- Ką Jūs veikiate dabar?
- Esu M-1 laidų vedėja, kūrybos namų „Elitaz“ prodiuserė ir scenaristė, „Lietuvos taksų mylėtojų klubo“ valdybos narė, gyvūnų fotostudijos „Taksų manija“ bendrasavininkė. Devyni amatai ir jokio bado.
- Kur džiaugiatės vasaros malonumais: neseniai išsinuomotame name su dideliu uždaru kiemu prie Vilniaus pavadintu „Villa DeBila“, ar gimtojoje Klaipėdoje prie jūros?
- Vasarą leidžiu keliaudama po visą Lietuvą ir Europą kartu su savo draugais bei šunimis. Kiekvieną savaitgalį lankomės vis kitoje vietoje. Kelionės tikslas būna dalyvavimas šunų parodose, tačiau po jų visada apžiūrime miestą, aplankome įdomias vietas. Tokia vasara man labai patinka.
- Koks Jūsų ryšys su jūra? Ar Lietuva įvertina, kad turi tai, ko kiti – giliai žemynuose nėra matę nė karto gyvenime?
- Dažniausiai būna taip, kad žmogus gyvenantis pajūryje mato jūrą rečiau nei tas, kuris gyvena sostinėje ir į pajūrį tik atvažiuoja. Aš nesu išimtis. Nebepamenu kada buvau prie jūros, gal prieš porą mėnesių ir tai buvo ne Lietuvoje...
- Ar nebaugina vis ryškėjantis klimato atšilimas?
- Šiuo metu aplink mus yra tiek daug bauginančių dalykų, kad jei pradėtum kasdien apie tai galvoti – gyventum nuolatinėje baimėje. Klimato atšilimu domiuosi tiek pat kiek eilinis žmogus - radusi naujos informacijos perskaitau, tačiau tai nėra mano kasdienė pokalbių tema.
- Ar esate ekologiška?
- Saikingai. Esant galimybei rūšiuoju atliekas. Tačiau nesu išprotėjusi dėl produktų su „ekologišku“ lipduku ir neturiu noro užsiveisti didelio daržo - tam tiesiog nėra laiko. Tačiau gavusi daržovių iš senelio ar šviežios žuvies iš tėčio - labai džiaugiuosi.
- Didžiuojatės, kad esate klaipėdietė. Koks jis – klaipėdietis, kuo skiriasi nuo vilniečio, marijampoliečio ar, tarkim, alytiškio?
- Žmonės labai mėgsta mąstyti stereotipais - neva vilniečiai snobai, klaipėdiečiai labiau meniški ir draugiški. Nesąmonė. Visa tai melas ir romantikų paistalai. Kiekviename mieste yra visokių žmonių: ir gerų, ir blogų, ir romantikų, ir snobų, ir menininkų, ir šiaip idiotų...
- Dabar visi ir visaip garsiai myli Lietuvą: televizijos projektuose, reklaminiuose šūkiuose, popdainose. O kaip mylite ją Jūs?
- Tyliai. Nerėkdama, neemigruodama, nesidarydama iš to reklamos.
- Ką pirmiausiai padarytumėte, jei nors vienai dienai taptumėte Lietuvos prezidente?
- Nieko. Dideliems darbams vienos dienos per mažai. Reikšmingi sprendimai spontaniškai neturėtų būti priimami.
- Kai gimėte, tėvai Jus pavadino Kristina. Sulaukusi 18-os oficialiai vardą pakeitėte į Skaivos. Kodėl?
- Keista girdėti šį klausimą, istorijai jau 11 metų... Priežastis paprasta – pirmasis vardas man kėlė svetimumo jausmą. Tėvai jį parinko dėl to, kad jis šventas, o ne dėl to, kad labai patys jo norėjo. Su tėvų pritarimu ir palaiminimu pasikeičiau jį į kitą.
- O kaip dabar, po kadaise atliktos operacijos dirba Jūsų širdis?
- Manau, kad tai pernelyg intymus klausimas. Nekalbu apie savo ligas viešai ir nemanipuliuoju tuo spaudoje.
- O kaip pavadintumėte savo dukrą?
- Mano įsitikinimu, norint suteikti vaikui vardą, reikia pažiūrėti jam į akis. Tik tada gali išrinkti tinkamiausią. Vaikų neturiu, todėl apie jų vardus negalvoju.
- Metai bėga, ar nenorėtumėte šeimos, vaikų?
- Va ir vėl susiduriame su stereotipais. Gal man, priešingai, atrodo, kad metai nebėga, o slenka? Čia retorinis pokštas. O kalbant rimtai, prieš daugelį metų apsisprendžiau viešai neaptarinėti savo asmeninio gyvenimo, šio pažado laikausi, todėl ir šį kartą nesakysiu nieko ir leisiu visiems skaitytojams galvoti tai, kas jiems patogiau.
- Išaugote darnioje šeimoje. Su tėvais esate pasirodžiusi net šou vakarėliuose. Tačiau tokių šeimų Lietuvoje vis mažiau. Daugiau - nelaimingų: sutuoktiniai skiriasi, palikę vaikus tėvai vyksta dirbti į užsienį, per rūpesčius šeimos nariai vienas kito nemato. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra?
- Manau tai, kad su tėvais esu pasirodžiusi vakarėlyje, jų santuokos nesutvirtina. Atsakau rimtai - negaliu paaiškinti, kodėl žmonės skiriasi, nes pati to niekada nedariau. Ir net nesu garantuota, kad nedarysiu. Deja, negaliu vertinti kitų žmonių sprendimų ir atsakyti į Jūsų klausimą.
- Esate prisipažinusi: „Taip, aš esu pigi žvaigždė, kuri išpopuliarėjo pasirinkusi lengviausią kelią – realybės šou. Net nereikėjo su niekuo permiegoti.“ O ar nesinori išgarsėti padarius tikrą žygdarbį – išgelbėti žmogui gyvybę, išauginti vaiką iš vaikų namų, įkopti į Everestą, gauti Oskarą, organizuoti labdarą?
- Šis pacituotas prisipažinimas buvo pasakytas juokais. O kalbant apie žygdarbius – tai nuo norų nepriklauso, jūsų išvardinti dalykai dažniausiai priklauso arba nuo atsitiktinumo, arba nuo galimybių. Mano gyvenimas pasisuko taip, kaip pasisuko, laiko atgal neatsuksiu, be to, manau, kad ir nenorėčiau. Be to, daugybė žmonių kopia į Everestą, augina našlaičius vaikus, gelbėja gyvybes ir tai daro tikrai ne tam, kad išgarsėtų.
- Esate vedusi laidų su „S“ ženklu, kur buvo pasakojamos pikantiškos istorijos. Dalijote patarimus, aiškinote kaip elgtis tam tikrose gyvenimo situacijos. Turite daug patirties?
- Manau, kad turiu. Bent jau mano, kaip radijo laidų vedėjos patirtis - 12 metų.
- Sėdote prie pokerio stalo. Kokių pomėgių turite dar?
- Įvairiausių: mėgstu gaminti, kartais tapau, kartais kuriu bižuteriją. Daug laiko skiriu savo šunų dresūrai, parodoms ir medžioklei. Gyvenimas be mėgstamų užsiėmimų būtų nykus. Manau, žmogus, kuris neturi pomėgio, yra neįdomus ne tik sau, bet ir kitiems.
- Esate aukšta. Gal žaidėte krepšinį?
- Tikrai ne. Tai dar vienas stereotipas. Kodėl būtinai aukšta mergina turi būti arba krepšininkė, arba manekenė? O gal galima būti tiesiog aukšta mergina?
- Ką šiuo metu skaitote?
- Stengiuosi perskaityti daugumą grožinės literatūros naujienų. Knygas mėgstu ir į knygyną užsuku bent jau kartą per savaitę. Šiuo metu skaitau Mario Puzo romaną „Kvailiai miršta“.
- Dalyvaujate kuriant televizijos laidas, vedate jas. O ar televizija jums svarbi kaip žiūrovei?
- Taip, dirbant televizijoje ir ypač už kadro, reikia žinoti kas šiuo metu vyksta ekrane. Todėl televiziją žiūriu ir dėl darbo intereso. Be abejo, yra laidų, kurios man pačiai patinka.
- Esate užimtas žmogus, tenka dirbti ir vakarais. Kas tuomet prižiūri garsiuosius Jūsų taksus – Versalį ir čempioną Marselį?
- Mano namuose auga trys taksai – Marselis, Versalis ir Paris. Visi jie - čempionai. Netoliese gyvena mano sesuo, kuri augina dar vieną mano taksą - Rišelį. Ji pasirūpina visais, jei to reikia. O jei sesuo negali, tada padeda geri draugai, kurių turiu daug. Jie šunimis domisi ir myli juos ne mažiau už mane, taip kad su šunų palikimo problema dar neteko susidurti.
