Buvęs Prezidento rinkimų kampanijos vadovas ir įsitaisęs minkštame Prezidentūros krėsle dėvi baltus marškinius.

“Šios akcijos prasmė gilesnė. Viešumas, skaidrumas ir dideli reikalavimai sau - tai, manau, turėtų būti svarbiausia kiekvienam Prezidento komandos nariui”, - kalba Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Vidaus politikos ir analizės grupės vadovas.

- Jos buvo įdomios. Įgavau nemažai naujos patirties, tikrai turiu ką veikti, tenka nemažai bendrauti su naujais žmonėmis, savo sričių profesionalais.

- Nors prieš mėnesį man suėjo 30 metų, tačiau visuomeninėje, viešojoje veikloje dirbu jau ne vienerius metus, pagaliau, ketverius metus vadovavau Anykščių rajonui. Jeigu pirmąją kadenciją visą dėmesį turėjau skirti Anykščių rajonui, tai pastaruosius dvejus metus ėjau ir Savivaldybių asociacijos viceprezidento pareigas, taip pat dirbau Europos Sąjungos Regionų komitete Lietuvos delegacijos vadovu. Taigi patirties turiu sprendžiant ne tik vieno rajono problemas.

- Anykščiuose pats priimdavau daugelį sprendimų: padėdavau parašą, ir viskas. Dabar pagrindinė mano funkcija - patarti Prezidentui, surinkti informaciją, ją išanalizuoti. Be to, privalau bendrauti su Seimu, Vyriausybe, politinėmis partijomis, vietinės valdžios institucijomis. Darbų yra labai daug. Prezidentas turi galių ir gali nemažai nuveikti vidaus politikoje, privalėsime išnaudoti visas galimybes. Savo autoritetu, nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, Prezidentas Valdas Adamkus tikrai gali daug padaryti, ir uždaviniai, tikslai, kuriuos kėlėme rinkimų kampanijos metu, tikrai bus įgyvendinti. Prezidento dėmesys vidaus politikai atsispindi ir Prezidentūros struktūroje - pirmą kartą atsirado trys vidaus patarėjų grupės - Ekonomikos ir regioninės plėtros grupė, Socialinės politikos grupė, Kultūros, mokslo ir ugdymo grupė. Iki šiol šioms sritims nebuvo skiriamas toks didelis dėmesys. Kiekvieną rytą prie šio stalo susirinkę grupių vadovai turi vienodą balsą.

- Reikia tautai atsakyti į šį klausimą ir išsklaidyti visas abejones. Neturėtų susidaryti įspūdis, kad su Prezidentu esame pažįstami vos keletą mėnesių. Pirmą kartą susipažinome, kai tik pradėjau dirbti meru, jo viešnagės Anykščiuose metu. Turėjome nemažai problemų - vėlavo atlyginimai, streikavo mokytojai, nebuvo iš ko mokėti socialines pašalpas. Pažintis su Prezidentu, jo išsakyta parama įkvėpė darbui. Klausiate, ką gali Prezidentas? Jis gali parodyti kryptį, patarti, o toliau viskas priklauso nuo tavęs. Kiekvienais metais Prezidentas atvažiuodavo į Anykščius pažiūrėti, kaip kas juda. Kai pakvietė dirbti jo rinkimų štabo vadovu, nenustebau. Ir tai tikrai nusprendė ne Zuokas, o pats Prezidentas.

- Galbūt patarė jo komandos žmonės, gal žmona, - juokiasi. - Nežinau, su ponia Alma taip pat teko bendrauti. O dėl mano atėjimo į Prezidentūrą - pirmadienį po rinkimų, kaip dabar atsimenu, Prezidentas mane pasikvietė pokalbiui ir tik tada pasiūlė tapti patarėju.

- Su Zuoku, - galvoja. - Reikia prisiminti.

- Taip, esu susitikęs. Kai pareiškiau, kad stabdau savo narystę partijoje, kalbėjome ir su Zuoku, ir su Gintaru Steponavičiumi. Nemačiau tik Eugenijaus Gentvilo, buvo Briuselyje.

- Pirmiausiai su Artūru Zuoku pradėjau bendrauti kaip meras su meru. Kai kurioms savivaldybėms vadovavo jauni merai: Druskininkams - Ričardas Malinauskas, Varėnai - Vidas Mikalauskas, Vilniui - Artūras Zuokas. Merų susirinkimuose, posėdžiuose ar seminaruose natūraliai sutapdavo mūsų požiūriai, mintys. Su jais daugiausiai ir bendraudavome, susiklostė artimesnis ryšis, ir iki šiol bendraujame. Be to, Zuokas buvo ir partijos vadovas, todėl matydavomės pakankamai dažnai.

- Jokios. Galiu atvirai pasakyti, man netinka apibūdinimas, kad esu kieno nors giminaitis, sūnus. Mano tėvai paprasti žmonės: tėvas - vairuotojas, mama - medicinos sesuo. Kai kurie žmonės stebėjosi, kaip tapau Anykščių meru, bandė ieškoti giminystės ryšių, bet nieko taip ir nerado. Zuokas jokios įtakos Anykščiuose neturėjo, jis negalėjo nulemti ir to, kad buvau išrinktas Savivaldybių asociacijos viceprezidentu. O dabar Zuokas man jau nebe kolega, partinėje veikloje mano įgaliojimai taip pat sustabdyti. Praėjusį savaitgalį Kaune vyko partijos posėdis: nei mane kas kvietė, nei prašiausi, nesu partijos narys.

- Tikiuosi, kad Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Juršėno pasiūlymas išgerti viskio nėra bandymas daryti įtaką. Kolegos nustebo, kad Juršėnas ne tik mane pavaišino, bet ir pats išgėrė taurę viskio. Išgėrėme, gal tai galima suvokti, kaip bandymą daryti įtaką. Aišku, skambučių, prašymų duoti darbo, susitikti, pabendrauti tikrai sulaukiau. Šiomis dienomis dienotvarkė labai įtempta, todėl neturiu laiko nei kada susitikti, nei pabendrauti. Be to, ankstesnio telefono numerio jau nebeturiu, todėl seniems draugams prisiskambinti - pakankamai sudėtinga.

- Galiu pasakyti, kad nieko nebuvo. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija padarė išvadą, kad jokio pažeidimo nebuvo - niekas negavo paskolos, net į eilę nebuvo įrašytas, tos kalbos buvo paremtos gandais ir išsigalvojimais. Neslepiu, buvo kalbos apie tai, bet jokių sprendimų neatlikta.

- Mokykloje neteko dirbti, tačiau geografija man visuomet buvo pakankamai įdomi sritis. Nuo devintos klasės lankiau jaunųjų geografų mokyklą, kurioje paskaitas skaitydavo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. Tvirtai buvau apsisprendęs, ką studijuosiu. Kai baigiau, grįžau į Anykščius, esu gimęs tame miestelyje, be to, tuomet dar aktyviai žaidžiau krepšinį, nubuvau patyręs jokių traumų.

- Taip, turizmo specialistu. Metai po metų kilau karjeros laiptais, pradėjau dirbti mero patarėju, vėliau - meru. Tuo pačiu metu viešojo administravimo mokiausi Kauno technologijos universitete. Į Uteną atvažiuodavo dėstytojai, savaitgalio dienomis iš Aukštaitijos regiono suvažiuodavo studentai ir klausydavo paskaitų.

- Turėjau mokytis dvejus metus, tačiau, kai tapau meru, sugebėjau išlaikyti tik paskutinės sesijos egzaminus, magistro darbą atidėjau. Sunku buvo su aukštąja matematika, tam tikrais teisės dalykais. Vis atidėliojau diplominio darbo rašymą, pernai prisiverčiau ir apsigyniau.

- Būtumėte tada pasakęs, ko gero, būčiau greičiau parašęs, - juokiasi. - Jei rimtai, norėjau pats rašyti, valstybės valdymo dalykai buvo įdomūs. Be to, turėjau minčių tęsti studijas, tačiau dabar mokslus teks atidėti.

- Turiu pakankamai - ir teorinių, ir praktinių. Mero darbas leido įsigilinti į daugelį vidaus politikos sričių.

- Negirdėjau tokių pamąstymų. Sutinku, kad iš sostinės yra valdoma visos šalies savivalda, čia priimami svarbiausi sprendimai, todėl sostinėje tikrai reikėjo būti kas trečią dieną.

- Man atrodo, kad komandos reikalai vis gerėja. “Puntukas” pateko į LKAL. Kai pradėjau dirbti, Savivaldybė buvo skolinga 12 milijonų, todėl reikėjo aiškiai sudėlioti prioritetus. Žinau, kad komanda rado privatų rėmėją, ketina pirkti juodaodžių. Pažiūrėsime, ką dar “Puntukas” parodys. Nesu abejingas krepšiniui, pats sportavau, tačiau kai trūko kryžminiai raiščiai, teko baigti. Žiemą operavo, visą gyvenimą vaikščiosiu su geležiniais varžtais, daktarai pasakė, kad su sportu reikia baigti. Aišku, galiu minti dviratį, žaisti šachmatais, - juokiasi.

- Einu pasipuikuosiu, gerai, - atsiprašo pradėjus skambėti telefonui. - Jei rimtai, kai pradėjau dirbti meru, draugams pasakiau: jei pamatysite, kad imu riesti nosį, prieikite ir nieko nesakę duokite į tą nosį. Per ketverius metus nosis nė karto nebuvo sulaužyta, vadinasi, pavyko šių dalykų išvengti. Prezidentas turi pakankamai gerą humoro jausmą.

- Savivaldybėje dirbo patarėja kultūrai, tačiau ji formavo ne mano, o Savivaldybės įvaizdį, organizavo renginius. Asmeninio patarėjo neturėjau. Tiesa, prieš metus pradėjo dirbti administracijos atstovas spaudai.

- Kad ir dirbt nereikėjo, paprasčiausiai stengiausi gerai atlikti savo pareigas. Žmogaus matomumas priklauso nuo jo energingumo, aktyvumo, padarytų darbų. Jei tik dėliosi popieriukus, natūralu, kad tavęs niekas nematys. Pavyzdžiui, kurorto statuso atstatymas - viešas veiksmas ar paprastas, anykštėnams naudingas darbas?

- Tikrai, - šypsosi. - Manau, kad aš žmoną labiausiai išpopuliarinau.

- Nebuvo nei metinių, nei trisdešimtmečio. Birželio tryliktą dieną, kai šventėme pirmojo turo rezultatus, sulaukiau sveikinimų, ir tiek.

- Ir apie tai žinote? Matot, baldų neturime, tai stovi teniso stalas, jis sulankstomas, galima į kampą pastatyti.

- Pats dirbau rinkimų kampanijos vadovu, bendravau su rėmėjais, buvo neetiška neprisidėti prie rinkimų kampanijos. Kai kas aukojo ir po keletą šimtų, ir pats Prezidentas aukojo. Nepamenu, kokią sumą, bet gerokai didesnę nei mano. Baldai palauks, svarbu, kad lova yra...

- Kai ateis laikas, tada ir bus, - juokiasi.

- Per močiutės laidotuves, - susijaudina. - O dėl Anykščių? Viskas, ką esu pasiekęs gyvenime, sukurta Anykščiuose, su ten dirbančiais žmonėmis. Aišku, tas išsiskyrimas nėra laidotuvės, bet tą dieną taip atrodė. Gal būčiau išsilaikęs, nepradėjęs ašaroti, bet kai pamačiau, kaip reaguoja kiti Tarybos nariai, nesusilaikiau.

- Nemėgstu apie save kalbėti. Galiu pasakyti, kokios savybės mane žavi. Atsakomybės jausmas, optimizmas ir atvirumas. Tokie žmonės man patinka.

- Čia ne dosnumas, tai meilė.

- Daug gali padaryti iš meilės žmonai, iš meilės Lietuvai, iš pagarbos Prezidentui.

- Prezidente.

- Gal Dariau, turbūt - Dariau.

- Ne, esu patenkintas, - šypsosi. - Būna momentų, kai Prezidentas demonstruoja ryžtą. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį. Pas Prezidentą susirinkę frakcijų vadovai pareiškė nenorį viešinti parlamentarų korupcinius ryšius atskleidžiančių dokumentų, Prezidentas kumščiu trenkė į stalą, net savo akinius sudaužė.

- Didelio skirtumo tarp įsivaizdavimo ir tikrovės nėra. Kas man labiausiai įstrigo? Didžiulė atsakomybė, net už paprasčiausią sprendimą.