– Anksčiau nuo lietuviškų šalčių sprukdavote į šiltąją Kolumbiją. Kodėl šiemet neišvažiavote?
– Pirmiausia mus sulaikė mokslai. Nuo rudens Erika studijuoja pramoginį scenos meną Vilniaus kolegijoje, o aš įstojau į verslo vadybos magistrantūrą. Dabar mes abu esame studenčiokai. Be to, abu įsitraukėme į LNK muzikinį projektą „Lietuvos balsas“.
– Prieš ketverius metus tapote diplomuotu politikos mokslų specialistu. Kam jums prireikė dar ir verslo vadybos?
– Norėjau ir toliau tobulintis kurioje nors srityje. Man pasirodė, kad šias žinias galėčiau praktiškiausiai pritaikyti savo gyvenime. Mano širdis galbūt labiau linksta į politologijos mokslus, tačiau ši sritis man nebūtų tokia naudinga. Tad pasidaviau tam, kas galėtų turėti materialinės įtakos mano gyvenimui.
– Ar esate uolus studentas?
– Į studijas žiūriu labai rimtai ir džiaugiuosi, kad jų turinys – įdomus, nepaisant kai kurių dalykų.
– Kaip dėstytojai reaguoja tarp studentų matydami ir žinomą veidą?
– Mūsų dėstytojai – nešališki. Daugelis jų yra iš užsienio. Jie – gana „kieti“ ir į tokius dalykus nekreipia dėmesio. Aš noriu būti paprastas mokinukas, o ne koks nors išskirtinis asmuo.
– Sakėte, kad žiemą Lietuvoje jus sulaikė dar ir TV projektas „Lietuvos balsas“. Drąsiai nėrėte į televiziją?
– Tikrai ne. Ilgokai svarstėme, kaip čia pasielgti. Į televiziją mes žiūrime be didelio entuziazmo, namie apskritai televizoriaus nežiūrime. Tačiau pakalbėję su projekto prodiuseriu Gediminu Jauniumi įsitikinome, kad šiam projektui lemta kilstelėti TV kartelę. „Lietuvos balso“ ne tik įdomus formatas – jis įgyvendinamas siekiant kuo aukščiausios kokybės. Labai smalsu susidurti su tokiu profesionalumu. Patirties televizijoje mes turime, tad drąsiai galime teigti, kad šįkart viskas bus daroma kitaip. Tikiuosi, tai bus akivaizdžiai matoma ir kitoje ekranų pusėje.
– Kodėl verta žiūrėti „Lietuvos balsą“?
– Aš jau seniai pykstu ant televizijos, nes ji bukina mūsų tautą, stengiasi kurti pramogą visokiais skandalais ir pigiais triukais. Šiame projekte nieko panašaus nėra. Čia mes jaučiamės kaip žuvys vandeny – darome tai, kas mums įdomu, ką išmanome ir apie ką galime patarti kitiems atlikėjams. Jau vien dėl to šis darbas mums ypatingas. Tikiuosi, kad ir žiūrovai tai pajus. Galiu jaustis ramus jau bent dėl to, kad neteks drabstyti atlikėjų purvais ar neigiamais komentarais. Tiesiog bandysime jiems suteikti naudingų žinių, išsakyti konstruktyvią nuomonę ir įkvėpti stiprybės.
– Koks balsas turėtų būti, kad jums patiktų?
– Visų pirma – jausmingas. Jeigu jis bus techniškas, bet be emocijų, nebus įdomus. Balsas turi būti „skanus“. Ne visada svarbu, kokie yra tie „ingredientai“, svarbiausia – kaip jie sudėlioti. Žmogus turi jausti, kiek reikia druskos, kad išeitų geras rezultatas. Mes ieškome tokių žmonių, kurie turi tą metafizinį pojūtį.
– Ar balsas lemia atlikėjo sėkmę?
– Be jokios abejonės. Itin svarbu tai, kas duota Dievo. Tačiau tai – dar ne viskas. Dar reikia tvirto ryžto ir darbo. Labai džiaugiuosi, kad mūsų atrinktus projekto dalyvius į muziką veda ne noras pralobti, o troškimas gyventi kartu su muzika. Kai žmonės nuoširdžiai priima muziką, tada su jais ir dirbti malonu.
– Reklaminėje nuotraukoje esate penkiese – jūs su Erika, Violeta Tarasovienė, Egidijus Sipavičius ir Merūnas Vitulskis. Ar jūsų visų pareigos bus vienodos?
– Mes visi esame mokytojai. Pasirinksime atlikėjus, kuriuos mokysime ir bandysime vesti iki finalo, kur galutinę nuomonę tars žiūrovai. Aš ir Erika veiksime kartu, o kiti dirbs atskirai.
– Kodėl abu nutarėte dirbti kaip vienas?
– Taip nutiko netikėtai. Aš vienas nebūčiau linkęs eiti į televiziją, nes man tai nėra patrauklu. Erika dėl tam tikrų priežasčių taip pat nenorėjo eiti viena. Mums pasiūlė abiem, nes mes ir koncertuojame kartu, dabar surengėme projektą „The Ball & Chain“, tad pamąstėme, kad jeigu eiti, tai kartu. Džiaugiuosi, jog lūkesčiai pasiteisino ir gal net buvo pranokti.
– Kai iširo „InCulto“ ir savo veiklą sulėtino Erikos grupė „Skamp“, ėmėtės bendros veiklos. Ar bendras darbas su mylimu žmogumi yra sklandesnis ir efektyvesnis?
– Nebūtinai. Jis – tiesiog kitoks. Eriką aš labai gerbiu kaip profesionalę. Manau, kad ji – viena geriausių Lietuvos dainininkių. Aš taip pat jaučiuosi patyręs šioje srityje kaip prodiuseris ir atlikėjas. Abu kartu mes esame stiprūs savo srityje ir daug galime nuveikti, tačiau visada teikiame pirmenybę savo asmeniniams santykiams. Kartais mums tenka atidėti darbinius projektus tam, kad išsaugotume optimalius santykius.
– Ar bendruose projektuose toną visuomet duodate jūs?
– Erika visada turi savo nuomonę. Kaip mano močiutė sakė, aš galiu būti galva, o ji – kaklas. Į kurią pusę ji nori pakreipti galvą, taip ir padaro. Iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad aš esu stipresnė asmenybė, tačiau tie, kurie mus gerai pažįsta, galėtų pasakyti priešingai.
– Kurio idėja buvo duetas „The Ball & Chain“?
– Tai mūsų bendras sumanymas. Pradėjome rašyti dainas ir ėmėme mąstyti, jog reikėtų jas pristatyti viešai. Taip jis ir gimė. Ne iš komercinių lūkesčių. Gera daina yra kaip smagus flirtas ar geras komplimentas, kuris įgauna prasmę tik tada, kai jį išsakai.
– Ar šis jūsų projektas sulaukė tokio atgarsio, kokio ir tikėjotės?
– Manau, kad net didesnio. Atvirai sakant, nelabai tikėjausi, kad tai bus įdomu daugeliui, o pasirodė atvirkščiai.
– Ar užgriuvę nauji darbai nesumenkino jūsų muzikinių paieškų veržlumo?
– Visai ne. Jaučiu, kad manyje atsirado verslaujantis nykštukas. Gal jis ten ir anksčiau tūnojo, tačiau dabar tapo aktyvesnis ir bando semtis daugiau žinių. Iš tikrųjų geriausia saviraiškos priemonė man yra dainų rašymas ir atlikimas. Dabar tam lieka mažiau laiko, bet kiekviena tikra meilė tampa stipresnė per atstumą – jeigu jos trūksta, progai atsiradus, ji dar labiau uždega. Dabar mano galvoje sukasi mintis, kaip atgaivinti vieną seną klubinio roko projektą. Pasigedau aštresnių spalvų savo kūryboje.
– Ar su savo muzika nebandėte prasimušti Kolumbijoje?
– Nebandžiau niekada. „InCulto“ laikais buvo kilęs toks noras, tačiau labai gėdijausi. Iš pradžių labai kompleksavau, vis galvojau, kad galbūt dar ne laikas, kad reikėtų geriau pasiruošti. Buvau draskomas prieštaringų jausmų. Jaučiau, kad dar neturiu to, ko reikėtų Kolumbijai. Muzika – tarsi maistas. Reikia žinoti, ko žmonėms reikia. „The Ball & Chain“ bandėme kurti sau, visai nepiršome žmonėms, bet jiems patiko. O su „InCulto“ laukdamas, kol imsimės albumo Pietų Amerikai, galiausiai sulaukiau grupės išsiskirstymo.
– Ar Kolumbijos jaunimo muzikinis skonis panašus į lietuvių?
– Labai sunku pasakyti. Yra kaip ir visur: vieniems patinka viena, kitiems – kita. Visur viskas taip susimaišę, kad tik per savo gerbėjus gali suvokti, ar tai, ką darai, yra kažkam įdomu.
– Ko jūsų muzikoje daugiau – lietuviško santūrumo ar lotyniško veržlumo?
– Mano muzikoje – daug chameleoniškumo. Žiūrėk, kartais prasiverždavo amerikietiškas indie rock, dabar – vis labiau svingas, buvo bosanovos etapas... Dabar, kai tapau labiau subrendęs, vis dažniau galvoju, kad nereikia viso to maišyti. Muzika turėtų būti grynesnė. Geriau rengti skirtingų stilių koncertus, o ne viename koncerte suplakti visus stilius.
– Kokie bruožai dominuoja jūsų charakteryje?
– Manau, lygiomis proporcijomis yra ir to, ir ano...
– Ar jums abiem tapus studentais atmosfera namuose pasikeitė?
– Taip, visų pirma mūsų grafikas tapo tvarkingesnis, dienotvarkė – aiškesnė. Dabar mes dar labiau vertiname savo laiką ir stengiamės protingai jį išnaudoti.
– Ar namuose su Erika dažnai dainuojate savo malonumui?
– Visą laiką. Net būna, kad vienam tenka paprašyti, jog kitas nedainuotų, nes jau ima nervinti. Įvairios melodijos šauna į galvą – kartais pasigauni iš internetinio radijo pasklidusį motyvą, kartais suskamba kokia nors melodija iš vaikiškų animacinių filmukų.
– Kokios muzikos klausotės savo malonumui?
– Lietuviškų radijo stočių neklausau. Kol kas džiaugiuosi tik dėl „Opus 3“. Jei dar bent kelios tokios stotys atsirastų, būtų labai smagu. Automobilyje paprastai įsijungiu BBC radiją, namuose klausau senas kompaktines plokšteles iš savo jaunystės laikų. Nauja muzika mane domina mažiau.
– Jūsų sūnūs Pranas ir Antanas jau rodo polinkį į muziką?
– Ko gero. Jiems patinka, kai kiti klauso ir žiūri, kaip jie maivosi. Tačiau mes jų visai nelenkiame prie muzikos. Norime, kad jie išliktų savimi.
– Kokia kalba jūsų vaikams lengviausia kalbėti?
– Šiuo metu angliškai, bet tikiuosi, kad jau neilgam. Vyresnysis vaikšto į lietuvišką darželį.
– Nebuvo gaila jo išleisti į darželį? Juk jis mažyliams dažnai asocijuojasi su kalėjimu...
– Pasaulis – lyg kalėjimas, o mes visi esame visuomenės ir pinigų vergai. Tad kam bandyti vaikus izoliuoti, atitraukti nuo šio pasaulio, su kurio visais ypatumais jie anksčiau ar vėliau vis tiek susidurs. Kuo greičiau jie supras, kokiame pasaulyje gyvena, ir išmoks spręsti savo problemas, tuo greičiau taps tikrais žmonėmis.
– Ar sūnus lengvai priėmė vaikų darželio taisykles?
– Pasirinkome valstybinį darželį ir dėl to labai džiaugiamės. Viskas ten labai normalu. Aišku, pirmos dienos jam buvo sunkios. Kai vedu vaiką į darželį, o jis zyzia, visada pamatau save vaikystėje. Manau, nė vienas vaikas nei į darželį, nei į mokyklą niekada nesiveržė.
– Yra dalykų, prie kurių per dešimtį gyvenimo Lietuvoje metų taip ir nepripratote?
– Nepripratau prie žiemos. Vis galvoju, kad štai ateis žiema ir aš žinosiu, kaip ją išgyventi. Tačiau kai tik ji ateina, man norisi nuo jos pasprukti.
– Ar per tą laiką nė karto nebuvo kilusi mintis visam laikui pasprukti iš Lietuvos?
– Jau beveik tapo tradicija, kad žiemą ieškome, kur šilčiau. Matyt, taip stengsimės daryti ir ateityje. Vis dėlto savo ateitį aš matau Lietuvoje. Tačiau nebūtinai tik Lietuvoje. Šiandien, kai žmogus gali daug keliauti, visko gali nutikti gyvenime. Tiesa, kai mes išgirstame neatsakingai platinamus gandus, kad, girdi, Jurgis ir Erika emigruoja iš Lietuvos, juntu didelę nuoskaudą. Erika dėl to taip pat labai išgyvena. Mes Lietuvoje jaučiamės kaip namuose, o kai pradeda šnekėti, kad norime bėgti iš Lietuvos, tokios kalbos sukelia daug neigiamų poteksčių.
– Daug lietuvių svetur išginė ekonomikos krizė. Ar jūs ją taip pat pajutote?
– Manau, sveika, kai jaunimas išvažiuoja pamatyti pasaulio. Jaunimo noras praplėsti akiratį, patirti naujų įspūdžių, kažko išmokti – sveikintinas dalykas. Kitas, kur kas skaudesnis, dalykas tas, jog valstybė nesugeba elgtis taip, kad žmonės matytų savo ateitį Lietuvoje. Be galo liūdna, kad nesugebame išlaikyti to jaunimo ir ramia širdimi stebime, kaip Lietuvos ateitis lekia į užsienį, negali susikurti tinkamų sąlygų ekonominei ir moralinei savirealizacijai. Didelė problema, kad valdžia nesiima jokių efektyvių veiksmų. Tai yra tarsi ir mūsų visų atsakomybė, bet valdžia galėtų rodyti ryžtingesnę iniciatyvą. Bent jau aš visada raginu išvažiuojančius jaunus žmones sugrįžti, bet kai jie sako, kad čia nemato perspektyvos, man širdį suspaudžia.
– Ar jums sunku išgyventi iš muzikos?
– Ne vien iš muzikos išgyvename, greičiau – iš kitos veiklos, tačiau taip pat susijusios su muzika. Sakyčiau, kad mes gyvename padoriai, ir džiaugiamės, jog mums viskas labai gerai.
– Ar galite sakyti, kad darbas pramogų srityje – sunkus?
– Didžiausia problema ta, kad talentingi žmonės Lietuvoje nesugeba išgyventi iš savo veiklos. Kūrėjai neturėtų sukti galvos, kaip jiems išgyventi. Tuo turėtų rūpintis vadybininkai, menininkams sudarydami visas sąlygas kurti. Trūksta kultūros srities verslumo. Susidaro įspūdis, kad pas mus kultūra nėra vertybė – tiesiog kažkoks nereikalingas užsispyrimas. Ne tik cirkas ir duona ar alus ir krepšinis suteikia gyvenimui prasmės – kultūra mus visus daro turtingesnius. Kai valstybė prigalvoja visokių papildomų ir neadekvačių mokesčių ir kuria neigiamas sąlygas meno bei su juo susijusiam verslui, tai signalas, kad kūrėjai yra nepageidaujami ir nereikalingi. Čia kalbu apie visus kuriančius žmones.
– Ar neketinate eiti į Seimą ir iš ten bandyti keisti Lietuvą?
– Manęs politika nelabai vilioja, nes aš noriu užsiimti kitais dalykais. Tačiau filosofuodamas dažnai sau iškeliu retorinį klausimą: jei ne aš ir ne tu, tada kas?..
– Koks noras turėtų išsipildyti, kad metų gale galėtumėte sakyti, jog 2012-ieji jums buvo laimingi?
– Kalbama, kad 2012-ieji – paskutiniai mūsų civilizacijos metai. Aš manau, kad reikia ne žiūrėti į ateitį, o džiaugtis dabartimi. Tai ir darau. Turiu nuostabią šeimą, du puikius vaikus, žavią moterį, galiu groti, užsidirbu maistui. Man nieko netrūksta, ir jau dabar man metai yra geri ir laimingi.
– Kalbate taip optimistiškai, kad nesusilaikysiu nepaklausęs, ar apskritai jums kada nors būna liūdna?
– Man dažnai būna liūdna. Manau, kad bet koks save gerbiantis menininkas turi jausti įvairius jausmus. Todėl aš džiaugiuosi, kad jaučiu ir džiaugsmą, ir liūdesį, ir neapykantą... Tačiau visus jausmus bandau nukreipti į kūrybą. Ir kai tai darau nuoširdžiai, išeina kažkas gero.