Apsikeitimas kailiniais
Praeiti metai padiktavo, o gal net išmokė bendrauti pagal visai kitas taisykles. Įpratome į tardymus panašių viešų apklausų, kai pirmininkas pradeda vien tik teismų aplinkoj įprastais žodžiais: ”Ar pasižadate kalbėti vien tik tiesą ir tik tiesą?”. Pone Žukai, ar šokiruoja toks prisaikdinimas?
Truputį šokiruoja, nes tiesą apibūdinti ir išryškinti kartais reikia kelių valandų. Vis dėlto, šitos laidos formatas yra tik 40 minučių, todėl pasistengsiu būti tikslus ir lakoniškas.
Kaip žurnalistas jaučiasi laidos svečio vietoje?
Man ir keista, ir smalsu būti svečio vietoje. Bet man patinka įtampa, kartais sąmoningai ją provokuoju. Manau, kad ir klausytojams įdomiau, kai vyksta normalus, bet atviras dialogas.
Bet gal mes šiame pokalbyje galime pradėti painioti viešus ir privačius interesus?.. Gali atsiskleis neobjektyvumo kampai?..
Nenorėčiau šitų reikalų pažeisti. Bet pažadėjau būti atviras… Ir nuo Jūsų klausimų priklausys, ar privačių ir viešų interesų nesuplaksime.
Šiandien Trys karaliai, arba Epifanija - Apsireiškimas, baigiam Kalėdų laikotarpį. Kaip ir kur šventėt?
Didžiąsias metų šventes – Kūčias, Kalėdas ir Velykas visada sutinkame su žmona, vaikais, dar keliais artimiausiais žmonėmis. Todėl čia viskas paprasta. Tik nuo kitų normalių žmonių mūsų, žurnalistų, padėtis skiriasi, nes nori nenori mes privalome atlikti savo pareigą ir parengti laidas nepaisant – šventės ar nešventės. Todėl į Kūčių vakarienę atėjau ne kaip tėvas, bet kaip svečias.
Naujieji metai kazino
O gal Naujuosius metus šventėte kitaip?
Tikrai, pačius naujuosius sutikome visiškai kitaip – su žmona ir keliais bičiuliais buvome kazino, tarp kitko, viename didžiausių Pabaltijy.
Kuo lošėt?
Lošėme automatais. Bet man ne lošimas įdomiausia. Tokiose situacijose labiausiai domina aplinka, žmonės, interjeras.
Ar pirmąkart buvote kazino?
Ne. Kartą buvau Foxwoodo kazino Amerikoje, tarp Niujorko ir Bostono. Anas apsilankymas man paliko daug stipresnį įspūdį, nors čia, Vilniuje grojo labai gera muzika.
Vis dėlto, Jūs pats, atrodo, buvot prieš azartinių lošimų legalizavimą Lietuvoje?
Ne tiek buvau prieš legalizavimą, kiek prieš nelegalių kazino veiklą, kurių nesibaimino net žinomi politikai. Prisimenu, kaip buvęs ministras Kęstutis Skrebys sakė mėgstąs lankytis kazino, nors tuo metu tai buvo nelegalu. Be to, man norėjosi informuoti visuomenę, kas laukia lošėjo.
Vis dėlto, kas dabar patraukė, kad vėl apsilankėte kazino?
Nors esu šioje laidoje svečio teisėmis, bet žurnalisto profesijos neišsižadu. Mane traukia viską patirti pačiam. Žinau, kad tai neatsargi vieta – laisvos moterys, dažniausiai turtingi vyrai ir tylios aistros, tylus azartas. Įdomiausia, kad priartėjus patiems Naujiesiems metams, 12–tai nakties, kai kas net nepakėlė galvų nuo ruletės stalų, neatsistojo nuo automatų. Žmoniškai šventėme tik mes ir dar kelios grupelės. Apskritai, kazino - vienišųjų aplinka.
Žurnalistika
Dabar pakeiskime pokalbio temą - apie žurnalistiką. Nors spaudoje, internete, televizijoje, radijuje yra įvairių nuomonių, pašnekovų, bet kai kas pasigenda objektyvumo, nešališkumo. Ar įmanomas žurnalistinis objektyvumas?
Šis objektyvumas yra, arba turėtų būti siekiamybė. Bet jeigu komercinį kanalą įsigyja koks nors, arba kokie nors asmenys, susiję, pvz., su tam tikra politine ar finansine grupe, šitas šališkumas iškart tampa sąlyginis. Arba jeigu jiems vadovauja politiškai šališki žmonės. Šiuo požiūriu visuomeninis kanalas net ir pagal įstatymą turi daugiausiai galimybių laisvai atstovauti įvairioms nuomonėms.
Kaip Jūs pats organizuojat temas, kviečiat svečius?
Žiūriu, kas tuo metu aktualesnio, kokios temos mažiau nutrintos, nuolat žiūriu kokie žmonės gali rišliai ir originaliai kalbėti, ar tiesiog naujesni, nenunešioti žmonės. Mane tikrai siutina, kai matau, kad kai kurie žmonės, ypač politikai kalba trafaretais ir eina iš laidos į laidą – čia “griešija” visų partijų žmonės: Kubilius, Mazuronis, Kirkilas, Andriukaitis, Glaveckas, Klumbys, Gražulis, Pavilionis ir panašiai. Nenoriu kviestis žmonių, kurie iš anksto žinai, ką atsakys.
Ar derinate klausimus su savo laidų svečiais?
Mano principas – ne įsprausti svečią į kampą ar jį “sudirbti”, bet kiek įmanoma atskleisti jo mąstymą arba tai, kokia tema jam artimiausia. Nepaisant nieko, žurnalistų priedermė yra padaryti gerą produktą, todėl jei žmogus to prašo, siunčiu iš anksto klausimus. Juk ne kiekvienas sugeba greitai ir ekspromtu kalbėti. Be to, radijas nėra TV, čia negali pauzės užpildyti veido ar rankų išraiška. Tačiau jei kviečiamas žmogus yra pagarsėjęs demagogas ir dėsto elementarius, tuščius dalykus, turime teisę apie tai pastebėti, nutraukti. Tokiems žmonėms visada bent pusę klausimų turiu parengęs netikėtų.
Pipiriukai nederinami...?
Dažniausiai geriausi pipirai randasi visiškai ekspromtu.
Ar buvo išties patrauklių pašnekovų?
Tų pašnekovų buvo tokia gausybė, įdomių taip pat, todėl galėčiau paminėti kelis, kurių daugumos – jau nėra tarp gyvųjų: pvz., nuostabiausias pašnekovas buvo teologas Česlovas Kavaliauskas, pranciškonas Leonardas Andriekus, Biblijos vertėjas Antanas Rubšys. Arba kito braižo žmonės – Boriso Dekanidzės tėvas Georgijus, kalinys iš Lukiškių kalėjimo Bočarovas, nužudęs vieną vyrą ir savo motiną. Dar iš puikių pašnekovų, neseniai išėjusių pas Dievą – rezistentas Jonas Pajaujis, ministras Adolfas Damušis, Audra Slotkienė, kurios vyrą nušovė Kolumbijos teroristai, akademikas Vytautas Statulevičius. O gyvųjų per keliolika metų buvo apie pusę tūkstančio.
Ar Jūs esate žurnalistas iš pareigos?
Manau, kad taip.
Ar nesijaučiat perbėgėlis – iš meno į žurnalistiką?
Šiek tiek to esama.
Kada buvo pati pirmoji V. Žuko laida?
1989-siais, per Kalėdas.
Anksčiau labai jau kovėtės dėl žurnalistinės etikos problemų. Kur dingo Žuko entuziazmas?
Buvo vienas periodas, kada norėjosi smarkiai išjudinti visuomenę protestuoti prieš atvirą cinizmą, smurtą ir erotiką vaikams prieinamose vietose ir jiems patogiu laiku. Tai buvo senokai, dariau atskirus pokalbių ciklus “Apie žiniasklaidos etiką”. Tuomet, konservatoriams valdant parlamentą, pavyko įsteigti ir etikos komisiją. Dirbome, rengėme įstatymų pataisas - metus dirbome, analizavome tarptautinę padėtį, nušlifavome geras formuluotes. Tačiau galiausiai krikdemai panoro dar labiau pagriežtinti ir sužlugdė viską.
Atvirai sakant, gal dabar aš pats esu pakantesnis, o gal natūraliai, po truputį atsiskiria bulvaras ir objektyvi informacija.
Kad klausytojams būtų įdomiau, imkime konkretų pavyzdį – Prezidento institucijos krizę. Ar žurnalistai išlaikė objektyvumo pamoką krizės akivaizdoje?
Nemanau. Kai kas nusprendė atvirai pliekti prezidentą, kai kas akivaizdžiai renka jo užtarėjus. Ar čia veikia pinigai – nežinau. Nors žinau, kad anksčiau tai labai veikė. Žiūrėsime, į kokią pusę pakryps LNK ar “Vilniaus TV”, sulaukusi naujų savininkų…
Automobiliai
Peršokim prie kitos temos. Kokiu automobiliu važinėjat?
Paskutiniais metais – vien “Opeliais”.
Kada pirkti?
Yra aprūdijęs, bet man labai tinkantis 13 metų senumo “pikapas”, į kurį puikiausiai telpa 6-7 žmonės, juo vežiojame cementą, lentas, stiklus, paveikslus, molį, keramikos degimo krosnį. Bet praeitą savaitę žmona iš Marijampolės parsivarė šiek tiek jaunesnį, 8 metų “Opelį”, taip pat didelį automobilį. Mums svarbiausia, kad šitokie automobiliai gerai, švelniai važiuoja ir nėra vagiami, jokio papildomo rūpesčio. O automobiliu kuriamas žmogaus įvaizdis man atrodo kvailas.
Greit važinėjat?
Kai vienas važiuoju - greičiau, kai su vaikais, šeima, greitkeliu - iki 130.
Kokį naują automobilį pirktumėt?
Jokio nebereikia, nes dabar yra trys – vyriausiųjų vaikų šeimos “Pegeot” ir mūsų “Opeliai”.
Kiek iš viso gyvybių Jūsų namuose, kad prireikė trijų automobilių?
Šiemet Kalėdas sutikome 11-ka žmonių – vien mes, tėvai, mūsų vaikai, žentas ir pora anūkų…. Prieš keletą metų pas mus dar gyveno dvi devyniasdešimtmetės senolės, bet jos jau pas Dievulį. Be to, dabar pas mus narveliuose gyvena du japoniški, raudonsnapiai žvirbliai, balta žiurkė, ir puikus didelis baltas šuo – rusiškas kurtas.
Seksas
Dabar kitoks klausimas. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima seksas?
Geras klausimas… Mano gyvenime seksas užima svarbią vietą, mums su žmona jo reikia daug.
Ar Jūsų nuomone mūsų gyvenime per maža sekso?
Manau, kad sekso esama, bet mažai vaisingo, prasmingo, turiningo sekso. Manau, kad žmonės taip pat turi būti kūrybingi, nenuobodūs net ir sekso požiūriu. Neturiu omeny partnerių kaitą, nes pats geriausias ir mieliausias seksas yra su žmona. Bet manau, kad ir moterims, ir vyrams reikia netingėti daryti seksą.
Namai ir troleibusai
Jau pakalbėjome apie mašinas, seksą. Kiek namų turit?
Gyvename plačiai ir gana patogiai. Turime erdvią mansardą miesto centre, taip pat naują galeriją. Kaimuose turime porą sodybų – Aukštaitijoje prie Alantos ir pusę namo Latvijoje, ant jūros kranto.
Esate miesto žmogus, kodėl keli namai kaime?
Todėl, kad vaikams reikia gero oro, tikros gamtos, nesuvaržytų erdvių. Kaime turime labai gerų bičiulių – ir jaunų, ir vyresnių – ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje. Be to, juk yra nuostabu jausti tvarto kvapą, žiūrėti į gyvulių akis, klausytis jų bruzdesio, prunkštimo. Kaime jaučiuosi taip pat gerai, kaip ir mieste.
Dabar apie kaimą ir miestą politikoje. Jūsų laidoje “Akis į akį” profesorius Marius Šaulauskas pasakė, kad nėra dviejų Lietuvų, yra viena Lietuva. Kam daugiau simpatijų - inteligentams ar kaimo žmonėms?
Visos mano simpatijos ir palankumas – kaimo žmonėms. Jie yra darbštesni ir mažiau išpuikę, nei miestiečiai ar inteligentai. Nors ir čia yra reikšmingų išimčių. Tik galvoju, ar ne geriau mesti rašyti nepaskaitomas knygas ar kurti silpną muziką ir padaryti ką nors paprastesnio, natūralesnio, kad ir mažiau inteligentiško.
Bet žiūrėkit, ar nejaučiat manipuliacijų šia tema, kad kaimo žmonės nuskriausti, na pvz., iš prezidento Rolando Pakso ir jo įsteigtos partijos?
Kaimo žmonės išties yra skriaudžiami – kad ir tos ubagiškos pieno supirkimų kainos. Bet ir jie patys turi mažiau žiūrėti televizorių ir kūrybingiau tvarkyti savo ūkius, reikia išsiveržti iš šito užburto įprastinių grūdinių kultūrų rato.
Kada paskutinį kartą važavote troleibusu?
Šiandien, nes automobiliais tėvas naudojasi arba vakarais, kai grįžta iš darbo, arba savaitgaliais. Todėl, kad namų ir buities naštą veža kiti šeimos nariai.
Kaip Jus veikia kitos transporto priemonės – autobusai, drambliai, kupranugariai, lėktuvai, laivai, asilai...?
Labai mėgstu visuomeninį transportą. Dėl tos pačios priežasties, kaip ir kazino – mėgstu žiūrėti į rytinių žmonių veidus, aprangą, kepures, žiūriu į keleivių rankas, krepšius, šukuosenas, žilstančius ir dažytus plaukus. Laivais, o tiksliau keltais plaukiau į Suomiją – įspūdžio nepadarė. Ant asilų jojau Tianšanio kalnuose – tas pats, kas važiuoti kietais žiguliais. Lėktuvai manęs nežavi, nes sėdėti nepatogioje vietoje keliolika valandų – net jei tai yra “Liufthansa” – nėra malonu. Be to ir nešiojamo kompiuterio baterijos lėktuve baigiasi per porą valandų. Blogai. Bet didieji Kanados sniegynai ir ežerai iš lėktuvo – tai yra fantastiška. Taip pat ir Niujorkas iš besileidžiančio lėktuvo iliuminatoriaus – šitie dalykai nepamirštami.
Paksas, Paksas
Vakar prezidentas R. Paksas tiesiog paėmė ir neatvyko į Seimo Specialiąją komisiją. Jūsų nuomonė.
R. Paksas nėra valingas, savarankiškas žmogus, jis vykdo savo vaizdakalių nurodymus.
Visuomenės apklausos rodo, kad po atvirų Konstitucinio Teismo posėdžių, kuriuose buvo nagrinėjamas dekretas dėl Jurijaus Borisovo pilietybės, piliečiai juo dar labiau pasitiki. Kaip tad vertinti valstybės vadovo R. Pakso naujametinį išpuolį prieš šią aukščiausią teisminę instituciją?
Manau, kad J. Borisovas buvo teisus, kai sakė, kad R. Paksas yra “politinis lavonas”. Žmogus įvarytas į kampą ir jam reikia kaip nors muistytis. Prezidentas kaip šmėkla klajoja po Lietuvos rajonus. Jei atvirai, zombio išraiška jam buvo būdinga dar prieš prezidentinę kampaniją.
Kultūros politika sovietmečiu ir dabar
Nuo grynosios politikos peršokim į kultūros politiką. Palyginkite Lietuvos kultūrą sovietmečiu ir dabar.
Prieš keletą metų turėjau progą peržiūrėti kelių muziejų fondus. Viešpatie, kiek ten supirkta sovietinio mėšlo: skulptūrinių balvonų, tapybos. Kai kurių autorių, kurių vardai jau niekam nieko nesako - supirkta šimtai paveikslų. Gerų dalykų – tik keli procentai. Gerai žinau ir mačiau, kad sovietų Lietuvos menininkai darė karjerą ir gyveno puikiai. Dabar, laisvoje Lietuvoje, viskas pasikeitė – ne tik vidutinybės, bet ir gabesni kultūrininkai tikrai nusigyveno, su nostalgija prisimena anuos gerus laikus. Nors ir nenori to prisipažinti. Dabartinis metas kultūrai nėra lengvesnis, bet užtat mes galime kvėpuoti laisva, pilna krūtine.
Bet sovietmečiu Jus kaip kultūrininką dusino?
Įtampa prasidėjo dar nuo Dailės instituto laikų 1974 – 1979 metais. Po išmetimo iš penkto kurso, tuometinė dailės nomenklatūra paskelbė sankcijas nepriimti Žuko darbų į jokias oficialias parodas. Ir tai tęsėsi 10 metų - iki pat Atgimimo. Bet tai buvo labai kūrybingas periodas, be to pradėjo gimti mūsų vaikai, ir man buvo visiškai nusišvilpti dėl to, kad tave išmeta iš oficiozo kaip šunį. Pvz., į vieną respublikinę parodą Meno taryba įsidrąsino ir priėmė vieną mano portretą – buvau nutapęs Juozą Keliuotį su raudona toreodoro juosta per juosmenį. Paveikslas jau kabojo ant Parodų rūmų sienos. Bet valandą iki parodos atidarymo į rūmus atvyko Kultūros ministras L. Šepetys ir Dailininkų sąjungos pirmininkas K. Bogdanas. Pamatę, kas paveikslo autorius ir kas jo personažas, liepė parodrūmio direkcijai tuoj pat nukabinti. Taip ir liko tuščia siena parodą atidarant. Bet tai buvo nuolatinis cirkas sovietmečiu.
Mokslininkų namas
Bet juk Jūsų tėvas Vladas Žukas buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas, profesorius. Jūs gyvenote sovietiniam elitui pastatytam Mokslininkų name...
Namas išties buvo statytas sovietiniams akademikams, bute po šešis kambarius. Bet mano tėtis persikėlė čia gyventi jau po Stalino mirties, kai į šešių kambarių butą buvo suvarytos trijų docentų šeimos su šeimomis – visiems viena virtuvė ir viena vonia. Tėčio profesūrą universitetas blokavo keliolika metų, nors apsigynus daktarinę disertaciją kompartijos nariai tai gaudavo po poros metų. Į kompartiją jis nestojo iš principo. O VU katedros vedėju buvo tik kelis mėnesius, kai prof. Levas Vladimirovas buvo išvykęs į Ameriką.
Nuo kelerių metų ten gyvenate?
Nuo poros metų.
Kokia atmosfera buvo šiame name sovietmečiu? Ar kuo nors išsiskyrė gyventojai šiuose mokslininkų namuose?
Galėčiau susukti filmą apie savo vaikystę Mokslininkų namo kieme, aplinkinėse aikštėse. Buvo gal 20 bernų ir tiek pat mergų. Turėjome komandas gaudynėms, vidury kiemo buvo didelė sporto aikštė. Nuolat šaudėme raketas, kurias pasidarydavome iš kubietiškų cigarų. Žiemą ant Neries ledo iš arbaletų šaudėme antis, pavasarį gaudynės vykdavo ant plaukiančių lyčių ir pan. Kaip mes išlikome gyvi, iki šiol nesuprantu.
Muštynės Vilniaus centre
Tuo metu vaikai kariaudavo kiemais, net rajonais... O inteligentų vaikai?
Mes iki kraujų mušėmės su vadinamais chuliganų rusų kiemais – jie gyveno dabartinės Finansų ministerijos plote. Rusai puldavo mus su čerpėmis, mes trenkdavome atgal su tuščiais buteliais. Taikėme į galvas. Mūsų išdykavimų plotas buvo aplink visą Lukiškių aikštę – priekyje dekoracijų sandėliu paversta Jokūbo bažnyčia, čia pat ligoninė ir lavoninė, šalia kompozitorių namai, KGB pastatas, konservatorija, kairiau Lenino paminklo buvo Ministrų taryba, už jos Lukiškių kalėjimas, o arčiau Neries – mūsų, Mokslininkų namas.
O Trys Karaliai sovietmečiu? Kūčios?
Šių švenčių mano vaikystėje buvo nedaug, mūsų tėvai norėjo apsaugoti savo vaikus…
O sovietinės?
Vienintelį kartą esu ėjęs į gegužės 1-sios paradą kai vyko mano metimo iš instituto teismas. Pamenu, kad iš visos tuometinės instituto profesūros ir dėstytojų prie manęs priėjo tik skulptorius Mindaugas Navakas. Už tai jam dėkingas iki šiol.
Nemeilė mokyklai
Kokia vidurinės mokyklos įtaka?
Nors mokiausi žymiojoje Vilniaus 23-je mokykloje, ten man buvo neįdomu. Nebent liaudies šokiai po pamokų ir savaitgalių didieji šokiai. Mane giliai žeidė sovietinės mokyklos muštras. Pvz., visai neseniai gatvėje, po 30-ties metų netyčia susitikau buvusį mokyklos karinio parengimo mokytoją, majorą. Juokaudamas paklausiau jo, ar prisimena klasėje iššaudytus politbiuro narių portretus. Jis surimtėjo, truputį įsiuto, nes suprato, kad tai buvo mano darbas… Priminė baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos būčiau griežtai nubaustas.
Koks buvo Jūsų paauglio gatvės gyvenimas?
Jis mus suformavo. Būtent čia, kieme ir gatvėje, vyko pirmasis lytinis švietimas, kirkinant mergaites rūsiuose, pirmosios drąsos pamokos laipiojant stogais gaisrinių kopėčiomis ir lakstant nuo besivejančių milicininkų.
Dailės sankcijos ir žurnalizmo pradžia
Jus iš Dailės instituto pašalino 1979-siais. Bet kritikai, tarp jų ir vokiečių kultūros istorikai, jau tuo metu apie jūsų kūrybą atsiliepė įspūdingai...
Taip. Kai oficialiosios meno durys Brežnevo ir Gorbačiovo laikais man buvo uždarytos, pas mane studijoje lankydavosi slapta į Vilnių iš Maskvos ar Leningrado atvykę Vakarų Europos diplomatai, sovietologai. Jie ieškojo čia neformalaus meno, neprisitaikiusios minties, kai kada užsienyje rašė apie mūsų susitikimus ir mūsų kūrybą.
Tai kaip atsirado žurnalizmas...? Kas padarė ypatingą įtaką?
Pirmiausia ir svarbiausia sovietmečiu buvo radijas: BBC, “Laisvės radijas”, “Amerikos balsas”, “Laisvoji Europa”. Po to, artima draugystė su prof. Juozu Keliuočiu – prieškario laikais baigusiu žurnalistikos mokslus Sorbonoje. Mano gyvenime buvo ne trys karaliai, bet keturi – jie padarė jei ir ne lemtingą, tai milžinišką įtaką formuojantis pasaulėžiūrai, bręstant viešajam veikimui, žurnalizmui. Be 5-rių metų su J. Keliuočiu, buvo 12 metų su mąstytoju Justinu Mikučiu, keleri žurnalistiniai metai su teologu Česlovu Kavaliausku, o paskutinį dešimtmetį gana artimai bendrauju su ketvirtuoju neakivaizdiniu mokytoju ambasadoriumi Vytautu Dambrava.
Premjeras ir prezidentas R. Paksas
Puiku. Ambasadorius V. Dambrava. Tai grįžkim prie politikos. Šis bene garsiausias Lietuvos ir Jungtinių Valstijų diplomatas praeitą savaitę atsisakė R.Pakso siūlomų specialaus atstovo pareigų. Ar teisingai pasielgė?
Manau, kad tikrai teisingai.
Kaip tuometinis LRT vadovas, neabejotinai turėjote kontaktų su premjeru R. Paksu. Koks jis buvo, ir ar malonūs tie susitikimai?
Visi susitikimai buvo siaubingi. Netiesioginis leitmotyvas buvo vienas: “Per daug mus kritikuojate, turi paklusti”. Premjeras R. Paksas ir tada veikė per savo patarėjus ar patarėjas - Rūtą Vanagaitę ir buvusią žurnalistę Jolantą Lunevičienę. Niekam nesvarbu buvo kultūra, kūryba. Tikslas vienas – viską daryti, kad Žukas būtų nugriautas.
Ar turėjote susitikimų po jo išrinkimo prezidentu?
Prezidentas buvo pasikvietęs mane su keliais kitais kitų kanalų žurnalistais į pusryčius prezidentūroje jo kadencijos šimtadienio proga. Mes, keli laisvesni žurnalistai leidome sau gerokai pakritikuoti prezidentą dėl jo labai prasto įvaizdžio. Nuo tada – su juo jokio asmeninio kontakto.
Konstitucinio Teismo galutinis ir neskundžiamas nutarimas skelbia: ”R. Paksas vadovavosi ne tautos ir valstybės, o asmeniniais interesais”. Ar atsistatydintumėte, jei būtumėte R. Pakso vietoje?
Manau, kad prezidento R. Pakso niekingos asmeninės ambicijos mūsų valstybei labai brangiai kainuos. Ir kuo toliau tai tęsis, tuo bus blogiau.
Metų žmonės
Vietoj Trijų karalių išrinkite tris labiausiai pasižymėjusius 2003 metų Lietuvos žmones.
Jei tamsusis 2003-ųjų asmuo, tai aišku – R. Paksas. Jei sušvitęs praeitų metų laimėjimas – jauno ir labai gabaus dirigento Modesto Pitrėno aukščiausia pergalė Lenkijoje, tarptautiniame dirigentų konkurse. O jei žmogus, praeitais metais pažymėtas stebuklo ženklu – Lietuvos televizijos operatorius Andrius Abromaitis, prieš metus nuslydęs ir nukritęs nuo daugiaaukščio namo. Išmeskite iš aštunto aukšto milijoną žmonių – bus milijonas lavonų. O va, mielą vaikiną A. Abromaitį vakar sutikau valgantį LRT kavinėje, stipriai spustelėjo ranką. Jis tikrai vertas metų žmogaus nominacijos.
Kaip jautėsi žurnalistas svečio kėdėje?
Neblogai, nors vienam žmogui apkrovimas ir didokas. Kalėdų šventės baigėsi, daugiau į tokius asmeninius apsinuoginimus nebesileisiu.