– Ar triukšmingai atšventėte?
- Spalio 19-ąją, per mano gimtadienį, Prienuose rodėme gyvo garso muzikinę komediją „Meilė ir taika“, tad didžiąsias linksmybes teko nukelti į šeštadienį. Pas mane namuose įvyko lauko „baliukas“.
– Galite sakyti, kad iki šiol gyvenime jums sekėsi, bent jau nereikėjo nerimauti dėl darbų?
- Manau, kad taip. Aš iš prigimties esu optimistas. Ne dėl to, kad tikiuosi kažko ypatinga, o apskritai dėl požiūrio į gyvenimą. Optimistiškai vertinu ne tik prognozes, bet ir buvusius įvykius. Todėl dėl nieko, ką padariau per neilgą savo gyvenimą, nesigailiu, nes įgyta patirtis suteikia išminties tolesniems sprendimams.
– Kokios savybės jums labiausiai padeda?
- Manau, kad labiausiai padeda nuoširdumas – ne apsimestinis, o tikras – kai neveidmainiaudamas išsakai tai, kaip yra iš tikrųjų. Tuomet iš savo pašnekovų gali tikėtis tokios pačios reakcijos, ir taip lengviau susišnekėti su žmonėmis.
– Tai galioja ir televizijoje, kur stabiliai įsitvirtinote?
– Iš gailesčio niekas darbo vietos televizijoje neduos, jei čia būsi nepageidaujamas. Savo pirmuosius žingsnius televizijoje žengiau garsindamas serialą „Santa Barbara“. Paskui buvo ilgas „Be tabu“ periodas, vėliau – situacijų komedijų garsinimai, vasaros projektai, kuriuose dirbau vedėju, o tada priaugau iki „Lietuvos talentų“... Tai pakankamas laikas, kad televizijoje daug ko išmoktum, jei turi noro. Vieniems užtenka būti vien vedėjais – gražiai atrodyti ir perskaityti gautą tekstą. Aš priklausau kitai žmonių kategorijai – ne tik vedu laidas, garsinu filmus, bet ir rašau tekstus laidai „Be komentarų“, išmokau montuoti profesionalia technika... Toks įvairiapusiškumas leidžia save išreikšti bet kurioje srityje. Kai pasensiu kaip vedėjas, galėsiu būti eterio balsas, nes paprastai kuo senesnis balsas, tuo jis reikalingesnis televizijoje.
– Esate susitaikęs su mintimi, kad visam gyvenimui liksite televizijoje?
- Nieko nesistengiu keisti. Kaip bus, taip gerai. Nors kalbame apie televiziją, ji mano gyvenime užima tik trečdalį laiko, kita dalis – teatras.
– Tai, kad šiuo metu turite aibes darbų televizijoje, netrukdo jūsų teatriniams ieškojimams?
- Būna sunkesnių periodų, kai viskas supuola į vieną vietą, bet kai nori, visur suspėji. Kadangi žmonės mane dažniausiai mato TV ekrane, o ne teatre, kurį lanko tik kokie septyni procentai gyventojų, jiems atrodo, kad iš televizoriaus „neišlipu“.
– Iš kokių darbų jus dažniausiai atpažįsta?
- Šiuo metu iš kultiniu tapusio serialo „Moterys meluoja geriau“. Nors mano atliekamas autoserviso savininko Kosto vaidmuo nėra pagrindinis, į mane neretai gatvėje kreipiasi Kostia, o kai nuvažiavau į servisą keisti padangų, manęs paklausė, ko čia važiuoju, kai pats autoservisą turiu...
– Šis serialas žiūrovams kelia džiugias emocijas, o su kokiomis emocijomis jūs kibote į šį darbą?
- Tiesiog manęs pernai paklausė, ar nerasčiau kokių trijų dienų epizodiniam vaidmeniui seriale. Aš sutikau, ir kažkaip tas Kostikas užsiliko. Iš tikrųjų man labai smagu dirbti su režisieriumi Sigitu Račkiu ir visa puikia komanda. Džiugu, kad seriale mano žmona tapo mano gera draugė ir kolegė Vitalija Mockevičiūtė. Skambutis kviečiantis filmuotis man visada suteikia teigiamų emocijų.
– Jums patinka tas Kostikas?
- Tai herojus intelekto nesubjaurotu veidu. Manau, kad yra daug tokių žmonių ir dažnoje šeimoje nutinka panašių situacijų, į kurias jis patenka. Aišku, tame personaže yra ir manęs.
– Jus labiau sieja potraukis automobiliams, moterims, alkoholiui ar žmonos baimė?
- Jokio potraukio automobiliams nejuntu. Man mistiniai tie žodžiai „pakeičiau pusašius“ ar „vairo traukes“, nes net nežinau, kur tos detalės yra. Moterims potraukį juntu, tiesa, tik savo žmonai, o dėl žmonos baimės – kaip ir visiems... Neneigiu, kad nesu abstinentas – išgeriu, bet saikingai, ne tiek, kiek Kostia.
– Kaip surikiuotumėte savo darbus pagal jų svarbą?
– Man visi darbai – vienodai svarbūs. Tam, ką tuo metu darau, stengiuosi atiduoti visas jėgas. Neseniai rengėmės spektaklio „Chaosas“ premjerai. Tuo metu šis darbas man buvo svarbiausias. Kai filmuojame studijoje „Be komentarų“, galvoju tik apie šį darbą.
– O jei, tarkim, reikėtų prisistatyti užjūrio svečiui?
– Jeigu jis norėtų sužinoti, ką aš veikiu, sakyčiau, kad dirbu Nacionaliniame dramos teatre. Manau, tai daug stipresnis argumentas nei kokia nors svetimšaliui neaiškaus turinio TV laida, kurios vedėjas esi.
– Ar visu šimtu procentų buvote už tai, kad jūsų žmona Lina Rastokaitė atskleistų savo zelvegerišką žavesį seriale „Saldi nuodėmė“?
- Pritariau visais 110 procentų. Džiaugiuosi, kad viską, ką ji pasiekė, yra jos pačios nuopelnas. Aš nė pirštu neprisidėjau, ir dėl to niekas manęs negali apkaltinti kokiu nors protegavimu.
– Kaip vertinate jos darbą?
- Mano galva, ji – labai puiki aktorė. Manau, kad palankią karjerą lemia ne vien talentas – reikia dar ir sėkmės.
– Ar visiškai ramiai galite žiūrėti, kaip jos herojė Kornelija alpsta iš meilės kitiems vyrams?
- Į tai žiūriu visiškai ramiai, nes neturiu jokių kontrargumentų. Mano Kostikas taip pat įkliūva į panašias situacijas.
– Televizorius – geras jūsų šeimos draugas?
– Vakarais visą laiką jis būna įjungtas. Nesakyčiau, kad esame prie jo labai prisirišę, tačiau pažiūrime serialus. Jau savotiška tradicija tapo talentų šou ir šokių projektai. Būna labai juokinga.
– Kuris nors iš jūsų nenorėtumėte sudalyvauti šokių projekte?
– Pernai man siūlė. Atsisakiau. Bet kaip pasirodyti nesinori, o kad pasirodytum gerai, reikia daug prakaito išlieti. Jau esu šokęs Anželikos Cholinos spektaklyje ir žinau, ką tai reiškia. Jeigu dalyvaučiau, tiesiog neliktų laiko darbui, už ką gaunu pinigus. Manau, kad į šokių projektus eina norintieji pasireklamuoti ar tie, kuriems nereikia pinigų. Man populiarinti savęs nebereikia, o pinigų aš neturiu tiek daug, kad galėčiau keturis mėnesius nedirbti ir tik šokti.
– Ar televizija jums – tik pragyvenimo šaltinis?
– Aš nedirbu nė vienoje laidoje vien dėl pinigų. Man nepatinka kažką daryti atžagaria ranka ir tik tam, kad užsidirbčiau. Stengiuosi priimti tokius pasiūlymus, kurie bent jau minimaliai būtų mieli.
– Kuriuose projektuose jaučiatės smagiausiai?
- Man patinka su Mindaugu Stasiuliu dirbti „Lietuvos talentuose“. Abu gerai sutariame, mums tikrai linksma. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad jeigu vyksta didelis projektas, kurį rodo kas savaitę, jame ir „mirksti“. Iš tikrųjų taip nėra. Ateini, nusifilmuoji ir išsiskirstai. Prisimenu, „Be tabu“ laikais visi skambindavo Vytautui Tulevičiui ar Ramunei Kurienei ir klausdavo ko nors apie siužetą, kurio jie net nebuvo matę. Laidai „Be komentarų“ aš pats rašau tekstus, todėl žinau siužetus. Ši laida man patinka labiausiai. Vis dėlto bene labiausiai įsiminė kitados gyvavęs projektas „Gintarinė ledi“ – jis nuo pradžių iki galo buvo mūsų pačių sukurtas.
– Ar kartais jaučiatės nustekentas televizijos?
- Niekada nesijaučiu nuo jos pavargęs.
– Kas jums suteikia daugiausia jėgų?
– Poilsis. Man geriausia būti namuose, pjauti žolę, skaldyti malkas, kartą per metus kur nors toli nuvažiuoti.
– Kaip norėtumėte nugyventi kitą dešimtmetį?
– Vargu ar norėčiau ką nors keisti. Esu labiau linkęs pasitikėti likimu ir palikti viską savieigai. Jei Dievas uždaro vienas duris, kartu atidaro kitas. Niekada dar neteko pačiam verstis per galvą ieškant darbų. Būdavo, kad patenki lyg į aklavietę, bet staiga paskambina ir pakviečia dubliuoti ar filmuotis.
– Tad nieko naujo nenorėtumėte išbandyti?
– Banglentes ir burlentes jau išbandžiau... Galbūt būtų smagu išmėginti, kiek stiprus jausčiausi ant snieglentės.