Į Lietuvą jis grįžo turtingas neįkainojama patirtimi, įgyta bendraujant su kolegomis iš keturiasdešimt septynių pasaulio valstybių, bet ne pinigais, kaip dažnai manoma apie grįžtančiuosius iš panašių misijų.
Paklaustas, ar po poros metų važiuotų ten antrąkart, atsakė, kad labai ilgai galvotų, ar verta dar kartą taip rizikuoti.
Vienintelis lietuvis, saugojęs aukštus svečius
E.Kuckailis buvo aštuonių lietuvių grupės penkiatūkstantinėje Kosovo policijoje vadovas. Daugiausia joje buvo Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vokietijos pasiuntinių, tačiau kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Islandija, buvo atsiuntusios į Kosovą keturis kartus mažiau savo policininkų, negu Lietuva.
Tai buvo jau ketvirtoji mūsų šalies policininkų grupė Jungtinių Tautų misijoje šiame regione. E.Kuckailio duomenimis, Lietuvos policijoje paskelbus viešą konkursą šiai grupei sudaryti, buvo šeši septyni kandidatai į vieną vietą. Po anglų kalbos testo, kurį, kaip ir kitus - šaudymo bei vairavimo egzaminus, priiminėjo Jungtinių Tautų komisija, kandidatų sumažėjo perpus.
Kosove metus tarnavusių aštuonių Lietuvos policininkų būryje buvo dvi moterys. Visi jie galėjo patys pasirinkti, kuriame tarptautinės policijos misijos padalinyje tarnauti. Net trys lietuviai pasirinko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą, du - Vidaus tyrimų, adekvačią mūsų policijos tarnybai, tiriančiai pareigūnų nusižengimus. (Nenorėdamas perdaug veltis į politiką, E.Kuckailis užsiminė tik tiek, kad dažniausiai būdavo tiriami įvairūs Azijos bei Afrikos atstovų poelgiai: šių šalių policininkai ne tik išsiskyrė iš kitų savo temperamentu, jiems buvo sunkiausiai adaptuotis gana svetimoje terpėje.)
E.Kuckailis buvo vienintelis lietuvis Kosovo policijos apsaugos skyriuje, atliekančiame tokias pačias funkcijas kaip mūsiškis Vadovybės apsaugos departamentas. Kartu su kolegomis iš kitų šalių Panemunės policijos komisariato viršininko pavaduotojas saugojo į Kosovą atvykusius Serbijos princesę Kateriną ir princą Aleksandrą, Serbijos ministrą Kosovui, Albanijos ministrą pirmininką, vieną iš Kinijos ministrų, tačiau dažniausiai sudarė ginkluotą tarptautinių prokurorų ir teisėjų palydą. Šioje tarnyboje E.Kuckailiui neteko patirti rimtesnių išbandymų ar pikantiškesnių nuotykių.
“Reikia būti arba dideliu kvailiu, arba labai gerai pasirengusiam tokiam išpuoliui, kad išdrįstum kėsintis į automatais ginkluotos ir neperšaunamomis liemenėmis bei šalmais dėvinčios palydos saugomą asmenį, vežamą šarvuotu automobiliu”, - įsitikinęs vienas buvusių šios palydos dalyvių.
Tikroji tiesa skyrėsi nuo oficialiosios
Didžiausias išbandymas, tekęs šios misijos Lietuvos policininkų grupei, buvo kovo 17-ąją prasidėję ir tris paras, kol buvo įvestos NATO pajėgos, trukę neramumai, plačiai nušviesti viso pasaulio žiniasklaidoje.
Tiesioginio jų dalyvio E.Kuckailio teigimu, oficialiai pateikta įvykių chronologija ne visai atitiko tiesą. Nors buvo teigiama, kad neramumus išprovokavo dviejų albanų berniukų užpjudymas šunimi, dėl to jie nuskendo, šios tragedijos išvakarėse pagrindiniame serbų kaime Gračenicoje, esančiame vos už šešių kilometrų nuo sostinės Prištinos, kuriame gyveno ir pats E.Kuckailis, nuaidėjo šūviai. Jie buvo paleisti į vieną serbų jaunuolį, tapusį kelių automobiliu atvykusių albanų auka.
Kad atkreiptų dėmesį į šį visas ribas peržengusį įvykį, vos šešis procentus Kosovo gyventojų sudarantys serbai ėmė blokuoti kelius. Tada pasigirdo ir istorija apie jų šunimis užpjudytus albanų berniukus. Vėliau, jau numalšinus neva dėl to kilusius neramumus, pasigirdo kalbų, kad vienintelis gyvas likęs nuskendusiųjų draugas tiesiog pasakojo tai, ką jam buvo liepę suaugusieji.
E.Kuckailio pastebėjimu, neramumuose taip pat dalyvavo daugiausiai jauni žmonės - ne vyresni kaip dvidešimties, tarp masinių riaušių dalyvių buvo ir penkiolikamečių šešiolikmečių. Įsiveržę į serbų kaimus, albanai degindavo viską iš eilės: automobilius, prekybinius kioskus, gyvenamuosius namus, nežiūrėdami, ar yra juose žmonių, ar ne. Per tas tris neramumų paras Kosove sudegintos net dvidešimt penkios serbų cerkvės, kai kurios iš jų buvo šešių šimtų metų senumo.
Tačiau didžiausią pavojų kėlė ginklai, likę Kosove nuo paskutiniojo pilietinio karo, kai Jugoslavija subyrėjo į dalis. “Teko matyti, kaip Kalašnikovo automatai išsikasami tiesiog iš po medžių”, - prisimena E.Kuckailis. Nors oficialiai teigiama, kad per kovo neramumus Kosove žuvo trisdešimt žmonių, šių įvykių liudytojo duomenimis, aukų buvo tris kartus daugiau. Sužeisti ir tarptautinės policijos misijos atstovai, dažniausiai atlikdavę gyvojo pleišto vaidmenį tarp mūšin stojusių tūkstantinių serbų ir albanų minių.
“Tipiška situacija: iš vienos pusės - keli tūkstančiai pro policijos užtvaras į serbų kaimą įsiveržusių albanų, iš kitos - apie tūkstantis jį ginančių serbų vyrų, per vidurį - apie du šimtai policininkų, virš kurių galvų - akmenų bei kulkų krušos”, - tebegyvena tų trijų parų, per kurias teko miegoti vos keturias valandas, prisiminimais E.Kuckailis.
Gyvenimas šalia mirties
Tačiau labiausiai iš karo lauko grįžusio komisaro inspektoriaus atmintin įsirėžė du epizodai, kai tiesiog jo akyse buvo nušautas ir į laužą įmestas vienas serbas, ir kai teko naktį brautis per kryžminę kulkų krušą.
“Tada iš Valdymo centro gavome pranešimą, kad albanai surengė kelių serbų daugiaaukščių Prištinoje apgultį, - prisimena E.Kuckailis. - Prasibrovę į juos ir davę gyventojams penkias minutes susirinkti būtiniausius daiktus, vėl veržėmės su evakuojamais žmonėmis atgal. Kaip visada, jie turėjo būti nuvežti į mūsų bazę. Traukdamiesi atgal papuolėme į tikrą automatų ugnį. Neslėpsiu: taip baisu buvo pirmą kartą gyvenime, viską užvaldė vienintelis savisaugos instinktas. Dabar jau žinau, kad tokiais momentais didvyriais tampama ir iš baimės”.
Tąnakt šalia sprogusios granatos skeveldra sužeidė vieną E.Kuckailio kolegą iš kitos valstybės. Panemunės policijos komisariato viršininko pavaduotoją paglobojo angelas: nors į jo automobilį buvo mestas “Molotovo kokteilis”, o kartą, patekus į akmenų krušą, vienas iš jų pataikė į šalmą, sužeidimų jam pavyko išvengti.
Nuo kitų pavojų, tykojusių šiame nacionalinės nesantaikos draskomame krašte, E.Kuckailį, kaip ir kitų šalių policijos pareigūnus, saugojo dviejų savaičių kursuose, surengtuose Suomijoje prieš pat išvykimą į Kosovą, išgirsti perspėjimai. Vienas jų buvo jokiais būdais neparodyti savo prielankumo kuriai nors iš besivaidijančių pusių. Kaip chrestomatinis pavyzdys, kuo tai gali baigtis, papasakota vieno Bulgarijos policininko, nužudyto Kosove prieš kelerius metus, istorija. Ne tarnybos metu prie civiliai vilkinčio bulgaro priėjo albanas ir paklausė serbiškai, kiek dabar valandų? Policininkas iš mandagumo jam taip pat atsakė serbiškai, už tai buvo nušautas tiesiog Prištinos gatvėje.
“Visada ir visur Kosove kalbėkite tik angliškai”, - toks buvo kursuose išgirstas moralas. E.Kuckailis teigia jo laikęsis, net žaisdamas su serbais krepšinį.
