Repeticijos metu įrašų studijoje L. Bendžiūnaitė pasakoja apie savo patirtį dirbant Karališkojoje Švedijos operoje, kur atliko Miuzetės vaidmenį G. Puccini operoje “Bohema”, apie Stokholmą, jo žmones ir jų gyvenimo būdą.

„Mano pirmas įspūdis apie Stokholmą - draugiški ir paslaugūs žmonės. Tai pasitvirtino daugybę kartų. Miestas, kuriame taksistai puikiai kalba angliškai, žongliruoja dar keliomis kalbomis, geba palaikyti inteligentišką pokalbį, myli operą ir, esant reikalui, iliustruoja dialogą savo mėgstamomis operų ištraukomis. Keisčiausia, kad beveik visi taksistai be išimties kažkada dirbo Karališkojoje Švedijos operoje papildomais choro nariais ar statistais. Čia jau kažkokia mistika.

Kalbėdama apie draugiškus žmones, aš neturėjau galvoje dviratininkų. Kai tik žmogus apžergia šią susisiekimo priemonę Stokholme, jis jau nebe tas pats žmogus, kuris kukliai ropoja savo žemiškais keliais, o ne. Jis jau Dviratininkas ir nelaimė tau, varguoli, jei netyčia pasipainiosi jo kelyje. Geriausiu atveju atsipirksi keiksmais, pradedant švedų, baigiant populiariais internacionaliniais, blogiausiu atveju - tau be jokių skrupulų įparkuos dviratį ten, kur nesueina, na, ir, žinoma, apipils tarptautinių keiksmų paveldu.

Kalbant apie paveldą - švedai iš ties turi kuo didžiuotis – daugiau kaip 100 muziejų vien Stokholme. Deja, dėl didelio užimtumo repetuojant ir dainuojant Karališkoje Švedijos operoje neturėjau laiko aplankyti Nacionalinės galerijos, Nobelio ar Karališkojo muziejų, tačiau lietingo oro laisvą popietę įvyta į laivų muziejų, kurį tikėjausi būsiant itin nuobodų, buvau maloniai nustebinta. Ypač - Vasa laivu - vieninteliu pasaulyje išlikusiu XVII a. laivu. Tai pats gražiausias mano kada nors matytas laivas - išpuoštas dailiausiomis skulptūromis ir drožiniais, dažytas auksu. Laivo statytojo laukinė fantazija taip įsisiūbavo, kad negelbėjo jokie saugumo reikalavimų perspėjimai. Vasa laivas turėjo įkūnyti visą karališką grožį ir didybę - jis taip ir padarė, vos tik nuleistas į vandenį, didingai ir lėtai nuskendo. Laimei, dėl Baltijos jūros vandens savybių negali veistis gyviai, mintantys mediena, tad tą laivą, jau ištrauktą iš gelmių, kuo puikiausios būklės galima išvysti visoje jo didybėje Vasa muziejuje.

Maistas Švedijoje - sotus, didelės porcijos, tačiau nieko ypatingo. Jie didžiuojasi savo kepiniais ir bandeles su mėlynėmis pristato kaip labai švedišką tradiciją. Jos, žinoma, puikios, beveik tokios pat geros, kaip lietuviškos bandelės su mėlynėmis. Žuvis Švedijoje yra tiesiog nuostabi, visada šviežia ir gardi, rekomenduoju virtą, keptą, rūkytą ar žalią. Gėrimai brangūs - tikras stebuklas, kaip jie sugeba pasigerti, kai tokios kainos, be abejonės, labai išradingi žmonės... Prie pat Nobelio muziejaus įsikūrusi šokoladinė pranoktų net paties išrankiausio pirkėjo lūkesčius, ją palyginti galėčiau tik su Zalsburge esančia Mozarto namų šokoladine, tik čia tave aptarnaus su šypsena ir būtinai pasiteiraus, kaip laikaisi.

Gyvenau viešbutyje. „Hilton Shlussen“ paliko pačius maloniausius įspūdžius - puiki virtuvė, erdvūs kambariai, puikus personalas. Nustebino tik kambarių pavadinimai - Hadas, Erosas, Temide, Chaosas... Kalbant apie humoro jausmą, tai jį švedai tikrai turi, tik kartais prireikia laiko, medicininių žinių (jis gana kūniškas) arba kelių taurių vyno atpažinti ir tinkamai įvertinti šią tautinę savybę.

Karališkai Švedijos operai aš saugau širdyje pačius šilčiausius atsiminimus ir nekantriai laukiu, kada vėl ten grįšiu. Mano perklausa į šį teatrą buvo keisčiausia, ką esu patyrusi, kalbant apie perklausas. Ketvirtą valandą ryte pradėjau savo kelionę Londone ir apie šeštą valandą jau kybojau padangėje. 8 val. ryto pasiekiau Stokholmo centrą, susitikau savo agentę ir po pokalbio su teatro direktore ir neįmanomo kiekio kavos 9 val. ryto jau stovėjau scenoje ir stengiausi sukaupti visas jėgas, kad neužmigčiau stovėdama. Teatro žiuri komisija jau buvo mane girdėję prieš pusantros dienos, kai aš dainavau jiems bendroje atrankoje, vadinamoje “vergų turgumi”. Taigi stovėjau scenos centre ir poteriavau, kad balsas, kurį jie tuoj tuoj išgirs, būtų kuo mažiau panašus į varlės kurkimą. Buvau paprašyta atlikti 2 arijas, neprisimenu nieko iš to epizodo, tik tai, kad paskui man plojo ir paprašė dar ką nors savo nuožiūra padainuoti, nes jeigu jau iš taip toli tokį ankstyvą rytą atsibeldžiau, tai aš pati sau skolinga dar vieną ariją.

Tuomet ir prasidėjo stebuklų metas. Linda di Chamounix aria iš to paties pavadinimo G. Donizetti operos nėra pats geriausias pasirinkimas tokią ankstyvą valandą ir, turint galvoje visa situaciją, tai tiesiog savižudybė. Na, nebūsiu kukli ir pasakysiu, kad tik Ignalinos atominės sprogimas galėtų prilygti tam, kas vyko tą ankstyvą rytą Karališkos Švedijos operos scenoje - vargšas pianistas, vargšė žiuri ir vargšė aš, šiaip ne taip pasiekusi arijos pabaigą ir, užuot dainavusi kadenciją, tiesiog pratrūkusi laukiniu juoku. Po 15 minučių aš jau važiavau į oro uostą vis dar kratoma to siaubo, kurį ką tik išgyvenau. Dar po kelių minučių man paskambino agentė ir pranešė, kad teatras jau išsiuntė kontraktą dainuoti Miuzetę G.Puccini operoje “Bohema”, net 12 spektaklių...

Visas repeticijų laikas pralėkė kaip kelios dienos, tiesą pasakius tai buvo atostogos ir tikras malonumas. “Bohemos” dainininkų grupės pagrindas buvo švediškas, importiniai buvo tik trys pagrindinių rolių atlikėjai. Tikras malonumas buvo dirbti su tais žmonėmis. Ta buvo naujų draugų ir naujų profesinių ryšių laikas. Tai antras “Bohemos” pastatymas, kuriame dalyvauju. Stokholmo spektaklis - modernus, bet ten pasigedau “bohemiečių” Miuzetės gražiųjų aprėdų, kailių ir skrybėlaičių. Tačiau istorija buvo papasakota ir nestigo nei geros dozės linksmybių, nei veriančio skausmo porcijos. Visą trupę vienijo be galo šilti profesiniai santykiai, o kalbant apie emocinį klimatą teatre - nustebino rūpestingumas, kuriuo apgobiamas kiekvienas dirbantis šiai institucijai, apsauga ir domėjimasis kiekvienu asmeniškai.

Įspūdį paliko teatro direktorė, kuri stebėjo kiekvieną spektaklį ir, uždangai nusileidus, ateidavo pasveikinti ir pasidalinti įspūdžiais. Maestro Massimo Zanetti buvo reiklus ir energingas dirigentas, opera teka jo itališkomis venomis. Man tai buvo labai naudinga patirtis ir didelė sėkmė.

Vienas iš spektaklių buvo karališkas – jį aplankė Švedijos karalius su karaliene bei princesė Viktorija. Mano švedai kolegos be galo jaudinosi, o internacionalai stengėsi nereaguoti audringai, bet reikia pripažinti, kad mes visi jautėmės pakylėti, sujaudinti ir be galo išdidūs. Grįžtu į Stokholmą 2012 metais dainuoti dar septynių “Bohemos” spektaklių, laukiu pasimatymo su šiuo gražiu Šiaurės Venecija vadinamu miestu, pastatytu ant keturiolikos salų, kurių kiekviena alsuoja savo ritmu. Pasiilgau draugiškų ir kalbių jo gyventojų, fantastiško teatro orkestro, nuostabios Karališkos operos salės, mielų kolegų ir pirties. Myliu tave, Stokholme!!!“

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją