- Nors šiemet ruduo gražus ir šiltas, tačiau daugelio neguodžia: maži atlyginimai, pensijos, dideli mokesčiai už šildymą. O kaip jaučiatės Jūs?
- Aš gyvenu kaime ir dabar pati viena kūrenu tris krosnis. Na taip, sunku, fiziškai pavargstu. Reikia kažką įdėti į tas krosnis, kad vaikai miegotų šiltai. Kasdien vaikus 100 kilometrų vežu į mokyklą ir atgal. Ruošiu pietus, dirbu meno dirbtuvėje, valau namus, pjaunu žolę, dar laukia žiema, sniegas, pusnys. Bet kai pagalvoju, kad žmonės išgyvena ir pačiomis baisiausiomis sąlygomis: per karą, holokaustą, badą. Pradėti bambėti... Va, vakar, man malkas sunešti padėjo 12-metis sūnus Titas. Aš dažniau esu optimistiška, nei depresuojanti.
- Kaip Jūs, miestietė, gyvenanti gerokai už miesto, gūdžią žiemą net ir užpustyta, pasiryžote gyventi kaime?
- Kaimiečiai stebisi, kaip įmanoma gyventi mieste, kai ten tokios automobilių spūstys, žmonių grūstys, užterštas oras, triukšmas. Viskas priklauso nuo požiūrio. Be to, aš gyvenu ne kaime, o miške, šalia upelio. Tai yra gamta, medžiai, nuostabus grožis, kuris kalba ne tiktai vasarą. Juolab, kad čia kūriausi ne viena. Bet ir dabar, kaip ir daugybė žmonių, galiu išgyventi viena.
- Septynerius metus buvote „Išsipildymo akcijos“ iniciatorė, siela, vedėja. Esate geros valios žmogaus teisių ambasadore Lietuvoje. Ar nemėginote siekti, kad našlaičius ir tėvų paliktus vaikus aukodami po kelis varganus, sunkiai uždirbtus litus, paremtų ne tik mokesčius mokantys eiliniai žmonės, bet ir pinigus skirstanti, tinkamus įstatymus priimanti valdžia?
- „Išsipildymo akcija“ – puiki idėja, tačiau su rengėjais išsiskyrė mūsų požiūriai, tikslai. Todėl dabar manęs čia nebėra. Vaikų globoms namams vyriausybės skiriamų pinigų visada bus per mažai. Valstybė yra „kalioše“. O paliktų vaikų skriaudų niekas negali kompensuoti. Todėl aš visada buvau ir būsiu už visuomenines akcijas ir remsiu ne tik Lietuvos, bet ir badaujančius Kambodžos vaikus. Ir tikrai žinau, kad daugiausiai remia tie žmonės, kurie turi mažai pinigų ir jų kiekvienas jų suaukotas litas yra ypač brangus. Už jų panaudojimą galėjau pasirašyti savo krauju.
- O ar nevertėtų kalbėti apie tai, ką daryti, kad paliktų vaikų visai nebūtų? Juk pasaulyje yra daug šalių, kuriose apskritai nėra vaikų namų?
- Žinoma. Reikia kovoti dėl požiūrio. Nustebau neseniai sužinojusi, kad net Armėnijoje atsirado vaikų namų. Tai – keistos socialistinio laikotarpio pagirios. Taip yra. Svarbu kad vaikai neaugtų vaikų namuose. O jei taip atsitiko, tai neturėtų būtų bejausmiai monstrai – valdiški bendrabučiai, o jaukūs, žmonių dėmesiu apsupti kaimeliai. Reikėtų, kad našlaičius ir pamestinukus kuo dažniau globotų ne tik etatiniai darbuotojai, bet ir savanoriai, kurie draugautų su jais, leistų savaitgalius, vasaras, padėtų jiems matyti šviesesnį pasaulį. Galbūt taip išauginti vaikai patys ateityje niekada nepaliktų savo atžalų. Taip, galbūt, užsidarytų amžinas užburtas ratas.
- Kodėl Jūs pati, sulaukusi sūnaus Tito, netrukus įsivaikinote bendraamžę, tuo metu sergančią Ulą, kuri tapo pilnaverte šeimos nare?
- Ir Titas tuomet buvo sirguliuojantis – vaikai serga. Bet tu renkiesi ne sveiką ar sergantį vaiką, o žmogų, kuriam nori padėti. Tiesiog pasvarstėm su Marium (M.Jonutis – Nomedos vyras), kad mums du mažylius bus auginti tik šiek tiek sunkiau nei vieną. Egoizmo pasaulyje yra stipriai per daug. O mums, šiuo atveju, tikriausiai pavyko jį įveikti. Visada gali kaltinti, kad kažkas – kaimynas, valdžia, Europos sąjunga – kažko nepadaro. Tačiau visada gali stengtis kažką padaryti pats.
- Kiek tiesos spaudoje skambančiose žiniose apie Jūsų santuokos su Mariumi Jonučiu, krizę?
- Tai tema, kurios labiausiai nemėgstu. Galiu šnekėti tik apie tai, kaip jaučiuosi pati. Tai situacija, kuri liečia ir kitą žmogų. Todėl be jo apie tai kalbėti nenorėčiau.
- Esate ne tik sutuoktiniai, bet ir kūrybiniai bendražygiai, bendrai surengę daugiau, nei pusšimtį parodų. Ar jų bus ir vėliau?
- Pagyvensim – pamatysim.
- Ką galvojate apie taip aktyviai Seime aptariamą šeimos sampratą?
- Paklauskim vaiko, kuris gyvena tik su mama, kas yra jo šeima. Aišku, kad jis su mama. Toks žmonių žeminimas nenaudingas valstybei. Jis nenaudingas niekam. Ypač skaudu, kai apie tai kalba antrą kartą sukūrę šeimas politikai, kurie turi antrąją pusę ir augina šuniuką. O jei kažkam nepavyko surasti antrosios pusės ir yra tik vaikas?
- Prieš ketverius metus buvote išrinkta populiariausia vilniete. Kaip manote, ar būtumėte tokia tapusi be savo kultinės televizijos laidos „Nomeda“?
- Aišku, kad ne, bet labai norėčiau tikėtis, kad ne tik dėl televizijos. Tokius vardus yra pelnę ir televizijoje nedirbę žmonės, ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
- O kaip Jums televizijoje pelnytas populiarumas padėjo kaip ryškiai, originaliai menininkei?
- Niekuo. Televizija man suteikė naujos patirties. Čia sutikau daug įdomių, gražių ir šaunių žmonių. Tačiau laidos gerbėjai tikriausiai nepradėjo vaikščioti į mano parodas, o mano menų gerbėjai, turbūt, paprastai nežiūri tokių laidų kaip „Nomeda“. Tai – nesusisiekiantys indai.
- O kaip tai ėmė trikdyti?
- Televizija ir duoda ir atima. Iš manęs ji atėmė dalį iki tol išsaugoto tikėjimo, kad žmonės galvoja ir elgiasi naiviai, ir, žinoma, privatumą.
- Ko Jūs išmokote iš savų ir svetimų vaikų?
- Jie mane moko kantrybės, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti. Aš jiems esu labai dėkinga. Esu bjauraus charakterio, bet esu lanksčiai nusiteikusi, vis mokausi ir mokysiuos. Esu jiems labai dėkinga ir todėl jiems piešiu ir rašau. Vaikystėje labai mėgau knygas su gausybe iliustracijų, todėl jų tiek daug dabartinėse mano knygose. Labai anksti pradėjau skaityti ir kiekvieną knygą suvokdavau kaip skirtą man asmeniškai. Todėl ir dabar su vaikais stengiuosi išlaikyti pagarbų, lygiaverčio žmogaus santykį. Man tai labai svarbu.
- Neseniai nupiešta ir parašyta „Lėlė“ – ne pirma Jūsų knyga. Dar buvo pasakos „Šuniuko ir kačiuko istorija“, receptai „Virtuvės istorijos“. O ar apie Jus pačią niekas nenorėjo parašyti?
- Bandė, bandė, bet aš tikrai nelaikau savęs asmenybe, verta knygos. Rašyti vien dėl to, kad mane beveik dešimtmetį rodė per televizorių? Aš pati labai mėgstu biografines knygas, tačiau laikas turi parodyti, kad jos herojus yra to nusipelnęs. Lietuvoje tokių žmonių yra labai daug, tačiau jie visai neaprašyti ir neapdainuoti.
- O kaip Jūsų kūrybą vertina tėvas – rašytojas Rimantas Marčėnas ir pusbrolis poetas Aidas Marčėnas?
- Tris mano knygas vadinti kūryba gal būtų vadinti per skambu. Pirmąją – pasakas – rašiau labai nuoširdžiai. Antrojoje gal kiek daugiau ne receptų, o manęs pačios. Tai kūrinys apie gyvenimo būdą. O „Lėlės“ atsiradimą paskatino leidėjai. Pati tam nebūčiau pasiryžusi, nes pasaulis užtvindytas bereikalinga rašliava. Ji dar spaustuvėje – labai laukiu jos pasirodymo.
Kažkada tėvui nusiunčiau kelias ištraukas iš „Lėlės“. „Kai tu tai perrašysi – bus labai gerai“, - tuomet įvertino jis. Vėliau jam daviau paskaityti ir galutinį knygelės variantą ir sulaukiau pagyrimo, kad tai žymiai geriau, nors čia nebuvo pakeistas nei vienas žodis. Taigi, buvau įvertinta iš antro karto. Požiūris į vaikų literatūrą apskritai yra labai specifinis. O Aidas „Lėlės“ dar nematė. Bijau garbaus rašytojo nuomonės – galiu gauti pylos. Juokauju, iš tiesų abu jie labai geranoriški, mano atžvilgiu, žmonės.
- Dalyvaudama socialinėje akcijoje „Savaitė be patyčių“, prisipažinote apie vaikystės kompleksą. Kažkada berniukas Jus pavadino stora ir dėl to krimtotės daug metų. Ar Jūsų socialinis aktyvumas atsirado dėl asmeninių patirčių?
- Buvau apkūni mergaitė ir tokių epitetų sulaukdavau dažnai. Socialinis aktyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių išgyvenimų, patyrimų, bet ir nuo genetikos, charakterio, šeimos. Pasaulio nepakeisi, tačiau tokie žmonės, kurie stengiasi tai padaryti, yra ypatingi. Aš suvokiu savo galimybių ribas, tačiau vis tiek noriu dalyvauti ten, kur daromi geri darbai.
- Kokią norėtumėte savo jaunylių vaikų Tito ir Ulos ateitį: studijos užsienyje, saugesnis gyvenimas, ramybė...
- Aš neprojektuoju jų ateities: kur jie gyvens, su kuo, ką veiks. Tai Titas su Ula man pasakoja, kaip norėtų gyventi užaugę. Kai kuriomis svajonėmis jie nesidalina, apie kai kurias – rašo. Aš nenorėčiau matyti jų konkrečiai kažkuo ir kažkur – tai jų pačių pasirinkimas. Aš norėčiau, kad jie būtų laimingi, laisvi, pasiektų savo tikslus, pasitikėtų savimi.
- Kokie dalykai Jums suteikia laimės?
- Begalė dalykų: sėdėjimas su vaikais, pliekimas kortomis vakarais, darbas, rašymas, kuitimasis po ūkį, maisto ruošimas, susitikimai su draugais, tinklinio žaidimas, gyvenimas.
