaižauskas pasinėrė į televiziją – buvo laidų vedėjas, prodiuseris, vedė ir iki šiol veda renginius. Vis dėlto pagrindinis jo darbas šiuo metu – „Domino“ teatre, kur vaidina spektakliuose „Striptizo ereliai“, „Du vyrai. Viena tiesa“, „Žirklės“.
Juozui teko vaidinti Dalios Tamulevičiūtės, kurios kursą ir baigė, režisuotuose F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“, Š. Dileini „Medaus skonyje“ (rež. Algirdas Latėnas), J. Bžechvos „Tiškučio akademijoje“ (rež. Evaldas Jaras) ir kt. Pats režisavo spektaklį pagal V. Goldingo „Musių valdovą“, vaidino serialuose „Likimo valsas“, „Nekviesta meilė“.
Ketvirtosios kartos Juozas
Dabar jau velionis Juozo Gaižausko tėvelis buvo žurnalistas, 45 metus dirbęs „Tauragės balse“ ir rašęs apie žemės ūkį. Nuo 1946-ųjų dainavo visose Dainų šventėse. Mama – anglų kalbos mokytoja. Aktorius turi tris brolius ir seserį – pasak jo, visi gražiai dainuoja, bet nė vienas iš jų nėra muzikantas.
Kaip ir pats Juozas, lankęs muzikos mokyklą, mokęsis groti pianinu, tačiau anksti supratęs, kad pianistu ar muzikantu nebus. Iš gražios gausios šeimos kilęs aktorius dabar jau rečiau įrodinėja, kad jis nėra garsiojo Jurgio Gaižausko giminaitis (daugelis tikriausiai prisimena Jurgio Gaižausko liaudies muzikos kapelą, kurioje taip pat dalyvavo gausios šeimos nariai), nors vaikystėje jį dažnai lydėdavo tokios frazės kaip „eik tu verčiau į kapelą groti“.
Tiesa, Juozo vardas aktoriaus giminėje anaiptol nėra atsitiktinumas. „Mano tėvas buvo Juozas, mano senelis buvo Juozas, mano prosenelis buvo Juozas ir tikriausiai proprosenelis buvo Juozas“, – dėstė aktorius.
Peršasi išvada, kad ir Juozo Gaižausko sūnus, jeigu jo susilauks, bus Juozas? Aktorius atskleidė, kad su žmona Agne, viešųjų ryšių specialiste, dirbančia užsienio bendrovėje, pasiekė kompromisą – jei gimtų sūnus, jis būtų Juozapas ir turėtų antrą vardą. Dabar aktorius turi dukrą Gabrielę, kuriai jau 14 metų.
Juozas sako, kad jo tėvai anaiptol nesikišo į tai, kokią profesiją jam pasirinkti. Aktorius teigia ir pats nežinąs, kaip tai nutiko, tikriausiai į Muzikos akademiją jį atvedė intuicija. Pasak jo, retas, sulaukęs aštuoniolikos ar devyniolikos metų, žino, kuo gali tapti, tad ir jo profesijos pasirinkimą gaubia paslaptis.
Ekstremalios sąlygos
Su Juozu Gaižausku pastarąjį kartą kalbėjomės tuomet, kai jis, laiku neatsiradus pamainos, be paliovos vedė LNK ryto informacinę pramoginę laidą „Ryto ratas“. Vis dėlto jis to nevadina jaunystės kvailyste ir savo televizinės karjeros visai neužbraukia – nėra iš tų, kurie laikytų vieną ar kitą darbą klaida ar „chaltūra“, viską dirba iš širdies ir negailėdamas jėgų.
Dar įdomiau tai, kad prabėgus beveik pusantro dešimtmečio Juozas vėl dirba „ekstremaliomis sąlygomis“ – per mėnesį vaidina daugiau nei dvidešimtyje spektaklių ir kone kasdien repetuoja. Aktorius apskaičiavo, kad kiekvieną mėnesį gastroliuodamas nuvažiuoja apie 5 tūkst. kilometrų, o per metus susidaro išvis įspūdingi skaičiai...
„Pats stebiuosi, kaip nuolatos pakliūnu į tokias situacijas, kai gyvenime, be darbo, daugiau beveik nieko nebelieka. Tačiau tai tikriausiai yra dėsninga – visuomet darbui atsiduodu iki galo, neskaičiuodamas valandų ir netausodamas jėgų, – kalbėjo pašnekovas. – Jei myli savo darbą, viskas vyksta savaime.“
Be kelių populiarių spektaklių, kuriuose aktorius vaidina, šiuo metu vyksta dar vieno naujo spektaklio repeticijos – jo premjera numatoma kovo 8 dieną. Tuomet spektaklių dar padaugės.
„Tačiau aš esu laimingas, nes dirbu savo mėgstamą darbą. Mano toks charakteris, kad nemoku savęs „pataupyti“ kitai dienai, kitam spektakliui. Visada vaidinu visa jėga – pagalvoju, kuo kalti žmonės, kurie nusipirko bilietą būtent į šį spektaklį?“ – atviravo Juozas.
Paklaustas, iš kur semiasi energijos, atsakė, kad paslaptis – labai paprasta: reikia gerai išsimiegoti ir šiek tiek pasportuoti. Beje, vaikystėje Juozas buvo sportininkas, žaidė badmintoną. Stengiasi sporto neapleisti ir dabar, tačiau būtent šiuo metu visiškai neturi laiko.
Žinoma, svarbu ir mėgti savo darbą, nes be to tokie krūviai tikrai būtų nepakeliami.
„Pagaliau man ne 60 metų, o tik 43-eji, todėl energijos kol kas pakanka. Be to, ne tik atiduodi žiūrovams energiją, bet ir iš jų pasikrauni – vyksta toks energijos apykaitos ratas“, – teigė pašnekovas.
Juozas pasakojo, kad būna ir tokių momentų, kai atvažiavęs į kokį nors miestą nesijaučia itin džiugiai: balso stygos – pertemptos, scenoje – 15 laipsnių šilumos, o reikia vaidinti „Striptizo erelius“... „Tada mintyse atsiranda daugybė keiksmažodžių, bet ne dėl to, kad reikia vaidinti, o todėl, kad sąlygos tokios nežmoniškos... Tačiau pamatai žiūrovus, kurie sėdi su paltais ir taip pat iš šalčio trepsi kojomis, ir viską pamiršti“, – sakė aktorius. Juk jei jau žmonės atėjo ir sumokėjo už bilietus, reikia vaidinti taip, kad jie pamirštų šaltį.
Gyvena „dviem pamainomis“
Juozas Gaižauskas vedęs jau beveik 15 metų. Susidaro įspūdis, kad gyvena darniai – priešingu atveju, ko gero, neatrodytų toks energingas ir darbingas. Tačiau kaip atrodo šeimos gyvenimas, kai vyras grįžta namo kone tuomet, kai žmona su dukra keliasi? „Gyvename išties įdomiai“, – šyptelėjęs atsako Juozas.
Aktorius keliasi, kai namie jau nieko nebūna: dukra – mokykloje, žmona – darbe. Pagamina pietus dukrai, nes kai atsikelia, būna jau beveik pietūs. Paskui eina į repeticiją, po repeticijos – spektaklis, ir dažnai visai kitame mieste, nei aktorius gyvena. Kartais, žinoma, reikia vaidinti ir Vilniuje. Tuomet vakare su žmona dar praleidžia kartu valandą ar dvi.
„Yra, kaip yra, žmona taip pat labai užimta. Kadangi dirba tarptautinėje įmonėje, dažnai važinėja į komandiruotes, – pasakojo Juozas. – Taip ir gyvename, tačiau sugebame ir pabūti kartu, ir pasidžiaugti gyvenimu.“
Nepaisant tokio įtempto gyvenimo ritmo, aktorius prisipažįsta, kad jaučiasi laimingas. „Tokia mano prigimtis, kad jaučiuosi laimingas tik tuomet, kai daug dirbu. Kartais mano Agnė sako: „Pristabdyk.“ Tačiau aš negaliu. Praeina premjera, trys mėnesiai be naujo spektaklio ir, nors vaidinu kasdien, man atrodo, kad nieko neveikiu. Man kartais ir kiti sako: „Juozai, pažiūrėk į save iš šalies“, – šypsodamasis kalbėjo aktorius.
Nelaiko savęs komiku
„Domino“ teatrą kritikai vadina komerciniu, ir pats Juozas Gaižauskas sako, kad kartais pasiilgsta kažko kito nei situacijų komedijų. Tačiau džiaugiasi, kad teatro vadovybė anaiptol nėra nusistačiusi prieš kitokius žanrus. Jis su kitu „Domino“ teatro aktoriumi Sakalu Uždaviniu pasiūlė monospektaklį „Du vyrai. Viena tiesa“, ir vadovybė jų siūlymui pritarė. Dabar abu aktoriai pakaitomis vaidina šiame spektaklyje, ir kiekvienas puikiai žino, kiek reikia jėgų ir meistriškumo, kad vienas prikaustytų žiūrovų dėmesį.
Juozas nelaiko savęs komiku. Juos ir akademijoje mokė, kad geras aktorius turėtų prisijaukinti visus žanrus. Pasak pašnekovo, žmonės turėtų suvokti vieną dalyką – nors daugeliui atrodo priešingai, žiūrovus prajuokinti yra kur kas sunkiau, nei pravirkdyti. Šiuo metu Lietuvos teatruose rodoma daugybė komedijų, bet ne visos salės būna pilnos žiūrovų.
„Neseniai pristatėme „Žirkles“, ir nė viename šalies mieste nėra likusio nė vieno bilieto iki kovo mėnesio. Ar tai nieko nesako?“ – pabrėžė aktorius ir pridūrė, kad į jų teatrą dažnai žiūrima iš aukšto, tačiau nepelnytai. Jis stengiasi pažiūrėti ir kitų teatrų spektaklius ir kaip profesionalas pastebi, kad po režisūriniais žaidimais ir postmodernizmo kauke labai dažnai slypi prasta aktorių vaidyba, prasta režisūra ir apskritai tuštuma... „Susirenka netalentingi žmonės ir mulkina žiūrovus, slėpdamiesi už koncepcijų, o žiūrovai mano, kad tikriausiai jie yra kvaili, jei nieko nesupranta“, – dėstė „Domino“ teatro aktorius.
Pasak jo, kartais net juokas ima skaitant interviu su valstybiniame teatre dirbančiu aktoriumi, kuris penktadalį savo pokalbio skiria komercinių teatrų kritikai – kiekvienas supranta, kad ši kritika skirta „Domino“ teatrui.
„Skaitai vieną interviu, paskiau – kitą, o po mėnesio, žiūrėk, tas aktorius jau dirba „Domino“ teatre, – šypsojosi aktorius. – Supranti, kad tas žmogus tiesiog siunčia žinutę: „Kalbėsiu tol, kol mane pakviesite.“
Juozo Gaižausko teigimu, aktoriai yra tarsi vaikai, kurių gudrybės dažnai būna kiaurai matomos. Na, sakykim, vaikščioja aktorius ir kalba, kad niekados nevaidintų „Domino“ teatre, bet gal taip yra todėl, kad jo niekas ten nekviečia? Žinoma, šio teatro aktoriai gali pasigirti didesniais atlyginimais nei dirbantys valstybiniuose teatruose, tačiau, pasak mūsų pašnekovo, tie, kurie ateina tiesiog dėl uždarbio, čia tiesiog neprigyja – suvaidina keliuose spektakliuose, ir viskas. „Arba tu vaidini maksimaliai, arba išeini“, – tvirtino Juozas ir pridūrė, kad jų teatre intrigoms, susireikšminimui paprasčiausiai nelieka nei laiko, nei ūpo.
Tiesa, aktorius sakė, kad niekada nebuvo „susipykęs“ su tradiciniu ar netradiciniu teatru, tiesiog vienu metu jį įsuko televizija. Iš pradžių, gavęs pasiūlymą, atsisakydavo, o paskui jau niekas nebekvietė – iškritus iš „rato“, sugrįžti labai sunku. Kol vieną kartą, atostogaudamas su šeima Kretoje, Juozas sulaukė skambučio iš „Domino“ teatro ir dėl to pasijuto labai laimingas, nes pats siūlytis nemoka.
Keturiasdešimtmečių mintys
Juozas Gaižauskas su užsidegimu kalba ir apie šiuo metu repetuojamą visai kitokio pobūdžio premjerą – „Ką kalba vyrai, kai jų negirdi moterys“. Pasak jo, tai labai graži literatūra, kurią reikia paversti gera dramaturgija. Spektaklis – juokingas, tačiau kartu labai daugiasluoksnis, kuriame kiekvienas ras ką nors sau. Aktorius atvirauja, kad daug tikisi iš šio spektaklio, ir teigia, kad daugelis spektaklio minčių – tartum jo paties.
„Nuolatos galvoju, ar tai, kad aš noriu motorolerio, – jau vidutinio amžiaus krizė ar ne, nes aš jo taip ir nenusipirkau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo aktorius ir prisipažino, kad yra prisipirkęs daugybę brangių badmintono rakečių, nors badmintonui žaisti beveik neturi laiko... Galbūt tai satisfakcija už tai, kad vaikystėje žaidė rakete „Lastočka“, apvyniota tvarsčiu?..
Juozas Gaižauskas sako nesijaudinąs ir dėl to, kad, nors beveik neturi laiko pinigams leisti, mėnesio pabaigoje jo kortelėje beveik visuomet būna „minusas“. „Ir dėl to nesijaučiu nelaimingas“, – šiek tiek pakeitęs savo mėgstamą frazę ištarė Juozas Gaižauskas. Sulaukus keturiasdešimties jau tikriausiai laikas susitaikyti su savimi ir atsikratyti iliuzijų save perauklėti...