- Kaip ir kada kilo idėja siekti politiko karjeros?
- Taip išėjo ne spontaniškai, tiesiog pribrendo reikalas. Turėjau galimybę atsidurti politikoje per praeitus rinkimus, tačiau galiausiai nusprendžiau dalyvauti Seimo rinkimuose šiemet. Po praeitų rinkimų norėjau pažiūrėti, kas gi toje Lietuvoje vyks, o dabar suprantu, kad atėjo laikas kažką daryti.
- Kodėl panorai politiku tapti dabar? Gal reikėjo laukti dar ketverius metus?
- Esu doras Lietuvos pilietis ir negaliu į tai, kas vyksta, žiūrėti. Seimūnai užsimuilinę savose sultyse, kreipia dėmesį tik į vieną dalyką, o visa kita aplinkui miršta. Jie nebemato, kad aplink daug problemų ir turbūt nebežino, ką su ta Lietuvėle apskritai daryti. Reikia į visą tai įsikišti man pačiam.
- Nejaugi iš tiesų manai turįs realių šansų tapti Seimo nariu? Nemanai, kad visuomenė jau atsikando šou verslo atstovų buvimo politikoje?
- Kad ir kaip būtų, aš nelaikau savęs šou atstovu. Turiu daug bendravimo ir bendradarbiavimo su įvairiais žmonėmis patirties. Karina (buvusi merginų grupės „69 danguje“ narė Karina Krysko – aut. past.) yra iš šou verslo, o aš – ne. Esu tas žmogus, esantis arčiau Lietuvos piliečių, su jais kartu gyvenantis, turintis panašių rūpesčių ir juos sprendžiantis. Esu bendraujantis žmogus.
Visą gyvenimą turėjau pomėgių, šokau, tačiau tai nereiškia, jog esu iš šou verslo. Myliu žmones, kurie dirba, o ne tuos, kurie žada aukso kalnus arba vieni ant kitų pila purvą ir galvoja, kad per tą purvą patys iškils. Esu praktikas, nevartosiu aukštų frazių, tokių kaip opozicija ar koalicija ir kitų žodelių. Nusprendžiau, kad reikia pradėti veikti, išmokyti žmones veikti, nes iki šiol, atrodo, tik sėdim, šnekam, o darbai į priekį kaip nejuda, taip nejuda. Esu praktikas ir kuriant „Žvaigždžių mokyklą“ tai pasiteisino. Stengiuosi, kad žmonės galėtų dirbti ir užsidirbti. Mano kontingentas – jaunoji karta, ta pagrindinė emigruojanti žmonių masė, nebeturinti čia ką veikti.
- Jei tapęs Seimo nariu per kadenciją nepateisintum už tave balsavusiųjų lūkesčių?
- Priėjau išvados, kad jeigu mane išrinktų į Seimą ir jeigu aš po pirmosios kadencijos suprasčiau, jog esu it karys, vienas mūšio lauke, ir nieko negalėčiau pakeisti, ko gero man tektų susirinkti šeimą, parduoti viską ir išvažiuoti iš šitos šalies dėl to, kad čia gyventi neįmanoma.
Esu patriotas, aš myliu Lietuvą. Turėjau puikių pasiūlymų vykti į Kanadą užsidirbti, gyvenčiau dabar kaip meškos ausy... Tačiau pasirinkau tą menką, na, galbūt didesnį atlyginimą nei seimūnų, nes aš myliu Lietuvą, ji man svarbi, man nenusispjauti, kas su ja vyksta.
- Niekuomet anksčiau nebuvai pasakojęs apie idėjas dalyvauti praėjusiuose Seimo rinkimuose. Kokios partijos tave kvietė?
- Būčiau ėjęs su partija. Prieš ketverius metus man vienam to nebūtų įmanoma padaryti.
- Ar turėjai konkrečių partijų pasiūlymų?
- Konkrečiai negaliu tokių dalykų įvardinti. Buvo gvildenamos mintys, buvo pasiūlyta. Judėjimas vyko.
- Kas pasikeitė per pastaruosius ketverius metus?
- Anuomet politikai buvau per jaunas, nenusimaniau. Praėjus ketveriems metams mano psichologinis subrendimas ir žinios pasiekė apogėjų. Į Lietuvą ir gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip.
- Tarkime, tave išrinktų į Seimą, o Karina juk pasinėrusi į motinystės rūpesčius. Ar bus dirbančių jūsų įkurtoje „Žvaigždžių mokykloje“? Nesibaimini, kad pradėtas verslas gali nukentėti?
- Su Karina esame mokyklos vadai, direktoriai. Šiuo metu mokykloje aš griežiu pirmu smuiku. Aišku, šalia manęs – didelė komanda – buhalteriai, marketingo specialistai, vadybininkai. Esu direktorius, Karina – pavaduotoja. Man pasitraukus, Karina perimtų vairą, pagrindines vadeles. Turime mažą vaikelį, tačiau pasibaigus motinystės atostogoms, ji tikrai sugrįš. Viskas judės, kaip ir judėjo. Nežadame nuvilti nė vieno mumis patikėjusio žmogaus.
- O kas, tavo manymu, mūsų šalyje yra negerai šiuo metu?
- Kai pažvelgiu į jaunąją kartą, suprantu, kad Lietuvos ateitis – sunki. Man visuomet būdavo smagu klausyti, ką pasakodavo seneliai apie Lietuvos kultūrą. Jeigu man reikėtų ant kelių pasisodinti sūnų ar anūką, neturėčiau jam ką pasakoti, kas vyko Lietuvoje. Kultūrinio gyvenimo, išskyrus televiziją, nėra, mes nieko neturim. Manau, jau reikia kažką daryti.
- Kokias problemas spręstum tapęs politiku, kuri sritis yra arčiausiai tavo širdies?
- Rinkčiausi kultūrą, kultūros ministeriją. Kad ir kaip būtų, švietimas, kultūra ir viskas, kas susiję su jaunimu. Rinkčiausi partiją, kuri, mano galva, būtų kompetentinga spręsti tas problemas. Supratau, kad Lietuvą valdo tie, kas nori ir taip, kaip patinka, ką nori, tą daro. Visas sritis turėtų apimti specialistai. Nes dabar... nustekeno tą Lietuvą patys to nenorėdami, kaip diletantai.
- Kuri politinė jėga tau priimtiniausia, labiausiai imponuojanti?
- Nelabai galiu šitą sakyti. Tiesiog nenoriu sakyti, kokia partija. Esu paieškose.
- Gal jau turi rėmėjų?
- Manau, yra žmonių, kurie norėtų investuoti, paremti. Tiek pinigų, kiek reiktų kampanijai, nežinau, kas galėtų turėti. Nemanau, kad reiktų ištisus rajonus apkloti plakatais, kainuojančiais didelius pinigus. Nemanau, kad reiktų investuoti į reklamą televizijoje. Šiais laikais žmonės apsišvietę, moka naudotis internetu, pasiskaito ir supranta, kad tiesiog atėjo metas keisti kryptį. Nemanau, kad fotografuosiuosi ir viešojo transporto stotelių reklamoms, tiesiog nenoriu to daryti. Nenoriu nueiti į bulvarą kaip į kolūkį. Sąžiningai ir tvarkingai – jeigu patinku, tai patinku, jeigu ne, tuomet ne. Nežadu kažko juodinti, kad iškilčiau pats.
- Kaip tavo idėjas apie politiką įvertino tėvai, draugai, Karina?
- Esu ideologinis žmogus, pykstu ant netiesos, mėgstu konkretumą ir sąžiningumą. Jeigu pamatysiu neteisybę, visuomet kovosiu, tegul tai man ir kainuos... Matau netvarką ir esu pasiryžęs eiti ir iškuopti viską. Artimiausi žmonės mane palaiko 100 procentų. Mama sakė, kad jei aš manau, jog galiu kažką pakeisti ir jaučiuosi tam subrendęs, metas veikti. Pritarė ir Karina.
- Praėjusių metų lapkritį sulaukėte pirmagimio. Kaip Majus auga? Kokia patirtis tau brangiausia, mieliausia?
- Sūnus auga puikiai, rodo įvairius, mums be galo gražius gestus, tiriamu žvilgsniu apžiūrinėja aplinką, šypsosi. Majus yra pirmagimis, todėl jeigu nusišypso, mes džiaugiamės, tai mums atrodo labai svarbu. Su sūnaus atsiradimu šeimoje, atsirado ir naujos veiklos, pavyzdžiui, vaikelio maudymo procesas.
- Į kurį iš jūsų Majus yra panašus?
- Mes su Karina esame panašūs, kol kas sunku pasakyti.
- Ar tenka naktimis sūpuoti sūnų, kai šis prabunda ir pradeda verkti?
- Pasitaiko visko. Būna, miega ramiai, būna, prižadina. Didįjį darbą nudirba Karina. Kaip motina, ji – geresnė nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Dalyvavusi viename koncerte ji skambino man kas pusvalandį ir teiraudavosi, ar viskas gerai. Ji nė žingsnio nesitraukia nuo sūnaus, o koncerte dalyvavo tik dėl to, kad jis vyko Kaune. Jeigu mamos leidžia sau pabėgti nuo vaikų, kažkur išvažiuoti, kažką veikti, turbūt jos nėra subrendusios motinystei. Karina – motinystei subrendusi ir puikiai susitvarko su iškilusiais rūpesčiais. Man belieka iš šalies stebėti ir ja didžiuotis.
- Ar vaikelio atsiradimas jus dar labiau suartino? Kaip jis apskritai veikia jūsų santykius?
- Nesam pasinėrę į santykius. Elgiamės taip, kad vaikui būtų kuo geriau. Sūnui girdint neleidžiame vienas kitam pasakyti piktesnio žodžio. Norisi namuose išlaikyti gerą energetiką, pozityvumą, kad būtent su tokia psichologija vaikas ir išaugtų.
- Jei siektum politiko karjeros, nenukentėtų šeima? Ar manai, jog pirmagimiui galėtum skirti užtektinai laiko?
- Nemanau, kad nukentėtų. Šiuo metu dirbu lanksčiu grafiku. Kai prireikia, galiu dirbti vakare, savo laiką planuoju pats. Nemanau, kad pakliuvus į Seimą kas nors pasikeistų.
- Juk reikėtų dalyvauti posėdžiuose...
- Na taip, ryte vykčiau į posėdžius, vakare laiko skirčiau šeimai ir sūnui. Nemanau, kad dėl to būtų problemų. Į pagalbą pasitelktume ir abiejų mamas. Viskas sustyguota.
