- Šią vasarą, beveik po metų pertraukos, vėl grįžote į viešumą – televiziją. Savo Valstybinio turizmo departamento atstovės spaudai atostogas skiriate LTV laidai „Vasaros spalvos“. Ar Jus reikėjo įkalbinėti šiam projektui, ar tai tiesiog nukrito iš dangaus lyg Dievo dovana?
- Tai buvo puiki idėja - galimybė atnaujinti ryšį su žiūrovais. Smagus pasiūlymas
ir puikiai pažįstama, bet kas kartą vis nauja terpė, seni draugai. Pasiilgau tiesioginio eterio.
- Ūkio ministerija, kuriai priklauso Turizmo departamentas, Jums dalykiškai nukirpo plaukų kirpčiukus ir stilingais akiniais pabalnojo nosį. Kaip Jūsų, profesionalios žurnalistės, siela sutilpo į ministerijos darbuotojos kostiumėlį?
- Šukuosenų darbas tikrai nereguliuoja. Išbandžiau kirpčiukus, kurie jau spėjo ataugti. Darbas yra darbas, o žurnalistika – gyvenimo būdas. Dabar nedirbu iki vėlyvo vakaro, paromis ar savaitgaliais. Turiu savaitgalį, poilsio dienas, tačiau neramūs žurnalistiniai viršvalandžiai kartais tikrai turi žavesio.
- Dabar ketvirtadieniais ir Jūs tiesiogiai pasakojate apie „Vasaros spalvas“ iš mūsų pajūrio. Tai kokios tos Lietuvos vasaros spalvos?
- Geros. Ryškios. Permainingos. Kartais lyja. Žmonės ir nuo Palangos tilto žiūri tolyn. Visada reikia mąstyti optimistiškai ir džiaugtis, kad ir trumpa, bet vis dėlto vasara.
- Ar esate pilietiška?
- Taip. Visuomet balsuoju. Išvažiuoti iš čia nenoriu, bet tai nereiškia, kad kada nors nesusigundysiu save išbandyti svetur. Bet grįžti čia, manau, visada norėsiu.
- Žurnalistai – ketvirtoji valdžia. O ar nenorėtumėte aukštesnės?
- Ne, man visai pakanka ta, kurią turiu. Labai tai vertinu. Esu ir lieku ketvirtosios valdžios, jeigu ją dar galima taip vadinti, barikadų pusėje. Man patinka dirbti mėgstamą darbą.
- Kur matote savo ateitį – visagalėje televizijoje, visagalėje ministerijoje ar...
- Tikrai nežinau. Televizija – žavus, bet sezoninis darbas. Man įdomūs viešieji ryšiai, į kuriuos dabar gilinuosi. O toliau? Gyvenimas nenuspėjamas. Svarbiausia – nebijoti truputėlį surizikuoti.
Norėčiau dirbti mėgstamą žurnalistės darbą. Čia nėra vietos rutinai ir monotonijai. Kasdien nauji įvykiai, nauji žmonės.
Man įdomios ir kitos sritys. Svarbu ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje, jei jauti, kad tikrai gali dar daug nuveikti, patirti, išbandyti.
- Jūsų žvaigždė suspindo po to, kai septynerius metus dirbote už kadro. Šį statusą reikia užsidirbti, ar akimirksnio šlovei pakanka sumanaus prodiuserio, tiesiog sėkmės?
- Šioje erdvėje vieno universalaus recepto tikrai nėra. Geriausia pirmoji profesionalumo mokykla buvo darbas LTV laidoje „Labas rytas“. Tada nusišypsojo laimė - televizija ieškojo vedėjo vaikino, bet priėmė mane. Čia teko kalbėti daugybe temų su įvairiausiais pašnekovais. Vienos temos gimdavo galvoje akimirksniu, kitos – ilgai ir sunkiai. Teko daug dirbti. Bet žiūrovų komplimentai ir grįžtamasis ryšys viską atperka.
- Televizijos vedėjas – kultinis asmuo daugeliui ne tik eilinių žiūrovų. Kokia išvirkščioji šio žavaus darbo pusė?
- Apie ką šnekėčiau ir rodyčiau – visada stengiuosi išsaugoti sveiką protą. Tai – darbas. Jis ne mažiau atsakingas nei pasieniečio ar gaisrininko.
Dabar kai kurie žiniasklaidos atstovai tapo pernelyg žinomi. Tikras žurnalistas nematomas ar bent jau neužgožiantis pašnekovo. O žurnalistas – laidos vedėjas, pirmiausia, turi mokėti ne tik paklausti, bet ir išklausyti.
- Televizija tai – narkotikas, tiesioginis eteris – adrenalinas. Nemokate be to ramiai gyventi?
- Aš galiu gyventi ramiai. Perpratau viešumos žaidimo taisykles. O kiti - artimieji, draugai - turi tai aiškintis. Kartais sunkiai ir skausmingai. Tam tikrose situacijose jie tampa įkaitais. Tai mane labiausiai jaudina. Televizijos žmonės nori gyventi paprastą gyvenimą.
- Esate kilusi iš Skuodo. Gryna žemaitė. Kokie to privalumai ir nepatogumai sostinėje?
- Tik privalumai! Jau nuo pirmos klasės žinojau, kad turiu už save pakovoti. Esu pozityvi, užsispyrusi ir siekiu tikslo. Pati sau. Iš kur bebūtume kilę, visi turime teisę čia įsitvirtinti ir tikrai visiems užteks vietos po saule. Į žurnalistiką Vilniaus universitete įstojau iš karto. Ir Simonas Daukantas pėsčiomis iš Žemaitijos atėjo į Vilnių.
- Atgaiva po darbo - kinų tapyba?
- Ir tai. Vieną ar du kartus per savaitę lankausi studijoje pas profesionalią mokytoją. Tiesa, paskutiniu metu tai apleidau... Vasarą labiau norisi būti gamtoje, mėgautis veikla po atviru dangumi, kas tai bebūtų – bėgiojimas, kinas po žvaigždėmis ar tiesiog pasisėdėjimas su draugais.
- Mums žinoma Jūsų aistra greičiui. Kūrėte laidą „Ne vienas kelyje“ ir buvote pripažinta seksualiausia vedėja. Dažnai esate lyginama su kino žvaigžde Salma Hayek.
- Pernelyg to nesureikšminau. Man labiau patiko suteikta proga pralėkti lenktyniniu automobiliu trasoje.
- Kaip reagavote į po komercinės laidos „Auksinė savaitės blykstė“, kur atlikote seksualios laidos vedėjos vaidmenį, staiga užgriuvusi dėmesį?
- Labai ramiai ir viso to nesureikšminau. Tik atlikau savo darbą. Buvau ne tik laidos vedėja, bet ir kūrėja.
- Dabar, tikriausiai, daugiau laiko skiriate ne tik knygų skaitymui ir internetui, bet ir grožio salonams?
- Visą tą mano sekso simbolio burbulą išpūtė geltonoji spauda. Dažnai rašė apie mane net nepasiklausę, nepaskambinę. Darantis pedikiūrą aš nepamirštu savo darbų ir svajonių.
- Ar sunku savyje derinti seksualią vedėją ir rimtą, profesionalią žurnalistę?
- Esu normali moteris, tad viską tikrai suderinu.
- Po skyrybų su ilgamečiu draugu ypač kruopščiai slepiate savo santykius su muzikantu Amberlife. Kodėl?
- O, tai tik mano asmeninė tema.
- Kokius paprasto gyvenimo privalumus supratote tapusi viešu žmogumi?
- Dabar sulaukiu daugiau dėmesio. Į mane daugiau žiūri, reikliau vertina. Bet tai neišvengiama ir, turbūt, normalu. Aš pamirštu, kad esu matoma, gyvenu kaip ir visi. Tik žvilgsniai ir šypsenos gatvėje man tai primena.
- O kokias jaučiate pareigas?
- Atsakomybę. Kaip ir kiekvienas padorus žmogus nei sau, nei kitiems neturiu padaryti gėdos.
