„Lėlė“ – pirmoji N. Marčėnaitės knyga vaikams. Joje autorė pasakoja apie mergaitę, kurios mamai išvykus dirbti į Airiją, ji apsigyvena pas savo močiutę kaime. Pagrindinės knygos herojė mergaitė turi geriausią draugę - Lėlę. Suradusi palėpėje porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio mergaitė jai padaro kūną. Nuo tada jos tampa geriausiomis draugėmis, kurios drauge tyrinėja aplinkinį pasaulį, į kurį autorė žvelgia vaiko akimis.
Nors visas knygos siužetas persmelktas tam tikrų gyvenimiškų situacijų, o žvelgiant suaugusiojo akimis netgi rimtų šiuolaikinio pasaulio problemų, tačiau knygos istorija baigiama optimistiškai ir linksmai.
Kaip jau minėta, knygoje galima aptikti ir daug gilesnių, o kartu tik suaugusiems suprantamų problemų, kaip antai, emigracijos problema. Tačiau knygos autorė ją pateikia taip subtiliai, kaip ją supranta vaikas. Anot Nomedos, vaikas nesuvokia nei šio socialinio reiškinio priežasčių, nei padarinių - jis ją tiesiog išgyvena savam pasaulėlyje.
Pati Nomeda patvirtino, kad šioje knygoje iš tikrųjų yra paslėptos tam tikros jos pačios vaikystės svajonės. Knygos pasakojimo vieta - kaimas, pasirinktas neatsitiktinai. Anot N. Marčėnaitės, kaimas jai visuomet asocijuojasi su saugia ir jaukia aplinka. Nepaisant to, kad autorė vaikystėje pati troško turėti kaimą, kur galėtų leisti laiką, tačiau taip jos svajonė ir neišsipildė.
Spaudos konferencijos metu, rašytoja ir eseistė Gintarė Adomaitytė džiaugėsi, kad knygos autorė ne tik parašė knygą, bet ir ją pati iliustravo. Anot moters, paėmusi autorės knygą, ji ją pradėjo skaityti kaip vaikas - nuo iliustracijų, kurios darniai pinasi su tekstu.
Literatūrologas Kęstutis Urba išreiškė susižavėjimą Nomedos paprastu rašymo stiliumi, kurio, anot jo, kartais pristinga knygų autoriams, kurie rašo vaikams.
Nors K. Urba prasitarė, jog dažnai į žinomų žmonių kūrybą žiūri skeptiškai, tačiau šiuo atveju jis patikino, kad neturi jokių priekaištų autorei ir netgi priešingai - džiaugiasi šios knygos atsiradimu bei kartu pranašauja gražią ateitį.
Pati N.Marčėnaitė teigė, kad rašyti pradėjo jau seniai, tačiau niekaip nesiryžo išleisti knygos. Anot jos, šią knygą ji parašė per mėnesį, tuo tarpu iliustracijas kūrė net tris mėnesius. Pasak Nomedos, kuriant iliustracijas, jos darbo diena prasidėdavo labai ankstyvą rytą ir baigdavosi tik vėlų vakarą.
Knygos bei jos iliustracijų parodos metu gerų žodžių negailėjo ir grafikas, eseistas Mikalojus Vilutis. „Trumpai tariant, Nomedos kūrybą galėčiau apsakyti ir vienu sakiniu. Kai matau jos paveikslus ir skaitau jos tekstą – man tiesiog gera, o man to ir pakanka“, – kalbėjo M.Vilutis.
Taip pat kūrėjas pridūrė, jog kūrėja yra tam tikru atveju nelaiminga, nes tik nelaimingi žmonės kuria, o kuria tam, kad susikurtų gražesnį iliuzijų pasaulį ir atsikratytų savo realaus gyvenimo negandų.
Nors Nomeda šiai M. Vilučio įžvalgai neprieštaravo, tačiau pabrėžė, kad jokiu būdu ji nenorėtų pasakyti, kad knyga yra liūdna. Anot autorės, ji yra nebent savotiškai melancholiška.
