– Neseniai vykusioje lietuviško kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijoje jums teko kilti į sceną atsiimti prizo už geriausią antraplanį vaidmenį, sukurtą filme „Kai apkabinsiu tave“. Įdomu, kas aktorių šildo labiau – geras jo darbo įvertinimas ar didelis honoraras?
– Mano manymu, ir viena, ir kita aktoriui yra ne mažiau svarbu. Šį filmą matęs režisierius Kšyštofas Zanusis sakė, kad mano ir Alekso Kazanavičiaus, dviejų KGB žvalgų, duetas – labai įtikinamas. Tad manau, kad man įteikta gervės statulėlė – mūsų abiejų apdovanojimas. Reikėtų nukelti kepurę prieš žmones, kurie imasi kurti kiną. Suburti visą grupę ir mokėti tokius pinigus, kokius moka Europoje, yra nerealu. Tad daug kas vyksta iš entuziazmo ir tikėjimo, kad padėtis ims keistis į gerąją pusę. Kurti filmą – įdomu: patenki į kitokią realybę, tarsi laiko mašina persikeli į kitą laikotarpį, gali mėgautis anų dienų aplinka.
– Kas jus labiausiai paviliojo į šį filmą – režisierius, scenarijus, personažas?..
– Režisierius Kristijonas Vildžiūnas pakvietė mane ir pasiūlė sukurti Juozo Aleksandravičiaus, kagėbisto, vaidmenį. Man pasirodė įdomi vien pati galimybė suvaidinti lietuviškame kine, kur nesimėgaujama žudynėmis, seksu, keiksmažodžiais. Buvo smalsu, ar pavyks psichologiškai motyvuoti savo herojų, suprasti, kodėl jis elgiasi būtent taip. Nors tas žvalgas tikrai nėra teigiamas personažas, nenorėjau jo smerkti – tiesiog stengiausi pajusti ir atskleisti jo elgesio motyvus, padiktuotus marksizmo ir leninizmo idėjų, ambicijų. Su dideliu smalsumu perskaičiau memuarus apie tą laikotarpį, pabendravau su to meto amžininkais. Susidariau įspūdį, kad sovietų žvalgai buvo „nors prie žaizdos dėk“ – mokėjo atrodyti malonūs, išprusę, intelektualūs. Beje, gebėjo manipuliuoti žmonių jausmais. Juk ieškojo „draugų“. Visai kitokiais metodais „dirbo“ kontržvalgybininkai, kurie ieškojo „priešų“...
– Tikite, kad filmas tinkamai atspindi penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio realijas?
– Filmas buvo kuriamas pagal memuarus. Istorija paimta iš anų laikų ir turi tikrus prototipus. Tad tikiu, kad taip įvykiai ir klostėsi.
– Ar prieš imdamasis kurti naują personažą stengiatės savo atminties labirintuose atkapstyti sutiktą panašios profesijos žmogų, kuris galėtų būti jo prototipas?
– Nebent tai būna susiję su specifiniais profesiniais dalykais. Kurdamas gydytojo, sanitaro ar žvalgo vaidmenį, esi priverstas pasidomėti tokių žmonių darbo specifika. Gerai, jei gali pabendrauti su tokiais žmonėmis ar juos prisiminti. Profesija, kuriai skiriame didelę dalį savo gyvenimo, suformuoja mūsų elgesio taisykles, motyvuoja mus elgtis vienaip ar kitaip. Todėl labai svarbus yra žmogaus santykis su profesija. Prieš kurdamas naują vaidmenį, stengiuosi perkratyti savo atmintį ir bandau įsivaizduoti, kaip atsidūręs toje situacijoje jausčiausi ir mėginčiau suktis. Kartais visapusei analizei tiesiog nelieka laiko, tad pagalvoju ir neriu, pasikliaudamas savo patirtimi.
– Kurdamas žvalgą Juozą Aleksandravičių ar kunigą Darių „Giminėse“, neturėjote prieš akis jokio konkretaus asmens?
– Kunigas Darius – pirmasis mano vaidmuo TV seriale. Kurdamas jį išmokau nemažai techninių dalykų. Į jį daug įdėjau savęs. Nei vaikystėje, nei vėliau artimai nepažinojau nei jokio kunigo, nei vienuolio, tad klioviausi ta informacija, kurią buvau sukaupęs iš literatūros – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“. Norėjosi pažiūrėti, kaip pats elgčiausi Liudo Vasario vietoje. Įdomus sutapimas – vaikystėje mane kažkodėl vadindavo Dariumi, ir štai pirmasis mano vaidmuo seriale – taip pat kunigo Dariaus.
– Kokiam savo herojui norėtųsi žemiausiai nusilenkti už pelnytą populiarumą?
– Turbūt turėčiau lenktis televizijos personažams. Iš „Dviračio šou“ tapau atpažįstamas, man ėmė šypsotis žmonės. Vienas labiausiai vykusių TV darbų – Prezidento Valdo Adamkaus personažas. Man patiko jį kurti, jis buvo smagus, žaismingas, juokingas.
– Darbas TV humoro laidoje jums yra ir pramoga?
– Kartais. Jeigu personažas mielas, junti polėkį improvizuoti, savotiškai atsipalaiduoji. Tada, kai tau pačiam patinka personažas ir darbo procesas, tą energiją pajunta ir TV žiūrovas. Tačiau nesakyčiau, kad humoro laidoje dominuoja pramoga. Greičiau tai darbas, kurį dirbdamas gali jaustis taip, tarsi dirbtum mėgstamą darbą.
– „Dviračio šou“ personažai dabar atostogauja?..
– Taip. Tačiau su LNK dar neatsisveikinau. Netrukus šiai televizijai bus kuriamas naujas serialas „Namai ten, kur širdis“, kuriame vaidinsiu vienišių girininką Jokūbą Orintą – kalėjimo ragavusį vyriškį, pakliuvusį už grotų dėl mylimos merginos ir pamažu iš naujo besikabinantį į gyvenimą.
– Apie kokį vaidmenį svajojate?
– Nesvajoju apie jokius vaidmenis. Mano kūrybinis bagažas pildomas kitaip – man pasiūlo, aš pasidomiu ir apsisprendžiu.
– Būna, kad nesutinkate?
– Kartais. Pavyzdžiui, jeigu stilistika pasirodo nepriimtina: kai daug muštynių, erotikos, drastiškų scenų, kad tik pritrauktų žiūrovų dėmesį. Jei vienu metu turiu kelis pasiūlymus, tiesiog renkuosi tą, kuris man atrodo artimesnis. Finansinės sąlygos visur panašios – norėtųsi gauti daugiau, nei tau gali pasiūlyti.
– O jeigu geras vaidmuo, bet prastas siužetas?..
– Jei prastas siužetas, ir vaidmuo bus prastas. Galima būtų pamėginti, jei tai būtų komedija, kur galima būti juokingam, kvailioti, pasakoti anekdotus, ir laiko bei energijos užtektų.
– Ar yra tokių vaidmenų, kuriuos „gimdėte“ itin skausmingai?
– Stengiuosi skausmingai nekurti. Anksčiau man atrodė, kad to skausmo reikia kuo daugiau – kuriami personažai „labai savęs gailėjo“... Dabar mano požiūris – kitoks. Pavasarį Jaunimo teatre vyko „Ledi Makbet“ premjera. Šiame spektaklyje vaidinu Škotijos riterį Makdufą, kurį užklumpa nelaukta žinia apie išžudytą visą jo šeimą. Čia aktoriui tenka nemažas krūvis – suvaidinti, kaip žmogus pakelia šią tragišką žinią. Man buvo įdomu suprasti, kaip herojus tą žinią išgyvena, suranda jėgų toliau gyventi ir ginti tai, kuo tiki. Aš pats turiu tris sūnus, žmoną, esu laimingas šeimoje. Pagalvoju, koks smūgis mane ištiktų, jeigu atsitiktų taip, kaip Makdufui. Apima begalinis džiugesys, kai suprantu, kad mano gyvenime taip nėra.
– Kokius personažus įdomiau kurti – kai viską galite pritaikyti iš asmeninės patirties ar kai turite išmokti naujų dalykų?
– Įdomu ir viena, ir kita. Jei mano patirtis verta dėmesio, įdomu ją „perfrazuoti“. Toks personažas būna tiksliausias. Tada bent jau pats suvoki, kad tai, ką darai, yra tiesa. Įdomu kurti ir tuos herojus, kuriems tavo patirties neužtenka. Esu smalsus žmogus, domiuosi istorija, antropologija, žmonių santykiais, mane domina dalykai, kurie padeda žmogui atsikratyti streso, išsaugoti žmogiškumą.
– Kaip manote, ar komiški personažai geriau pavyksta tiems aktoriams, kurie iš prigimties yra linksmų plaučių, ar priešingai – tikriems paniurėliams ir rimtuoliams?
– Manau, kad šiuo atveju svarbiausia turėti humoro jausmą, bet nebūtinai sprogstančios energijos užtaisą ar būti aktyviam pokštininkui. Komišką personažą gali puikiai suvaidinti ir flegmatikai ar sangvinikai, jeigu tik turi humoro gyslelę.
– Kokiu save laikote pats?
– Pirmiausia esu optimistas ir stengiuosi toks išlikti, nepaisant mano gyvenime susiklostančių situacijų. Kartais, kurdamas teatre, esu perdėm susikaupęs, o kartais būnu tiesiog liežuvį paleidęs. Apie save sunku pasakoti, tai geriau matyti aplinkiniams.
– Esate užsiėmęs, turite gražią šeimą. Atrodo, gyvenime jums nieko netrūksta?..
– Iš tikrųjų šiandien esu viskuo patenkintas ir netgi stengiuosi būti dėkingas už tai, ką turiu. Gyvenime laikausi tokios taisyklės: jei matai, kad kažko trūksta, vadinasi, tą trūkumą savo nepasitenkinimu pats ir kuri. Suvokiau, kad iš gyvenimo gausiu finansinių ir profesinių dalykų tiek, kiek man jų reikia. Tikiu, kad mano likimas – patikimose rankose, pats jo negriaunu. Neabejoju, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti.
– Esate žinomas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip dainų kūrėjas, atlikėjas. Muzikavimas jums – atgaiva po įtemptų aktorinių darbų?
– Daugiausia jėgų ir laiko atiduota vaidybai. Tai pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Kitoms veikloms – muzikavimui, poezijai, tapybai – skiriu laiko tiek, kiek lieka. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę muzikuoti, vesti renginius. Be to, mokausi piešti. Pradėjau nuo dekoravimo, dekupažo, dabar mokausi fotopaveikslų kūrimo meno.
– Baigęs mokyklą, nebuvote pasimetęs tarp dviejų kelių – aktorystės ir muzikos?
– Neturėjau galimybės tapti muzikantu, nes nelankiau muzikos mokyklos. Tuo metu vaidinau Trakų kultūros namų mėgėjų teatre. Įsivaizdavau save aktoriumi, bet nežinojau, kokia ši profesija. Kai akademija pradėjo „išmušinėti“ tuos mėgėjų teatro štampus ir pajutau, kiek ši profesija reikalauja žinių ir pastangų, aktorystė pasirodė ne toks jau paprastas dalykas.
– Kur mokėtės muzikos, jei nelankėte muzikos mokyklos?
– Gimiau ir gyvenau Trakuose. Mokydamasis dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, turėjau du pomėgius: vaidinau teatre ir kūriau dainas. Trylikos metų nusipirkau gitarą. Gyvenau gražioje gamtos apsuptyje, prie grafo Tiškevičiaus rūmų, kuriuose buvo įsikūrusi turizmo bazė, kur dirbo mano tėvai. Man labai patikdavo vaikščioti po seną parką, o sugrįžus į namus ir prisėdus mokytis gitaros akordų kurti dainas. Pirmąsias dainas sukūriau pagal Janinos Degutytės eilėraščius. Toks užsiėmimas man labai patiko, jis mane pamažu įtraukė į kūrybą. Mano veiklos viena kitą papildo, leidžia nesustabarėti. Labai smagu, kai po įtemptų repeticijų nueinu į grimo kambarį, paimu gitarą ir užgroju. Užtenka paliesti stygas, ir energija sugrįžta. Man tai – didelis džiaugsmas. O tapyba tarsi surenka išsiskaidžiusią asmenybę, sudėlioja tave į vidines lentynėles ir leidžia pamąstyti apie daugelį svarbių dalykų.
– Koks didžiausias jūsų muzikinis laimėjimas?
– Konkursuose nedalyvauju, laureatas nesu... Bene didžiausią palaimą pajutau, kai su violončelininke žmona Agne ir sūnumi Jonu kartu atlikome mano sukurtą, žmonos aranžuotą dainą Jono Basanavičiaus gimnazijoje vykusioje šventėje. Man tai – vienas įsimintiniausių dalykų. Mano sena svajonė – muzikuoti drauge. Daug džiaugsmo suteikė pirmasis mūsų pasirodymas, dalyvavimas dainuojamosios poezijos vakaruose, festivaliuose, muzikiniuose projektuose. Kartu su žmona ir pianistu Kęstučiu Pavalkiu išleidome kompaktinę plokštelę „Vienaragis“. Labai patiko dainuoti ir vaidinti keliuose dideliuose muzikiniuose projektuose – miuzikluose „Tadas Blinda“, „Pasakų medis“, „Batuotas katinas“, „Trys riešutėliai Pelenei“.
– Kokios sąlygos būtinos, kad galėtumėte sėkmingai kurti?
– Nėra jokių ypatingų sąlygų. Svarbiausia – turėti laiko ir noro. Kūryba gali pašalinti susikaupusį stresą ar įtampą. Su kūrybos džiaugsmu sugrįžta gyvybinės jėgos. Kūryba – tai savotiška palaima.
– Ką gero jums davė scena?
– Jei trumpai, scena yra būdas išreikšti save, per personažus pažvelgti į savo vidų. Scenos niekada nevertinau kaip priemonės išreikšti savo garbės troškimą ar išpopuliarėti. Nuo pat pradžių aktorystė man buvo savęs pažinimo būdas ir galimybė šviesiomis savo sielos savybėmis dalytis su kitais.
– Teatre sezonas jau baigiasi. Juntate, kaip sieloje darosi šviesiau?..
– Labai norisi poilsio. Ir jeigu bus bent savaitė laisvo laiko, labai džiaugsiuosi. Vasara nusimato itin darbinga. Netrukus teatre prasidės spektaklio „Skrydis virš gegutės lizdo“ repeticijos. Jame man teko sanitaro vaidmuo. Jau minėjau apie būsimąjį LNK serialą. Manau, kad ir toliau kartu su žmona kursime ir aranžuosime naujas dainas. LTV toliau bus tęsiamas „Giminių po 20 metų“ filmavimas, filmų dubliavimas... O jei dar liks laiko, galbūt atsiduosiu vandens pramogoms. Išaugęs prie ežerų, visuomet jaučiau ypatingą trauką buriavimui ir jachtoms. Beje, buriavimo taisyklių bandau išmokyti ir savo sūnus Joną ir Nojų. Dar noriu išmokti jodinėti. Žmonos brolis Karolis su drauge Egle – vieni iš Lietuvos žirgų globos asociacijos steigėjų.
– Kur puikuojasi jūsų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas?
– Namuose matomoje vietoje tarp kitų meno dirbinių. Labai graži skulptūra.