– Sakei, kad į susitikimą ateisite kartu su Karina, o atėjai vienas...
– Tąkart vakare viskas atrodė kitaip – buvome gyvybingi ir linksmi, nes šventėme Karinos sesers Evos gimtadienį. O šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kadangi dar gana ankstus rytas, pelėdoms pats miegas. O Karina – pati tikriausia pelėda: ji gali ilgai naktinėti, bet atsikelti anksti ryte – jai tikras vargas.
– O tu esi vyturys?
– Mes abu labai panašūs – visiškos pelėdos. Pagal savo būdą abu esame ne kalbėtojai, o klausytojai. Mes daug nešnekame. Pas mus namuose – ramu: jokio triukšmo, jokių isterijų. Mūsų santykiams apibūdinti tikrai tinka posakis „supranta iš pusės žodžio“. O kai taip yra, ir daug frazių nereikia. Mes daugiau bendraujame kūno kalba.
– Negi niekada neapsižodžiuojate?
– Būna, kad pasiginčijame, bet nebūna taip, kad nerastume bendro sutarimo.
– Kur šiuo metu būnate dažniau – Kaune ar Vilniuje?
– Kaune. Ten mes gyvename, o į Vilnių atvažiuojame, kai turime reikalų.
– Vasarą leidžiate sau daugiau prasiblaškyti?
– Kaip tik šiuo metu mus užgriuvusi darbų lavina. Rumšiškėse vyksta mūsų įkurtos Žvaigždžių mokyklos vasaros stovykla, kur vedame šokių pamokas, treniruotes. Į stovyklą suvažiavę vaikai iš visų mokyklos filialų – Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos. Artimiausiu metu ketiname dar įsteigti filialus Alytuje ir Marijampolėje. Žodžiu, plečiamės.
– Kas jūsų mokiniai?
– Vaikai nuo 5 iki 12 metų. Visuose filialuose jų yra apie tūkstantį.
– Į kokius šokius vaikai veržiasi labiausiai?
– Populiariausi yra pramoginiai sportiniai ir komandiniai šokiai.
– Tėvai ar vaikai labiau suinteresuoti šokių pamokomis?
– Vaikai, žinodami, kad eina mokytis pas žinomus žmones, galvoja, kad čia bus labai smagu, nieko nereikės daryti ir jie greitai taps žvaigždėmis. O kai susiduria su mokyklos darbo kasdienybe ir pamato, kiek čia reikia įdėti jėgų, koks trečdalis atkrinta. Lieka tie, kurie patys tikrai nori ar kuriuos spaudžia tėvai. Kad vaikas šoktų, treneris turi dirbti ne vien su vaiku, bet ir su tėvais.
– Tavo ar Karinos idėja buvo įkurti šią mokyklą?
– Idėja gimė spontaniškai. Pirminė mintis buvo lyg ir mano. Karina ją pagilino. Metus diskutavome ir idėją išgvildenome iki Žvaigždžių mokyklos.
– Jūs patys su vaikais dirbate tik stovykloje?
– Mes pamokų nevedame – esame mokyklos vadovai ir renginių organizatoriai. Mokykloje apsilankome, kai turime galimybę. Aš pats šoku jau 25 metus, esu parengęs didelį būrį savo mokinių. Tad mokykloje dirba mano mokiniai, turintys mažiausiai 10 metų sportinių šokių stažą.
– Ar verta mokytis šokti, jeigu žmogus nesvajoja tapti scenos žvaigžde?
– Šokiai duoda daug, kaip ir bet koks sportas – lavinama koordinacija, visos raumenų grupės. Juk ne veltui sakoma, kad sušokti vieną šokį yra tas pats, kas visa jėga nubėgti du kilometrus.
– Ar gatvėje gali lengvai atpažinti žmogų, kuris mokėsi šokti?
– Iš karto. Tai akivaizdu iš jo laikysenos, eisenos, gestų, net iš paprasčiausio rankos pakėlimo. Šokėjai tai daro kitaip – jie yra grakštesni.
– Ar visiškai ramiai abu ėmėtės verslo? Juk kiek pavyzdžių, kai bendra veikla išskiria poras...
– Bendras verslas – savotiška rizika. Tačiau apie tai susimąsčiau tik tada, kai jau viskas buvo padaryta ir nebuvo galimybių trauktis. Laimė, iki šiol jokių minčių susikirtimų nebuvo. Išsakom vienas kitam savo nuomonę ir randame bendrą sprendimą. Kol kas pykčiui ar kivirčams nebuvo jokio preteksto. Tikiuosi, taip bus ir ateityje. Be to, džiaugiamės subūrę gerą komandą, kuri mums padeda, pasiūlo papildomų idėjų.
– Pažinojai Kariną dainininkę, Kariną šokėją, o kokia ji pasirodė organizatorė?
– Galiu drąsiai sakyti, kad ji yra universalus žmogus. Ji moka ir šokti, apie dainavimą nieko nesakysiu, o dabar atsiskleidė kaip puiki organizatorė. Ji labai gerai sutaria su vaikais, moka juos užimti. Vaikai ją myli, ji juos traukia kaip magnetas, mažieji ją apsikabina, nepaleidžia... Atrodytų, per tiek metų jau gali pažinti žmogų ir atrasti jame minusų... Bet aš jų nerandu. Prie ko ji prisiliečia, jai viskas gerai pavyksta.
– O kurioje srityje ji geriausiai atsiskleidžia?
– Hm... Kalbant apie namus, ji puikiai gamina. Labai mėgsta augalus, tad galėtų būti šauni floristė ar gėlininkė. Mūsų namai tiesiog skendi gėlėse. Vazonėliais nustatytos visos palangės, terasa. Man smagu matyti, kaip ji džiaugiasi išdygusiais daigeliais. Pomidorams auginti mes neturime laiko – gal ateity... Iš vaismedžių pas mus auga žemaūgės obelaitės, kriaušaitės ir slyvos. Didelė staigmena mūsų laukė pavasarį, kai grįžome iš Egipto. Seniai šnekėjome, kad prie namo galėtume pasisodinti eilę žemaūgių obelaičių. Grįžom namo ir apakom – ten, kur svajojom sodinti obelaites, radom jas jau susodintas. Pasirodė, kad, kol mūsų nebuvo namuose, pasistengė mano senelis su mama.
– Namus užgyvenai iš šokių?
– Galima ir taip sakyti. Juos įsigijau prieš 5 metus, porą metų iki pažinties su Karina. Iki tol tvarkiausi vienas, bet kai į juos įžengė Karina, čia labai pasijuto moteriška ranka – pasikeitė interjero detalės. Auginame šunis, turime akvariumą.
– Negi iki Karinos į jūsų namus nebuvo įžengusi jokia mergina?
– Nenorėčiau apie tai daug kalbėti. Aš nebuvau kažkoks išprotėjęs – turėjau merginą, ji kartu su manimi gyveno 8 metus.
– Man labiausiai imponuoja charakteris. Labai patinka, kai mergina spinduliuoja moteriškumu. Vyriškos moterys man yra atstumiančios. Mano supratimu, moteris turėtų būti savotiška lapė. Gal ir egoistiškai nuskambės, bet, manau, svarbu, jog moteris mokėtų padaryti vyrą laimingą ir gauti iš jo viską, kad ir pati tokia jaustųsi. Ne paslaptis, kad visose gyvenimo situacijose valdo moteris. Ji turi būti protinga. Jeigu elgiasi teisingai, vyras dėl jos gali padaryti viską. Visas šias moterims svarbias savybes aš radau Karinoje. Man ji – moteris iš didžiosios raidės.
– Ar nors kiek pasikeitė tavo nuomonė apie Kariną, kai ją pažinai asmeniškai?
– Tiesą sakant, anksčiau ją pažinojau tik iš radijo ar televizijos, tad kai ją išvydau atrankoje į šokių projektą „Šok su žvaigžde“, jaučiausi taip, tarsi matyčiau ją pirmą kartą. Tada ji man pasirodė paprasta, nuoširdi ir miela mergaitė, be jokio žvaigždės polėkio. Net buvo sunku patikėti, kad čia ta pati Karina iš televizijos. Per tuos metus ji nė kiek nepasikeitė. Vadinasi, visai neapsimetinėjo. Visi ją pažįsta kaip mielą, paprastą, nuoširdžią. Karina neturi priešų, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris jos nemėgtų.
– Nejunti, kad verslo reikalai pagrobė daug laiko iš jūsų asmeninių santykių?
– Manau, kad ne, netgi priešingai – mus labiau suvienijo, mūsų mintis nukreipė ta pačia kryptimi. Visas mūsų verslas yra susijęs su vaikais. Jaučiamės, tarsi būtume įmesti į mažų vaikų terpę. Matome, kokių problemų jiems kyla, kokie jie būna rytais, kai atsikelia, ir kokia energija iš jų trykšta vidury dienos.
– Tai savotiška užuomina...
– Galima sakyti, kad tai savotiška patirtis mums, būsimiems tėvams.
– Dažnai kalbatės apie savo šeimos ateitį?
– Pasišnekame, tačiau neplanuojame, kiek vaikų norėtume susilaukti. Nesvarbu, kas ateis pirmas – berniukas ar mergaitė, – svarbu, kad ateitų sveikas.
– Norėtumėte, kad atžala sektų jūsų pėdomis?
– Norėčiau. Manau, kad šokiai prisidėtų prie bendro išprusimo. Juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Kiek žmonių baigusių mokyklas raudonais diplomais ir turinčių gerą išsilavinimą dirba statybose Anglijoje... Negali žinoti iš anksto, kur likimas tave nuneš. Moki dainuoti – gal tavo likimo šaka nulinks į tą pusę... Nei šokiai, nei dainos niekada nepamaišys.
– O kaip pats tapai šokėju?
– Kai lankiau darželį, atėjo į grupę šokių vadovė ir pasakė, kad tiems, kas užsirašys į šokių būrelį, nereikės miegoti per pietus. Juk žinote, koks darželinukams peilis yra tas pietų miegas. Taip pradėjau šokti. Pirmoje klasėje atėjo vadovas ir vėl siūlė šokti. Kadangi jau buvau šokęs darželyje, jaučiausi labai kietas ir nuėjau. Po pusės metų man jau atsibodo. Labiau norėjosi su vaikais kieme spardyti kamuolį, nei vaikščioti į treniruotes. Draugai net šaipytis pradėjo. Keikdavau mintyse mamą, kai ji mane šaukdavo į repeticijas ir negalėjau žaisti futbolo. Tačiau laikas bėgo, prasidėjo varžybos, pasirodymai. O kai pasiekiau gerų rezultatų, atsirado ir azartas. Vėliau supratau, kad šioje srityje atradau save, nors tai, atrodytų, ne berniukiškas reikalas. Gana greitai pradėjau mokyti šokių ir vaikus.
– Kada buvo tavo žvaigždžių valanda?
– Mano apogėjus buvo apie 22-uosius metus, kai su Estijos čempione Olga Kosmina pradėjau dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose. Nors gyvenome ir dirbome Kaune, atstovavome Estijai. Mus labai palaikė Estijos šokių federacija, darniai dirbo visa komanda – pradedant treneriais ir baigiant masažuotojais. Čempionatuose dažnai patekdavome į trijų stipriausių porų gretas. Vėliau mano partnerė buvo Sandra Kniazevičiūtė. Su ja šokau 8 metus.
– Kas buvo tavo didžiausi šokių autoritetai?
– Mokytis pradėjau pas Juozą Aleksandravičių, pažengęs šokau pas Mariną ir Vladimirą Fedotovus, paskui – pas Jūratę ir Česlovą Norvaišas, vėliau į plačiuosius vandenis mane išvedė Olia Gunko.
– Dabar nenorėtum pakeisti savo likimo?
– Nekeisčiau nieko, nebent detales. Turbūt retai būna taip, kad, pradėjęs darželyje, tuo pačiu keliu žengi visą gyvenimą.
– Darbas ar talentas svarbiau norint tapti geru šokėju?
– Dažnai sakoma, kad genialius darbus žmonės sukuria iš 99 proc. įdėto darbo ir tik 1 proc. įgimto talento. Šokių atveju – tas pats. Man labai skaudu, kad iš šokių gabiausieji pasitraukia greičiausiai. Savo gyvenime esu sutikęs daug talentingų vaikų, kurie laimėdavo pasaulinius laurus, tačiau, pritrūkę noro dirbti, pasitraukdavo iš šios srities po mažiausios nesėkmės. O ilgiausiai išsilaikė tie, kurie buvo vidutiniokai, bet turėjo aiškų tikslą, buvo darbštūs ir ryžtingai ėjo pasirinktu keliu.
– Ar norėdamas neprarasti formos labai varžai save?
– Buvo metas, kai jutau, jog pradėjau per daug valgyti. Tada ėmiau kramtyti kramtomąją gumą, kad numalšintų alkį. Pasirodė, kad tai bergždžias reikalas. Kai daug dirbi, sudegini ir daug kalorijų. Būdavo, kad po kai kurių repeticijų drabužius galėdavau tiesiog gręžti.
– Šiuo metu esi tik šokių mokytojas?
– Dar dalyvauju kultūrinėje vieno Kauno restorano programoje. Ten esame sukūrę kelis spektaklius. Mane pakvietė, ir aš sutikau, nes pasirodė įdomu. Pramoginių šokių taisyklės reikalauja laikytis griežtų rėmų, o ten aš galėjau improvizuoti.
– Tavo gyvenime atsiradusi Karina sužibėjo ir kaip gera šokėja. O ar tu neketini pabandyti dainuoti?
– Dabar Karinos grupės „69 danguje“ pasirodymuose choreografinių momentų yra kur kas daugiau. Džiaugiuosi, kad galiu šiek tiek prisidėti. Dainuoti bandžiau ir aš, tačiau supratau, kad tai ne man. Aš gerai žinau visą šokių virtuvę, nes joje sukuosi nuo pat mažens. Tačiau dabar man pradėti dainuoti būtų labai neprotinga. Ne koks iš manęs dainininkas.
– Esate viena iš Lietuvos žiniasklaidoje labiausiai aprašomų porų. Tavęs tai neerzina?
– Nei labai erzina, nei ką... Tiesiog žinome, ką šnekėti, ko nepasakoti, kokios temos yra tabu.
– Apie savo vestuves neatviraujate...
– Norim, kad vestuvės būtų tik mūsų šventė. Žinosime tik mes ir džiaugsimės tik mes.
– Išgirstate daug gandų apie save?
– Labai daug. Tarkim, Karina apsivilko laisvesnius drabužius tam, kad paslėptų savo nėštumą. Arba kad mes esame susituokę, nors iš tikrųjų taip nėra. Mane labai prajuokino, kai kartą dirbdamas stovykloje iš Karinos gavau žinutę, kuri skambėjo maždaug taip: „Gali mane pasveikinti – tapau mama. Perskaičiau žurnale: „Po Karinos širdimi plaka nauja gyvybė.“ Anksčiau mus labai nervindavo internautų komentarai ir jų pilamas purvas. Tačiau vėliau išmokome į tai nekreipti dėmesio.
– Ką mėgstate veikti, kai niekur nereikia skubėti?
– Mėgstame atsikelti vėlai – apie antrą ar trečią popiet. Prisigaminame kalną salotų, terasoje išsikepame vištų sparnelių ar šašlykų, įsipilame šiek tiek degtinės, nes vyno ir šampano negeriame, ir vakarojame. Kartais sugalvojame nulėkti į kiną.
– Tad iki visiškos laimės jums nieko netrūksta?..
– Lyg ir visko turim. Trūksta tik vestuvių ir vaikų. Tačiau dar turime laiko apmąstymams ir sprendimams.
– O vasarą ar rasite laiko bendroms atostogoms?
– Planuojame, bet ne vasarą. Spalio pabaigoje ketiname dalyvauti kruize po Viduržemio jūrą.