– Daugeliui buvote žinomas kaip kur kas populiaresnio žanro muzikos puoselėtojas. Ar atsidūręs estrados klasikos apsuptyje nepasijutote tarsi nežinioje?
– Tikrai negaliu sakyti, kad tapęs laidos „Mūsų dienos kaip šventė“ vedėju pasijutau nepatogiai. Visą gyvenimą draugavau su muzika. Mano tėvas kitados buvo aistringas plokštelių kolekcininkas. Be to, mano mama buvo muzikantė. Todėl su broliu augome tais laikais populiarios muzikos apsupty. Taip jau susiklostė, kad vos baigęs vidurinę mokyklą ir dar nespėjęs įstoti į žurnalistiką pradėjau dirbti radijo stotyje M-1, paskui – „Lietus“. Sportas ir muzika visuomet būdavo šalia manęs. Tad tai, ką dariau šioje laidoje, man nebuvo svetima. Aš pats entuziastingai ieškodavau informacijos ir skaitydavau savo parengtus tekstus. Aišku, nesu toks lietuviškos muzikos ekspertas kaip Viktoras Gerulaitis, tačiau ir ne tas, kuris nieko šioje srityje nenusimanytų.
– Ar šioje laidoje daug nauja atradote?
– Malonūs atradimai netikėtai atsiverdavo su kiekvienu į studiją atvykusiu svečiu. Labai gerbiu tuos žmones, kurie nuoširdžiai darbavosi scenoje ir iki šių dienų neprarado populiarumo. Kai kuriuos dainininkus pažįstu iš radijo laidų, įvairių renginių, su kitais teko tik šiame projekte susitikti. Man tie devyni mėnesiai tarp vaikščiojančių estrados legendų buvo didžiulis malonumas. Deja, laidoje svečiai galėdavo atskleisti tik mažą dalelę savo gyvenime patirtų nuotykių, nors kiekvienas galėtų po atsiminimų knygą išleisti.
– Kaip manote, ko šių laikų dainininkai galėtų pavydėti toms legendoms?
– Kiekviena karta turi savo išskirtinių bruožų. Nemanau, kad atsirastų toks žmogus, kuris išdrįstų toms legendoms pasakyti, girdi, jūs neturėjote nieko, o mes turime viską. Tais laikais dainininkai buvo gal net didesnės žvaigždės nei dabartinės, nors taip jų niekas ir nevadino. Jie įveikdavo didžiules atrankas, ir tas jų populiarumas būdavo labiau pelnytas. Jie – kur kas didesni profesionalai nei nemaža dalis tų, kurie dabar stoja prie mikrofono.
– Pats nesijausdavote laidoje tarsi senamadiškos muzikos vakarėlyje?
– Prisipažinsiu, į daugelį dalykų žvelgiau su tam tikra šypsena, bet geraširdiška. Jaunesni žmonės nelabai suvokia tų laikų realijų. Manau, kad mano kartos žmogui būti estrados klasikos laidos vedėju – netgi geriau nei anos kartos atstovui, kuriam viskas yra tarsi savaime aišku. Mes galime surasti tokių dalykų, kurių galbūt nepastebėtų tų laikų amžininkai. Mano kartos žmonės gali daugiau išpešti iš tų atlikėjų, nors jie ir nedaug kalba, yra santūresni, kuklesni.
– Apie tų laikų, kai kompiuteris ir internetas buvo tik žmonijos svajonė, estradą informacijos nėra labai daug. Kur jums pavykdavo jos semtis?
– Tai sudėtingiausia laidos rengimo dalis. Iš tiesų informacijos nėra daug. Tad tekdavo nemažai bendrauti su toje srityje dirbusiais žmonėmis, draugais ir pažįstamais, kurie daugiau išmano lietuviškos estrados srityje, vartyti prisiminimų knygas.
– Ar tikite, kad anų laikų muzika įdomi šiuolaikiniam žmogui?
– Manau, kad turėtų būti įdomi. Muzikos mados sukasi ratu. Buvusios kartos muzika tam tikra forma sugrįžta ir suskamba naujesnėmis gaidomis.
– Paminėkite tris atlikėjus, kuriuos norėtumėte pakviesti į jums svarbų vakarėlį.
– Nieko naujo gal ir nepasakysiu... Kaip estrados grandas imponuoja Stasys Povilaitis. Netikėtas ir malonus atradimas man buvo Antanas Čiapas, kurio anksčiau nepažinojau. Tai fantastiškas žmogus, turintis nerealų humoro jausmą, tikras profesionalas. Atradimas buvo ir Nelly Paltinienė. Ją vadinčiau tikriausia žvaigžde – tiek metų scenoje išlikti tokiam pasitempusiam ir kartu tokiam kukliam, ko gero, būtų visų atlikėjų siekiamybė. Beje, tai tik pirmiausia į galvą atėjusios pavardės. Šį sąrašą galėčiau pratęsti...
– Lietuviška muzika – jūsų pomėgis?
– Aš jos klausausi gana daug. Tačiau pirmiausia tų žmonių, kurie yra ir mano draugai: Marijono Mikutavičiaus, Andriaus Mamontovo, grupės „Biplan“. Tad šioje srityje nesu labai objektyvus. Labai mėgau ir Vytauto Kernagio dainas, o pradėjęs vesti estrados klasikos laidą turėjau malonią progą išgirsti tokios muzikos, kurios iki tol neklausiau.
– Esate žinomas ne tik kaip muzikinių laidų vedėjas, bet ir kaip sporto bei kelionių žinovas. Kurioje srityje jaučiatės labiausiai užtikrintas?
– Man gyvenime labai pasisekė, kad darau tai, kas arčiausia širdies. Visi tie trys dalykai – man itin artimi. Idealu, kai jie pakeičia vienas kitą. Visą laiką kalbėti vien apie sportą ar keliones, be abejo, atsibostų.
– Galbūt dar kokios nors jūsų mėgstamos temos nežinome?..

– Gal jau užteks... Paskui žmonės sakys: koks čia visažinis atsirado? Tai, ką dabar darau, irgi, matyt, gali būti geriau. Stengiuosi ruoštis, skaityti. Manau, kad tas žmogus, kuris gyvenime koncentruojasi tik vienoje srityje, tuos dalykus išmano daug geriau. Tačiau aš patenkintas tuo, kaip yra.
– Ką tik grįžote iš kelionės po Pietų Ameriką. Koks ryškiausias įspūdis iš tos pasaulio dalies?
– Sunku ką nors išskirti. Kelionė buvo ypatinga ir įspūdinga. Keliaudami automobiliu atradome visai kitokį žemyną, nei tikėjomės. Keliavome ne sezono metu, tad teko patirti ir šaltį, ir didžiules audras, ir tokius vėjus, kurie privertė sustoti, kad nebūtume nublokšti į šalį. Kelionės pabaigoje mūsų automobilis sugedo ir galiausiai subyrėjo. Sakyčiau, tai labai simboliška pabaiga... Savo įspūdžius pristatysime penkių dalių filme, kurį rugpjūčio pabaigoje rodys TV3.
– Kokių dar turite visuomenei nematomų pomėgių?
– Kitiems pomėgiams nelabai lieka laiko. Tiesa, dar labai mėgstu skaityti knygas. Kaskart užsukęs į knygyną vis kažką išsinešu. Man patinka knygos, turinčios gerus siužetus, – skaitai ir junti, tarsi žiūrėtum gerą filmą. Dažniausiai tai istoriniai romanai ar geri trileriai.