Kelias mūzas besivaikantį aktorių pastaraisiais metais lydėjo sėkmė. 2005 m. jis pelnė „Auksinį scenos kryžių“, 2008-ais – „Sidabrinę gervę“. „Nėra ko maivytis – kiekvienam artistui svarbus pripažinimas, todėl esu labai dėkingas žiūrovams, nes kas aš be jų“, – prisipažįsta Marius.
Amžinasis Figaro
Žmonės pirmiausia jus pažįsta, ko gero, iš televizijos ekranų?
Tokia realybė: į teatrą vaikšto apie 7 proc. žmonių, o visi kiti žiūri televiziją, net ir tie, kurie vaikšto į teatrą. Gal kai kam atrodo, kad televizijoje dirbu daugiau negu teatre, bet yra atvirkščiai. Tiksliau sakant, teatras yra mano namai, visur kitur aš esu svečias. Laikinas. Tiesa, ir teatre gal laikinas, kas žino.
Muzikos akademijoje jums dėstė aktorius Vladas Bagdonas. Ko išmokote iš jo?
Riterystės. Jis įskiepijo didžiulę meilę ir pagarbą scenai. Tam, ką darai. Tai – aristokratas geriausia šio žodžio prasme. Labai tuo žaviuosi, jau nekalbant apie tai, kad jis – nuostabus aktorius. Man tai yra siekiamybė.
Kas aktoriui yra svarbiausia, be ko jis negali būti scenoje?
Motyvacija, didžiulis noras tą daryti.
O drąsa?
Motyvacija ir yra drąsa, eini ir darai, nes jei nemotyvuotas, jei nelabai nori, tai ir nepadarysi. Noras atidaro langą, jei durys uždarytos.
Ar galėtumėte išskirti jums artimiausią vaidmenį?
Būtų neetiška kitų vaidmenų atžvilgiu. Nebent galiu išskirti remdamasis vienu kriterijumi – naujumu. O naujausias darbas – monospektaklis. Tai iššūkis sau, nes pats valdau situaciją, turėdamas vienintelę priemonę – save.
Jūs lyg tas operos veikėjas: Figaro – čia, Figaro – ten. Kaip suspėjate? Beje, koks jūsų zodiakas?
Liūtas. Nesu astrologijos mėgėjas, bet bemaž 80 proc. Liūto savybių man tinka. Kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Aišku, jei pajunti, kad tik sukiesi kaip voverė rate, o darbas neteikia malonumo, tada reikia sustoti ir ką nors keisti. Man dar taip nebuvo. Aktoriaus darbas, jau minėjau, laikinas, šiandien tu reikalingas, rytoj ne, tad atokvėpis gali ateiti natūraliai.
To tikriausiai nebus, nes žiūrovai juk myli jus.
Ir nekenčia. Tiesa, tai gerai, blogiau, kai jie abejingi. Pasiskaitau piktų komentarų, pasijuokiu. Prajuokino, kad esu panašus į uodą... Pasižiūriu į veidrodį, na iš tikrųjų yra to uodiškumo. Kitas „rašytojas“ pavadino apipešiotu viščiuku, ir vėl atrandu, kad esu į tokį panašus. O jei rimtai, tai didesnio kritiko už save patį nesu sutikęs, todėl mane sunku įžeisti.
Užmiega ir stovėdamas
Ar vis dar jaučiate scenos baimę?
Taip, ją būtina jausti. Jei leisdamasis parašiutu pradedi nebebijoti, geriau nesileisk, nes jis gali neišsiskleisti. Pamatytumėte Regimantą Adomaitį, prieš atsiveriant teatro uždangai – 50 metų scenoje, o bąla, žąla, prakaituoja, bet vos tik žengia pirmą žingsnį, visa tai dingsta. Baimė yra indikatorius, tu turi bijoti, bet privalai tą baimę ir kontroliuoti.
Kada pajutote aktorystės alkį?
Vaikystėje, per šeimos vakarėlius, dirbdamas su tėte. Jis – daugiau kaip 30 metų muzikantas (neseniai paprašiau, kad padirbėtų mano vadybininku), šviesaus atminimo dėdė – Viktoras Jampolskis – taip pat muzikantas, konferansjė. Tuomet, apie 1985-uosius, net muzikos grandai grodavo vestuvėse, ir mūsų namai Kaune buvo virtę savotišku muzikantų štabu. Aš lankiau smuiko klasę, mane ta bohemiška aplinka, aišku, veikė. Juo labiau kad ir pats jau tada tapau artistu.
Atitempdavo mane į vestuves šaldytuvo dėžėje ir lemiamu momentu parodydavo kaip siurprizą. Stovėdavau ant taburetės – balti marškiniai, pakaklėje peteliškė, šortukai, skeldavau Zavaliausko repertuarą, o pats net nesusijuokdavau. Ne tik tekstą, bet ir visas jo intonacijas buvau išmokęs mintinai. Visi juokiasi, o aš, kadangi nesuprantu, apie ką kalbu, nė šypt... Koks buvo mamos vaidmuo? Ji – konditerė, skanėstų gamintoja. Mamą iš vaikystės prisimenu drauge su želė tortais, kuriuos ji nuostabiai dekoruodavo. Tiesa, dabar saldumynų negaliu valgyti.
Jūsų dienos režimas netvarkingas – naktį dirbate, dieną miegate. Ar neprikibs nemiga?
Gali, nors kol kas to nejaučiu. Kai organizmas pajunta, kad „išplaukiu“, galiu ir stovėdamas užmigti, jis savo atsiima. Pervargęs kartais neužmiegu, pasikankinu, tada pasakau sau „stop“, o paskui vėl viskas susitvarko, vėl aš ant kojų.
Ar turite laiko asmeniniam gyvenimui? Juk ir čia reikia susikaupti, išmąstyti, rasti atsakymą, kokį žingsnį žengti toliau?
Išnaudoju tas minutes, kai lekiu iš vieno darbo į kitą. 15 minučių važiuoju į teatrą, 15 minučių – iš teatro į televiziją, paskui – namo.
Bet vairuojant reikia žiūrėti į kelią...
Aš nelabai mėgstu vairuoti. Nesvarbu, ar esu išsimiegojęs ar ne, mano akys merkiasi. Nesaugu, todėl stengiuosi nevairuoti, nes esu atsakingas ne tik už save, bet ir už sūnų. Laiko tarp darbų tikrai užtenka tam, kad suvokčiau, kas esu ir ką darau. Blogiausia, kai nežinai, dėl ko viską darai. Tada gali apimti nevilties ir beprasmybės pojūtis.
Ar teatralo keliu ėjote neklaidžiodamas?
Ilgai galvojau, kad aktorystė – tai mano hobis, ne profesija, bet užteko pasimokyti inžinerijos, kad realiai suvokčiau, jog mechaniku tikrai nebūsiu. Teatras yra ne tik mano profesija, bet ir gyvenimas. Kai supratau, kuo nebūsiu, išsikristalizavo suvokimas, kuo noriu, galiu būti. Kaip ir kiti dalykai mano gyvenime – ką rinkausi, tą turiu, mintys materializavosi – esu laimingas žmogus. Nors žurnalistai neretai kitaip traktuoja mano gyvenimą...
Beveik Holivudo garsenybė
Žurnalistų, švelniai tariant, nemylite?
Jie man seniai priklijavo skandalisto etiketę, dar tada, kai scenoje pasibučiavome su dainininke Irūna. Nors tai buvo ne koks nors prancūziškas bučinys, tik į lūpas, tačiau, mūsų Marijos žemėje kilo skandalas. Kokie mes vis dėlto kompleksuoti! Manau, visuomenė to nebūtų sureikšminusi, jei ne žurnalistai, kuriems reikia aukos. Mat žurnalų daug, visi apie tuos pačius žmones rašo, lenktyniauja. Aš nepykstu ant jų – jie dirba savo darbą. Jiems, kaip ir man, reikia užsidirbti duonai. Tik mūsų darbai skirtingose barikadų pusėse, ir aš nepadedu jiems kurti skandalų, kiek nugriebia, tiek.
Turite galvoje sugrįžimo su dainininke Onute momentą iš Egipto?
Tada pasijutau kaip Holivudo garsenybė. O jei rimtai, mane ištiko kultūrinis šokas. Mes einame nuo nieko nesislėpdami, o fotografas bėga per pusnis, krenta, keliasi, fotografuoja, štai – pagavo... Žurnalistė prišokusi sufleruoja: „Mariau, būk vyras...“ Maždaug, prisipažink, kaip yra iš tikrųjų. Bet aš nesu politikas, nedaviau priesaikos Lietuvos Respublikai, taigi neprivalau aiškintis visuomenei, kur ir su kuo atostogauju.
Bet, būdamas žinomas žmogus, velkate savotiško įsipareigojimo visuomenei naštą?
Aš žinau, kokią kainą moku už tai, ką darau. Nesu nukritęs iš dangaus, suvokiu dėsnius. Vienintelė atsvara – sąmoningumas, suvokimas, kas vyksta ir kodėl, suvokimas, kad aš pats tą pasirinkau.
Ar jūs visada elgiatės garbingai, pavyzdžiui, negalėdamas su savo žmogumi toliau eiti per gyvenimą, prisipažįstate sau ir tam žmogui, kad atėjo metas kardinaliai viską keisti? O gal jums artimesnė stručio politika – įkišti galvą į smėlį ir laukti, kol viskas kažkaip išsispręs?
Stengiuosi elgtis garbingai, bet peržvelgęs savo gyvenimą, negaliu pasakyti, kad tai pavyksta. Ir aš padariau klaidų, ir kiti žmonės klydo. Gal dabar kai kuriais atvejais elgčiausi kitaip. Kartais išsigąsti ir pasielgi niekšiškai, nes tą sekundę pritrūksti drąsos pasielgti garbingai. O kitąkart tau pavyksta, susitvarkai su savimi, net tavo savimeilė paauga – tikras kaleidoskopas. Pagaliau žmogų formuoja klaidos, jo nuodėmės, ne kas kita. Jis turi už ką nors atgailauti, tai yra jo prigimtyje. Išeiti garbingai iš situacijos – tai yra siekiamybė. Nelabai tikiu, kad man ar kitiems tai visada pavyksta.
Ar jūsų gyvenimo dar nesugriovė tie nelemti žurnalistai?
Ne. Visa, kas mūsų neužmuša, mus sustiprina. Kartais kalbu citatomis, nenustebkite (juokiasi).
