– Lietuvoje pats atostogų pikas, o jūs skaičiuojate kiekvieną valandą...
– Dabar toks laikas. Filmuojuosi net dviejuose serialuose, tad darbų netrūksta.
– Du serialai tuo pačiu metu. Tokia padėtis neatrodo šiek tiek keista?..
– Reikia prie visokių situacijų priprasti, mokėti išsisukti ir nepersitempti.
– Kuris darbas reikalauja daugiau pastangų – naujasis („Mano mylimas prieše“) ar tas, kur viskas jau lyg ir žinoma („Giminės“)?
– Ir čia, ir ten reikia pastangų. Vienur yra daugiau teksto, kitur – daugiau vaidybos, aiškinimosi su režisieriumi. „Giminėse“ tenka dažniau analizuoti, diskutuoti, reikia daugiau dublių. Šis serialas neturės daug serijų – jis kuriamas vos ne kaip vaidybinis filmas.
– Su „Giminėmis“ lyg ir viskas aišku, o kuo jus paviliojo „Mano mylimas prieše“?
– Ten vaidinsiu gydytoją, reanimacijos skyriaus vedėją, daug metų atidavusį šiam darbui, tikrą savo profesijos asą, juntantį silpnybę moterims ir laisvalaikiu tampantį tikru lovelasu. Galiu pasakyti, kad intrigų bus daug. Jau esame nufilmavę nemažai serijų, tad drąsiai sakau: herojaus gyvenimas sukasi labai dinamiškai.
– Ar kurti gydytojo vaidmenį padėjo jūsų įspūdžiai, kuriuos patyrėte pats lankydamasis ligoninėse?
– Tikrai taip. Pastaruoju metu neretai teko susidurti ir bendrauti su medikais. Gavęs gydytojo vaidmenį, turėjau galimybę dar kartą pažvelgti į medikų darbą iš šalies ir kai ką pritaikyti kuriant savo personažą.
– Mintyse turite konkretų gydytoją?
– Iš karto galvoju apie keletą medikų, kuriuos pažįstu, ir, kai ką paimdamas iš vieno, kai ką – iš kito, kuriu savo gydytoją.
– Per savo kūrybinę veiklą jau esate vaidinęs ne viename seriale. Kuris jums yra palikęs ryškiausius prisiminimus?
– Bene įsimintiniausias man yra pats pirmasis – Martyno vaidmuo 1988 metais sukurtame trijų dalių videofilme „Vilius Karalius“ pagal to paties pavadinimo Ievos Simonaitytės romaną. Labiausiai įsiminė tas jaunatviškas maksimalizmas, labai įdomi medžiaga, dramatiškas vaidmuo. Man patiko mano kuriamas personažas, be to, ir filmas, mano manymu, yra pavykęs. Kiekvienas aktorius laukia tokių vaidmenų, kad galėtų į juos įsijausti, kuo subtiliau viską perteikti.
Įdomu buvo dirbti ir „Giminių“ seriale, kur kūriau Sauliaus Šepučio vaidmenį. Man tai buvo naujas procesas. Kūrybinė virtuvė buvo panašesnė į vaidybinio filmo. Visa kūrybinė grupė dirbo su dideliu džiaugsmu – ir dabar susitikus yra ką prisiminti. Labai gerai, kad šio serialo tęsinį dabar kuria ta pati kūrybinė grupė, nes mes jau vieni kitus iš pusės žodžio suprantame.
Dar įsiminė vienas iš pagrindinių – advokato Jono – vaidmenų seriale „Likimo valsas“. Tai ganėtinai didelis darbas, įvairiaplanis pikto ir atžagaraus vyro vaidmuo. Manau, gana aiškiai buvo pasakyta, kodėl jis toks, kas suformavo jo nepavydėtiną charakterį, kodėl jis muša savo žmoną Oną. Šie puikūs vaidmenys leido atsiskleisti man kaip aktoriui. Mane supo geri partneriai, puikūs savo profesijos asai. Visada malonu būti su jais.
– Po kokios pertraukos dabar grįžote į televiziją?
– Po pusantrų metų.
– Tad nieko naujo serialų virtuvėje neradote?..
– Ypatingų pokyčių nepastebėjau. Tik dabar tenka vaidinti su neprofesionaliais aktoriais. Bendravimas su jais – šiek tiek kitoks. Jei yra bendrų scenų, stengiesi jiems daugiau padėti. Tačiau visa tai tik į naudą ir man, ir jiems. Žiūrovams gal dar įdomiau, kai kartu su profesionalais jie pamato ir neprofesionalių aktorių. Visi dirbame labai atsakingai ir tikimės, kad žiūrovai tai įvertins.
– Kaip reagavote sužinojęs, kad „Giminės“ vėl bus kuriamos?
– Tos mintys pleveno jau seniai, o ypač sustiprėjo per pastaruosius metus. Toliau buvo diskutuojama su serialo kūrėjais, rašomas scenarijus, ieškoma rėmėjų. Krizė šiek tiek pakišo koją, bet vilties nepraradome. Pagaliau pasiekėme tai, ko laukėme.
– Kodėl savo veiklos nesutelkėte į vieną serialą, o įsitraukėte net į du iš karto?
– „Giminės“ buvo išlauktos ir tikėtos. Tikėjau, kad anksčiau ar vėliau šis darbas pajudės. O pasiūlymas įsitraukti į LNK serialo „Mano mylimas prieše“ antrojo sezono filmavimus man buvo malonus netikėtumas. Po to, ką man teko patirti ir iškentėti, tai malonus ir džiugus dalykas. Stengiuosi kuo daugiau dirbti, būti su kolegomis ir sukurti gerus vaidmenis. Didelė laimė vėl sugrįžti į ekraną.
– Šie pasiūlymai jums buvo pačiu laiku...
– Tikrai taip. Išgyvenau tokį etapą, kai visiškai negalėjau išeiti iš namų, kad kokios infekcijos neužpultų. Aktoriui pasiūlymai yra laukiamas dalykas. Labai džiaugiuosi, kad manęs nepamiršo, prisiminė ir pakvietė. Man tai labai svarbu.
– Su kokiomis viltimis įsitraukėte į naujuosius darbus?
– Su viltimi, kad tie serialai bus populiarūs, žiūrovams patiks mūsų vaidyba, o mums pavyks atskleisti tai, kas norėta atskleisti.
– Dabar jau negalite įsivaizduoti savo gyvenimo be televizijos?
– Sunku įsivaizduoti. Čia dirbu daugiau kaip du dešimtmečius. Tai didelis mano gyvenimo etapas. Kitokį gyvenimą būtų labai sunku įsivaizduoti.
– Kokias viltis siejate su ja?
– Jos, matyt, nesiskirtų nuo kitų aktorių vilčių: kad ir toliau būtum reikalingas, kad išliktum įdomus kaip asmenybė, kaip aktorius...
– Ar turite svajonę vėl tapti laidos vedėju?
– Jau ne vieną laidą esu vedęs. Tokias viltis ir toliau puoselėju, tačiau šiuo metu konkrečių pasiūlymų neturiu. Darėme tam tikrus bandymus, tačiau jie nepasiteisino. Norėjau vesti laidą apie sveikatą. Idėja jau senokai buvo subrandinta, tereikėjo ją įgyvendinti. Tačiau sunkmetis naujoms laidoms apsunkina kelią į ekraną. Stebuklas, kad dar serialai filmuojami. Tad tenka džiaugtis tuo, kas dabar yra.
– Esate žiūrėjęs nors vieną serialą?
– Žinoma. Žiūrėjau, nes norėjau ir savo klaidas įvertinti, ir pažiūrėti, kaip kiti vaidina bei apskritai koks ten gyvenimas vyksta. Man tai – tarsi savotiška mokykla. Vis dėlto lieku prie minties, kad vienas sėkmingiausių serialų tiek aktorių vaidyba, tiek siužeto linijų branda buvo „Giminės“.
– Galbūt nedaugelis atsimena, kad savo karjerą pradėtoje Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. Ar šiandien dar jaučiate nostalgiją teatrui?
– Negaliu jo užmiršti. Jaunimo teatre praleidau dvylika sezonų, tačiau viskas taip susiklostė, kad išėjau. Per tą laiką teatro neužmiršau, vis svajojau ten sugrįžti. Tokios svajonės nesu atsisakęs ir šiandien. Apie tai pasikalbame su režisieriais. Galbūt ateis toks momentas, kai vėl išeisiu ir į teatro sceną.
– Šiandien dažnai nueinate į teatrą?
– Gana dažnai. Tik į Jaunimo teatrą retai, nes negaliu – širdį suspaudžia, bet į kitus – ganėtinai dažnai.
– Šiuo metu vaidyba yra vienintelis jūsų pragyvenimo šaltinis?
– Ne vienintelis... Tačiau kiti šaltiniai nėra mieli.
– Televizijos ekrane matėme jus ir šokantį, ir dainuojantį. Ar šiose srityse nesustojote?
– Dainuoti man patiko visą gyvenimą. Tad ir šiandien, kai pasitaiko proga, tai darau. Šokiai nėra mano profesija ar pomėgis. Prieš ketverius metus, kai prasidėjo „Lietuvos šokių dešimtukas“, buvome pirmosios kregždės. Prakaitą liejome ne upeliais, o dideliais dubenimis. Visi į mus žiūrėjo išplėstomis akimis, nes tuomet tai buvo naujiena.
– Dalyvaudamas LNK „Žvaigždžių duetuose“ su Bernyn ketinote net plokštelę įrašyti...
– Įrašėme keletą dainų, tačiau ji išvyko į Londoną. Taip ir liko viskas... Dabar pagalvoju, kad jau viskas pavėluota ir gal nereikalinga. Na, bet tikiuosi, kad kompaktinė plokštelė išeis. Gal joje bus keletas bendrų dainų, gal kai ką atliksime su kitais kolegomis, bet ji išeis.
– Ar šiuo metu jaučiatės visiškai atgavęs jėgas ir dvasinę stiprybę?
– Atvirai pasakysiu: jėgas – taip, o dvasinę stiprybę – beatgaunantis. Viskas yra gerai, tik pastaruoju metu užklupę karščiai visus alino, buvo sunku dirbti.
– Ar pastebėjote, kad pastaruoju metu užgriuvę sunkumai jus pakeitė?
– Žmones keičia laikas. Sunkumai gal labiau užgrūdina, subrandina, labiau sukoncentruoja...
– Kai tarėmės dėl šio pokalbio, sakėte: arba dabar, arba po dviejų savaičių. Išvažiuojate?
– Ketiname šiek tiek pailsėti, nes susidarė „langas“ tarp filmavimų. Po intensyvių darbų ir šeimyninių sunkumų jaučiasi stiprus nuovargis.
– Liekate ištikimi savo tradicinei atostogų vietai – Nidai?
– Taip, jau daugybę metų savo atostogoms renkamės šią Lietuvos vietą. Nesvarbu, koks oras, tačiau geresnės vietos atostogoms pasaulyje dar nepavyko rasti.
– Kitados esate sakęs, kad juntate didelį polinkį tolimoms kelionėms...
– Šis potraukis nėra išblėsęs, tačiau per pastaruosius pusantrų metų nebuvau toli išvykęs. Pirmiausia mane palaužė limfoma, paskui susirgo žmonos Laimos tėtis, mano uošvis. Žodžiu, buvo liūdnas gyvenimo laikotarpis. Ačiū Dievui, iš ligos išsikapsčiau. Paskui žmona neteko tėčio. Reikėjo išgyventi. Su tuo susitaikyti nebuvo lengva.
– Ne kartą esate pabrėžęs, kad jums uošvis – prezidentas Algirdas Brazauskas – buvo didelis autoritetas. Jo netektis – didelis smūgis ir jums?
– Jis man buvo labai didelis autoritetas. Daugiau kaip tris dešimtmečius buvome pažįstami, kartu ir atostogavome, ir buriavome, ir artimai bendravome. Jis buvo puikus uošvis ir senelis vaikams, iš tikrųjų reta itin charizmatiška asmenybė. Jo liga mums buvo sunkus išgyvenimas, o netektis – didelis skausmas.
– Kilusios diskusijos dėl Bažnyčios pozicijos tikriausiai tą skausmą dar labiau paaštrino?
– Į tas diskusijas stengėmės nereaguoti. Gaila, kad jos kilo. Viskas būtų praėję ramiai ir garbingai. Deja, sunkią valandą sugebama išspausti kažkokius nesusipratimus, mėginimus mus skaldyti. Labiau glumino ne tiek Bažnyčios pozicija, kiek tai, kad tautos rinktas prezidentas nebuvo pagerbtas taip, kaip turėjo būti pagerbtas.
– Pereikime prie malonesnės gaidos. Esate ant atostogų slenksčio. Kokios pramogos labiausiai pasiilgote?
– Daugybę metų man malonumą teikia žvejyba. Nesvarbu, kimba ar ne, bet pasėdėti prie vandens, pamėtyti spiningą, pabūti su savo mintimis – man didelis malonumas. Prie Baltijos jūros esu radęs tokią vietą, kur nebūna žmonių. Ten puikiai jaučiuosi. Eisiu ir dabar.
– Dar juntate prielankumą kitados puoselėtai aistrai – prabangiems automobiliams?
– Tie prabangūs automobiliai man buvo tarsi atsvara kūrybinei veiklai. Kad galva neužsikimštų tekstais, pradėjau domėtis automobilių dizainu, esu net juos pardavinėjęs. Kai buvo sustabdytas vienas serialas ir mus netikėtai atleido iš televizijos, išlaikiau gana rimtą egzaminą ir tapau automobilių pardavėju. Šis mano pomėgis nereiškia, kad kolekcionuoju prabangius automobilius.
– Tačiau savęs automobilių salone neatradote?
– Visą laiką ieškojau tos srities, kurioje aš žinau daugiau. Maniau, kad apie aktorystę žinau daugiausia, tad visą save jai atidaviau. Kur nors eiti neturint žinių būtų nesusipratimas ir savęs kankinimas. Nesakau, kad technikos srityje esu asas, bet automobilių pasauliu domiuosi seniai ir žinių turiu pakankamai.
– Ar vairuojate prabangų automobilį?
– Nesakyčiau. Vairuoju aštuonerių metų BMW M3. Tai rimtas automobilis, tačiau neprabangus. Jis – geras, kai junti adrenalino poreikį. Nemėgstu važinėti labai greitai, tačiau jaučiu didelį malonumą, kai automobilis gali pasiekti 300 km/val. greitį.
– Kas šiandien jums teikia daugiausia gyvenimo džiaugsmo?
– Darbas ir tai, kad esu gyvas. Džiaugiuosi, kad neblogai pavyko išsikapstyti iš bėdų, kad galiu matyti savo vaikus ir anūkus. Man tai – pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas.