- Pažiūrėjau tavo režisuotą spektaklį „Motina (Vasa Železnova)“ ir, kaip žiūrovė, galiu pasakyti, kad esi uolus režisieriaus R. Tumino mokinys – spektaklio stilistika tuminiška. Kokių atsiliepimų išgirdai? Ką sakė R. Tuminas, dalyvavęs premjeroje?
- Svarbiausia - spektaklis ir jo tema palietė žiūrovus, dar ilgą laiką po spektaklio buvo apie ką mąstyti. Pokalbio su mokytoju detales pasiliksiu sau, nes tai buvo mūsų pokalbis apie režisūros virtuvę.
- Buvo parašyti du šios pjesės variantai, antrasis – ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kurį pasirinkai ir kodėl?
- Pirmasis pjesės variantas pasirodė 1910 metais. Vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, pjesės autorius M. Gorkis ją perrašė. Pataisė negailestingai. Šiame variante išryškėjo politinė arba klasių kovos tema. Manau, kad šiandien svarbus ir aktualus pirmasis pjesės variantas. Jį ir pasirinkau, nes visais laikais svarbiausi yra žmonės, šeima, jų santykiai ir jausmai. Pažiūros, skonis, vertybių skalė formuojasi šeimoje, todėl mes susitelkėme ties pirmuoju pjesės variantu, kuriame ekonominių ir politinių įvykių fone išryškinama vienos šeimos gyvenimo istorija.
- Spektaklio tema sudėtinga – šeimos vertybės arba jų nebuvimas. Esi dar jaunas žmogus. Ar nepritrūko gyvenimiškosios patirties šeimos klausimais, juk visi žinome, kad lengviau suprasti ir atskleisti tai, ką pats esi išgyvenęs, o ne tik apie tai skaitęs ar girdėjęs?
- Jei bet kuriame gyvenimo periode gyveni nieko neatsisakydamas - priimi džiaugsmus, nesidrovi ašarų, tada ir būdamas jaunas gali daug ką suprasti. Matai, kad liūdi ir turtingas, ir vargšas. Ir abu jie galbūt ilgisi prarasto rojaus. Kai susikaupia daug jausmų, ieškai bendraminčių ir formų, kaip juos išreikšti. Ieškai tų, kurie jautrūs tiems patiems dalykams. Kadangi spektaklį kūriau su jautriais, talentingais aktoriais, tikėjau, kad žinome, ko susiėjome ir ką spektakliu norime pasakyti žiūrovams. Kai turi bendraminčių ir nebijai gyvenimo, kalendorinis amžius tampa nebesvarbus.
- Esi M. Gorkio kūrybos gerbėjas? Ar sužavėjo konkrečiai ši pjesė, jos tema ir nesvarbu, koks autorius ją būtų parašęs?
- Ilgai ieškojau pjesės, kurią galėčiau pasiūlyti šiam teatrui. Tikrai žinojau - noriu klasikos veikalo. Norėjau, kad pjesėje galėtų vaidinti trys aktorių kartos – vyriausioji, vidurinė ir jauniausioji. Ieškojau tokios pjesės, kurios pagrindinė tema būtų aktuali šiandien. Bėgdami, skubėdami, gyvendami įtampoje, mes pamirštame svarbiausią dalyką – mylėti savo artimą. Jaučiamės laimingi arba nelaimingi gavę didesnius ar mažesnius atlyginimus. Jaudinamės dėl sugedusios mašinos arba dėl šviestuvo. Ir per tuos jaudulius dėl daiktų pamirštame šalia esantį gyvą, šiltą žmogų. Mes tampame neatleistinai abejingais žmogui.
Mėgstame sureikšminti profesinius pasiekimus, orientuojamės į juos, į socialinius statusus, nukreipiame ten žvilgsnį ir energiją, nepastebėdami, kas vyksta artimojo širdyje, nežinome, ko jis juokiasi ar verkia. Dažnai to net nepastebime. Ir patys esame tapę abejingumo įkaitais – mes abejingi kitiems, kiti – abejingi mums. Taip ir sukasi vienišumo ratas.
Spektaklis primena, kad įvairiais būdais besivaikydami kažkada galimai būsiančio geresnio gyvenimo, pinigų, galiausiai liekame be nieko, liekame prie suskilusios jausmų geldos. Galime banaliai pasikartoti, kad bėga šimtmečiai, o visuomenę vis kamuoja tos pačios temos ir problemos.
Kaip tik M. Gorkio pjesėje radau tai, apie ką norėjosi kalbėti – apie vienišumą, abejingumą, susvetimėjimą netgi tarp pačių artimiausių. Didelių pinigų pasaulyje žmogiškumas dažniausiai miršta.
Dėl pinigų engiama, smaugiama ir net žudoma. Viskas daroma dėl pinigų. Spektaklio herojė Liudmila pirmajame veiksme atvirai geria, atvirai atsiduoda vyrams - atvirai save žudo. Antrajame veiksme suprantame, kodėl ji tai daro. Mums taip pat trūksta atvirumo. Įgriso apsimetinėjimas ir maskavimasis statusais. Žiūrėdami spektaklį, pastebėsite, kad stipriausio psichologinio teroro imasi ir emociniais prievartautaujais tampa tie, kurie išoriškai atrodo tvarkingi ir labai teisingi.
- Aktorius Leonardas Pobedonoscevas šiame spektaklyje mano, žiūrovės, nuomone, sukūrė įsimintiną sūnaus Pavelo vaidmenį. Darius Gumauskas leido pabūti puikia aktoriaus vaidyba besimėgaujančios žiūrovės kailyje. Ar pasirenkant aktorius svarbi intuicija?
- Šie aktoriai yra iš tiesų labai talentingi. O kalbant apie intuiciją... Norėčiau visiems vyrams palinkėti moteriškos intuicijos.
Kai prieš šešerius metus mudvi su režisiere Galina Dauguvietyte rašėme antrąją jos knygą, ji pasakė, kad Eglė Gabrėnaitė būtų ideali Vasa Železnova, bet, deja, niekas nepastato šio spektaklio ir nepakviečia aktorės šiam vaidmeniui. Būdamas tris kartus jaunesnis už režisierę esi tokios pat nuomonės – pagrindinis vaidmuo atiteko šiai aktorei.
Eglės Gabrėnaitės sielos nuogumas, temperamentas, erudicija lėmė tai, kad ji yra Motina – Vasa Železnova.
- Ar tu lyg tikras jaunasis maksimalistas tikiesi, kad tokiais spektakliais, išryškinančiais visuomenės dvasines ligas, galima ją pakeisti?
- Neturiu tokios teisės ką nors keisti. Pagrindinis dalykas, kurio siekiu dirbdamas savo lauke, dialogo siekis. Nes yra daug dalykų, kurie ir džiugina, ir skaudina. Jie bendri visiems. Todėl noriu, kad visi apie tai kalbėtume. Kaip Vasos sūnus Pavelas spektaklyje sako apie savo jausmus žmonai Liudai, kuri jam abejinga: „Aš klūpiu prie jos visą naktį. Aš kalbu jai. Aš myliu ją be galo, be krašto. Kalbu jai: “Liuda, Liudočka, visi kažką turi, o aš nieko neturiu, tik tave“. O ji miega. Ji negirdi. Pavelo atvirumas, prisipažinimai tariami mylimai moteriai atsimuša į tuščias sienas. Liuda negirdi, bent žiūrovai tai gali išgirsti spektaklyje.
Dirbdamas šioje sferoje, negaliu nieko pakeisti, o tik pagarsinti dalykus, apie kuriuos šiandien kalbėti tampa nepadoru. Nepadoru būti jautriam, atviram, pažeidžiamam. Visi dabar supervyrai ir supermoterys. Todėl ir mėginu užmegzti dialogą, nes apie tai kalbėti būtina. Nesu egocentriškas, kad kalbėčiau apie save, kalbu apie tai, ką žmonės man pasakoja penktą ryto kavinėje, nepriklausomai nuo jų statuso ir materialinės padėties. Jie nelaimingi, jie nori, bet nežino, kaip.
- Kaip jaučiasi režisierius premjeros dieną? Ar ta diena ir yra emocinio piko diena, išprovokuota suvokimo, kad kūdikis, t. y., spektaklis, gimė?
- Emocinio piko nėra nei premjeros dieną, nei apskritai. Jei lyginame su kūdikio gimimu, tai tas pats ir su spektaklio kūrimu – įtemptas ir jaudulingas laikas iki gimdymo – iki premjeros. O kai vaikas gimsta, įtampos nesumažėja, pasirodo, kad dabar viskas tik prasideda. Taip pat ir su spektakliu. Ir kai vaikui dar tik kokie šeši mėnesiai, tėvai nejučia pradeda galvoti apie laikus, kaip jis gyvens paauglystėje. Taigi įtampa prasideda tada, kai perskaitai pjesę ir supranti, kad joje atskleista tave jaudinanti tema. Nuo tada ramybės nebebūna. Ir pjesės herojė Motina spektaklio pabaigoje sako: „‚Stebuklų nėra. Viską patys“. Tai tęstinis procesas ir tęstinės emocijos. Niekas vieną dieną nepasibaigia.
- Atsigręžkime į tavo profesinio kelio pradžią. Žinau, kad mokeisi Dartingtono menų koledže Didžiojoje Britanijoje. Apsisprendei grįžti, nors daugybė jaunų žmonių išvažiuoja arba svajoja išvažiuoti iš Lietuvos. Kas pargynė namo?
- Pirmiausia buvau įstojęs mokytis dizaino Dailės akademijoje Vilniuje. Nors baigiau pirmą kursą labai gerais pažymiais, nusprendžiau pereiti mokytis režisūros (kurso vadovas - R. Tuminas) į Muzikos ir teatro akademiją. Pagal Erasmus programą buvau išvykęs mokytis į Britaniją. Tai man psichologiškai buvo labai sunkus metas. Turėjau progos įsitikinti, ką reiškia būti vienišam, ne vienam, bet vienišam. Būdamas vienišas įvertinau tai, ką turiu čia, Lietuvoje. Visiškai aiškiai supratau, kad kitos galimybės būti tokiam turtingam žmonėmis, koks buvau Lietuvoje, niekur daugiau neturėsiu. Supratau, kad mane čia supo savo mintimis, jausmais, požiūriais man labai artimi žmonės. Ir grįžau.
Dabar madingos savo tapatybės paieškos. Kažkam esi pasakojęs savo jaukaus vakaro viziją: tu sėdi prie apskrito stalo, virš kurio – abažūras, ant stalo – samovaras. Išgirdusi tai, pamaniau, kad tai rusiškos kultūros žmogaus svajonė.
Gimiau rusakalbių šeimoje, bet lietuviškai (ką pripažįsta ir mano draugai skustagalviai) kalbu taisyklingiau už juos. Lietuva yra mano Tėvynė ir aš ją myliu. Rusijoje jaučiuosi taip, kaip ir normalu jaustis svečioje šalyje – lyg svečias.
O samovaro įvaizdis ir jaukumas užsifiksavo gal iš Dailės mokykloje studijuotų rusų tapybos darbų, o gal iš romantiško mano charakterio, nes esu romatikas blogąja prasme. Spektaklyje taip pat yra samovaras, bet jis juodas ir atrodo lyg būtų samovaro šešėlis. Iš jo niekada nesiveržia dūmai ir niekas niekada iš jo negeria arbatos, nors ne kartą ateina išgerti arbatos. Taip ir neišgeria.
- Viliuosi, kad tavo šeimoje nebuvo nieko panašaus, kas vyksta Vasos Železnovos šeimoje?
Mūsų šeimoje pakanka meilės, mes sergame vienas už kitą. Tai priešinga neatleistinam abejingumui, apie kurį yra spektaklis.
- Tavo tėvas Leonidas Glušajevas – Rusų dramos teatro aktorius, LRT laidos „Krikščionio žodis“ autorius. Seniai žinojai, kad žingsniuosi tėvo profesinėmis pėdomis?
- Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau teatre. O paauglystėje visai nevaikščiojau į teatrą, žavėjausi kitais dalykais – šokau breiką, žavėjausi grafičiu, lankiau Dailės mokyklą, dalyvaudavau gatvės muštynėse. Bet dvyliktoje klasėje vėl nuėjau į teatrą. Po spektaklio verkiau. Verkiau dėl to, kaip talentingai vaidino talentingi aktoriai. Bet įstojau į Dailės akademiją. O po metų, galima sakyti, atsitiktinai patekau į režisierių kursą Muzikos ir teatro akademijoje. Kai mama, sužinojusi, kad nunešiau dokumentus į papildomai renkamą režisierių kursą, paklausė, ką darysiu, jei būsiu priimtas, atsakiau lakoniškai: „Mokysiuosi“.
- Kai buvai dvylikametis, atsitiktinai susitikome vienoje kelionėje po Prancūziją. Keliavai su savo tėvu. Disneilende išmėginome atrakcioną, kuris vadinosi „Skrydis į Mėnulį“. Išlipus iš tos raketos tavo tėvas ištarė: „Galvojau tik apie viena, kad mano sūnus gyvas iš čia išsikapstytų“. Ar dabar geidi ekstremalių pojūčių?
- To netikro, bet nemalonaus vaikystės skrydžio negaliu pamiršti iki šiol. Atrakcionas prilygo košmariškam sapnui, kai nori išsivaduoti, bet negali. Nežinau, kam reikalingi tokie atrakcionai. Man nepatiko, nors prie jo driekėsi eilės.
Emociškai panašiai kaip tada, atrakcione, jaučiausi dabar, statydamas šį spektaklį. Įtampa buvo didžiulė, prasidėjo kai kuriuos spektaklius lydintys mistiški dalykai. Vieną vakarą eidamas baloje radau Dievo motinos atvaizdą. Ištraukiau. Kažkodėl sudužo veidrodis. Kamavo keisti sapnai. Mintis gimdo veiksmus ir įvykius, ji neduoda ramiai gyventi. Daug kas žino, kad statant „Makbetą“, prasideda keisti dalykai, nes spektaklio pradžioje laumės kalba užkeikimus, o tie užkeikimai yra tikri. Tada prasideda keisti dalykai. „Vasoje Železnovoje“ taip pat pilna tikrų dalykų. Juk kalbama: „Vaiką pasmaugei“. Atsakoma: „Iš gailesčio“. O tai yra gyvenimiškas paradoksas.
- Gyvenimas irgi yra režisierius. Jis šiuo metu tau skyrė atsakingą vaidmenį – būti labai arti ir iš dalies atstoti tėvą tavo kolegos aktoriaus Ramūno Cicėno vaikams? Kaip tau sekasi?
Kai užaugs vaikai, jų bus galima paklausti.
- Esi sakęs: „Nėra prasmės atidėlioti ir maitinti save rytojaus pažadais“. Ko niekada stengiesi neatidėlioti?
Manęs niekada neapleidžia žinojimas, kad bet kurią minutę galiu numirti. Iš to seka išvada, kad rytoj nebus geriau ir vakar nebuvo geriau. Pjesėje irgi visi kalba: „Numirs tėtušis, gausiu pinigų, va, tada...“. „Numirs tėtušis, gyvensiu mieste...“. Stengiuosi neatidėlioti gyvenimo, gyventi šiandien.
- Kuriuos žodžius iš spektaklio pasakytum tiems, kurie dar jo nematė, galbūt ir nepamatys?
„Nėra čia piktų, o visi nelaimingi. Ir nelaimingi dėl to, kad negali nieko mylėti ir nežino, kas yra gerai“.
