Su Merūnu susitinkame iškart po „Meilės eliksyro“ repeticijos su pianiste Olga Taškinaite. Patiksliname repeticijų su dirigentu Modestu Pitrėnu laiką ir šnektelime apie didžiausią siekį solisto gyvenime – tapti operos dainininku.
- Prieš metus debiutavai Nacionalinės operos scenoje Nemorino vaidmeniu Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Kaip sekasi „susidraugauti“ su šia muzika?
- Donizetti yra visų pirma balso eliksyras. Padainavęs spektaklį jaučiuosi taip, lyg galėčiau sudainuoti dar vieną koncertą – jokio balso nuovargio ar užkimimo. Mano pirmasis mokytojas Juozas Antanavičius visuomet kartodavo: „Niekada nevenk Mozarto ir Donizetti, nes tai yra eliksyras balsui.“ Pasak mokytojo, ši muzika padės pasiekti ir išsaugoti tinkamą balso raumenų tonusą ir dainavimo paslankumą. Juk labai puiku, kai gali konkuruoti ir rungtyniauti su dirigentu! O ne tik visuomet būti jo vaikomas.
- Nori konkuruoti su dirigentu?
- Taip! Visąlaik! (juokiasi)
- Kaip Tau sekasi kurti Nemorino vaidmenį?
- O ar Nemorinas neglumina savo paprastumu? Nesinori didesnio dramatizmo?
- Labai puiku, kai reikia būti paprastam. Juk sakau: jis atitinka mano charakterį…
- Tad mieliau dūsauji apie „tą vienintelę“ Adiną, nei esi mačo širdžių ėdikas?
- Be abejo! Aš juk ir pats myliu! Myliu vieną žmogų savo gyvenime ir tikiuosi, kad tai tęsis iki grabo lentos.
- Kaip keitėsi Tavo kūrybinis gyvenime nuo pasirodymų „Kelyje į žvaigždes“ iki Nemorino LNOBT scenoje?
- Nematau didelių skirtumų tarp pop scenos ir operinio dainavimo. Ir vienur, ir kitur žiūriu į savo darbą labai rimtai. Niekada nesistengiu iš pasirodymų daryti šou, dainuoju rimtą muziką ir neketinu nukrypti nuo mokytojų skiepytų dainavimo principų, kitaip pasekmės būtų tragiškos. O ir ištvermės reikia didelės – juk pop scenoje programa trunka ne mažiau nei valandą. Tai yra maždaug vieno operos veiksmo trukmė.
Nėra dienos, kad nesimokyčiau naujo klasikinės muzikos kūrinio. Branginu tiek operos sceną, tiek kamerinės muzikos koncertus. Bet šiuo metu Lietuvoje yra taip, kad būdamas klasikos atlikėju pragyvenimo vardan dažniau turi daryti ne tai, ką norėtum daryti gyvenime. Visuomet sakau: estradinė muzika mane maitina, o klasikinė – gaivina.
- Ar tai reiškia, kad operinė muzika Tave lydi visą gyvenimą?
- Nuo aštuonerių metų. Niekada neklausiau tiek estradinės muzikos įrašų, kiek vaikystėje klausydavau klasikinės. Mūsų namuose skambėjo Verdi, Puccini operų įrašai, juos mėgo mano močiutė ir teta. Turėjome labai daug plokštelių, jų klausiau... tapydamas. Iš tiesų turėjau tapti dailininku (dainininko senelis – žinomas Lietuvos tapytojas Aleksandras Vitulskis. – A. J.), tačiau staiga viskas pasisuko kitaip… Dabar kartais prisimenu tas akimirkas, kai galvodavau: jei nepaišyčiau, norėčiau būti dainininkas. Tu planuoji, o Dievas iš tavęs juokiasi...
- Sakai „staiga pasisuko“. Vieną dieną nusprendei dainuoti?
Tačiau perėjus visas atrankas mane užpuolė mutacija. Labai liūdėjau: tiek daug dainuota, viskas padaryta, ir staiga – nieko nebegali. Maniau, visai prarasiu balsą. O ir labai norėjau likti tenoru, šis balso tipas man buvo labiausiai prie širdies. Kaip džiaugiausi, kad po mutacijos taip ir išėjo.
- Klasikos pasaulyje sėkmė užsitarnaujama ne šypsenomis žurnalų viršeliuose, o pirmiausia sunkiu darbu…
- Tiesą sakant, jei būčiau pradėjęs nuo klasikinės muzikos, kelias į sceną būtų gerokai ilgesnis. Kitiems tam prireikia dešimtmečių. Sutikau daugybę gerų žmonių, kurie pastebėjo mane, mano balsą. Žiniasklaida padarė teigiamą įtaką profesinei karjerai. Tiesą sakant, net nesvajojau taip greitai patekti į Nacionalinę operą.
Nuo vaikystės svajojau dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Puikiai pamenu, kaip 10–11 metų su močiute žiūrėdavau operetes. Žavėdavausi pūstais barokiniais kostiumais, damų ir džentelmenų elgesiu scenoje... Nors visuomet maniau, kad kada nors galėčiau sudainuoti geriau. O ir vėliau, kad ir kiek man kartotų: „paklausyk kitų, kaip dainuoja“, užsispirdavau, kad noriu dainuoti visai ne taip, kaip visi.
- Apie ką svajoji dabar?
- Dabar svajonės didelės, nors, atrodo, taip ranka pasiekiamos. Šiuo metu svarbiausias mano tikslas yra „Operalia“ konkursas, kirbantis man, berods, šeštus metus. Tikiuosi, su puikių žmonių pagalba viskas turėtų pavykti.
- Ar yra solistų, į kuriuos lygiuotumeisi?
- Be abejo! Mano standartai yra Placido Domingo, Luciano Pavarotti. Pavarotti buvo pirmas tenoras, kurio klausiausi nuo vaikystės. Jo charakteris ir gyvenimo istorija panašūs į mano, man labai artima jo muzikos pajauta. Be to, tai buvo žmogus, kuriam dėl didžiulio talento buvo daromos tam tikros nuolaidos. Taip atsitinka ir mano gyvenime (juokiasi). Mėgstu Tito Schipa, Rolando Villazoną. Tik jo negalėčiau laikyti savo pavyzdžiu, nes jis atsidavė kūrybai neišmokęs taupytis, todėl tai yra visiems – gabiems ir negabiems – didžiulė pamoka. Patyriau didelį šoką išgirdęs, kad jam daromos balso stygų operacijos.
- Esi pakviestas ruošti Lenskio vaidmenį būsimoje LNOBT „Eugenijaus Onegino“ premjeroje. Ko tikiesi iš naujo vaidmens?
- Visų pirma – daug muzikos. Dievinu šitą vaidmenį: taip trokštu muzikos, o ne matematikos. Čia viskas išreiškiama per jausmus. Lenskio vaidmuo labai jautrus, visiška priešingybė Nemorinui. Pirmąkart išgirdęs Lenskio ariją, perskaičiau visą poemą „Eugenijus Oneginas“. Ji mane stipriai paveikė, todėl tikrai tikėsiu tuo, ką darau scenoje.
Dabar bendraudamas su rusakalbiais prašau, kad jie su manimi kalbėtų tik rusiškai ir taisytų klaidas. Kitaip nei dauguma mano bendraamžių, rusiškai moku ir skaityti, ir rašyti. Mat į rajoną, kuriame augau, atvažiuodavo rusų karininkų anūkai. Žinoma, padėjo ir rusiški filmai. Net multikus, kiek galiu, renku. Тuriu nemažą kolekciją!
- Kiek Tau svarbu emocijos tikrumas scenoje?
- Emocijos tikros tiek, kiek jos yra tavo paties išgyventos. Kiekvienas savo gyvenime turime tam tikrą patirties bagažą. Aš labai anksti patyriau ir praradimus, ir atradimus... Scenoje lengva išjausti dar kartą tai, ką jau esi patyręs gyvenime. Yra du skirtingi dalykai – kai žmogus vaidina emociją ir kai iš naujo išgyvena.
- „Meilės eliksyre“ Nemorinas dainuoja apie slapčia nuriedėjusią ašarą („Una furtiva lagrima“). Ką manai apie vyriškas ašaras?
- Nevengiu jų rodyti, nes tai yra žmogiška, jautru. Kartą laikiau ašaras ir tai neišėjo man į naudą. Galvoju, kad nereikia slėpti jausmų, ar tai būtų džiaugsmo, ar liūdesio ašaros. O žmonės – norės supras, nenorės – nesupras. Šiais laikais ir taip esame pernelyg užsisklendę, šalta labai aplinkui. Atrodo, lyg jausmai nyksta. Bijome jausti, pasirodyti silpni. Bet juk esame žmonės. Nereikia to bijoti.
- Paskutiniu metu nemažai keliavai po Europos teatrus, dalyvavai perklausose. Ar lengva dainuoti ne publikai, o reikliai komisijai ir tam tikra prasme pardavinėti savo talentą?
- Išties perklausa – ne koncertas, nes kaskart turi išnaudoti suteiktą šansą. Tačiau stengiuosi pasitikėti savimi, dainuoti su tokia pat nuostata, kaip koncertuose Lietuvoje, kai eini į sceną, kad žmonės puikiai praleistų laiką. Rengdamasis perklausoms pradžioje labai išsieikvodavau per repeticijas, todėl kertiniu momentu parodydavau tik pusę savo galimybių. Dabar viską darau atvirkščiai. Kartais padainavus stoja spengianti tyla – nelabai jauku. Aišku, tuomet maloniausia matyti moterų šypsenas...
- O jos visada Tau šypsosi per perklausas?
- Nežiūrite vieni į kitus kaip į konkurentus?
- Ne. Nė karto taip nebuvo. Žmonės yra paprastesni, visai kitaip žiūri į tave, be jokio susireikšminimo. Manau, kuo daugiau žmogus gyvenime pasiekia, tuo jis paprastesnis. Labai gerbiu didingus žmones, kurie sutinka ir išlydi su šypsena, su nauja žinia, nauja patirtimi.
- Keliones visuomet lydi didesni ar mažesni nuotykiai. Gal galėtum papasakoti kokį įdomų nutikimą?
- Kelionėse trumpam atvykdamas į naują šalį, stengiuosi būtinai aplankyti vietas, kurias seniai svajojau pamatyti. Pavyzdžiui, Paryžiuje aplankiau „Notre Dame de Paris“, kur tą vakarą dainavo Vienos berniukų choras. Buvo neapsakomai gražu...
O kalbant apie nuotykius – vykstant į perklausą Paryžiuje mano tenoriškas išsiblaškymas ir supratimas, kad Europoje viskas turi būti taip, kaip ir Lietuvoje, labai suklaidino. Maniau, kad viešbutį galima gauti visur. Tačiau aplankęs 18 viešbučių ir apvaikščiojęs vos ne visą Paryžių, iki 22 val. neradau nė vienos laisvos vietos. Pamačiau vakarinį miestą, nors kojų visiškai nebejutau, atrodė, padai nuo kaulų atšoko. Man padėjo ten gyvenanti lietuvė Lina. Jiedu su vyru priglaudė mane savo namuose, nupirko pripučiamą čiužinį, išvirė kavos ir ryte nuvežė iki pat teatro, kur vyko perklausa. Pasijutau laimingas, būdamas lietuvis! Mūsų žmonės yra patys nuostabiausi.
- Leidi suprasti, kad svajonės Tave veda tolyn nuo Lietuvos?
- Kai manęs klausia „kaip jums Lietuva?“, atsakau, kad gimtinėje gyvensiu visą savo gyvenimą ir kad bet kurie teatrų kvietimai bus tik laikini. O mano šeima, vaikai gyvens su manimi Lietuvoje. Tiktai taip įsivaizduoju savo ateitį. Kai birželį dalyvavau operos „Ana Bolena“ pastatyme Šveicarijoje (St. Moritz festivalyje. – A. J.) ir po pusantro mėnesio grįžau į Lietuvą, pajutau visiškai kitą kvapą. Ir tiek to, kad žmonės aplink susiraukę, ir tiek to, kad gatvės neremontuotos, nesvarbu, kad žmonės į tave kreivai žiūri ar šiaip yra blogas oras. Bet tai yra mano žemė. Manau, mums reikia labai tikėti tuo, ką turime.
- Vadinasi, dar nesyk girdėsime Tave dainuojantį Lietuvoje?
- Taip, be abejo! Na, nebent reikėtų rinktis – „La Scala“ ar Vilnius…
- … na, tuomet mes važiuotume Tavęs klausyti į Milaną!
Baigėme pokalbį mažorine juoko gaida. Ir ko gi liūdėti? Juk Nemorinui galiausiai nepavyks tapti kariu, nes gražuolė Adina prisipažins jį mylinti. Ir Merūno Vitulskio didžioji gyvenimo meilė operai turbūt neliks be atsako.
Taip pat žurnale „Bravissimo“ skaitykite:
* Krzysztofas Pastoras „Baletas – atvira pasauliui meno forma“, interviu su LNOBT baleto meno vadovu
* Rūta Railaitė-Butvilienė „Būtina skatinti žmones“
* „Kopelijaus jubiliejus“, apie vieną ryškiausių Lietuvos baleto asmenybių Voldemarą Chlebinską
* „Pasaulis valso ritmu“, apie artėjančią premjerą – baletą „Žydrasis Dunojus“
* „Opera ir baletas Varšuvoje“
* „Bel canto. Dramatiška meilės apoteozė“, apie operos „Liučija di Lamermur“ premjerą Kaune
* Nicholas Payne‘as „Opera Europa – naudingam bendradarbiavimui“, interviu su asociacijos „Opera Europa“ vykdomuoju direktoriumi
* Komiksas „Žydrasis Dunojus“, ir kt.
