– Esate pristatomas kaip poetas, prozininkas, aktorius, scenaristas, režisierius. Kaip šias veiklas pats suskirstytumėte pagal joms skiriamą laiką?
– Pagal laiką taip lengvai nesuskirstysi. Bet apskritai svarbiausias įkvėpėjas yra poezija. Man atrodo, kad skaitantis ir rašantis poeziją žmogus, skaitydamas paprastą tekstą ar klausydamas pašnekovo, gali apčiuopti tam tikrus gilesnius niuansus, kuriuos tas tekstas išduoda. Be to, poezija moko tam tikros disciplinos, suteikia gyvenimo ritmo ir formos pojūtį. Poezija ne tik lavina. Ji neįmanoma be kalbos pojūčio, kalbos jausmo. Tas kalbos jausmas, kuris daugeliui žmonių yra kaip Dievo dovana, o kitų išlavinamas, ypatingai reikalingas ir prozininkui, ir aktoriui, ir režisieriui – visiems.
– Norite pasakyti, jeigu nebūtumėte poetas, negalėtumėte taip produktyviai darbuotis ir serialuose?
– Taip, jūs teisingai supratote. Poezija yra visa ko pradžia. Bent jau mano gyvenime.
– Įklimpęs į televiziją nepasigedote laiko kitoms mieloms veikloms?
– Televizija atėmė daug laiko. Ir iš tos pačios poezijos. Tačiau poezijos rašymas yra toks dalykas, kad kartais pats nesupranti, kodėl tas poezijos balsas nutyla, tam tikram laikui, o gal ir visam gyvenimui. Antai šviesaus atminimo Vladas Šimkus buvo nuostabus poetas, bet staiga po savo „Bičių pabėgėlių“ nieko nerašė iki gyvenimo pabaigos. O gal tik nieko nepublikavo, kas ten žino. Televizijoje jis nedirbo, laiko turėjo gal net daugiau nei aš. Pastaruoju metu aš nerašau. Norėčiau, bet kažkaip neprasimuša.
– Kada parašėte paskutinį eilėraštį?
– Paskutinį visai neseniai. Bet tai atsitiktinis dalykas. Apie rašymą aš kalbu kaip apie tam tikrą džiaugsmingą būseną. Žinoma, gali parašyti ir kiekvieną dieną, jei žinai, kas ta poezija, ir išmanai jos taisykles, bet tai būtų savotiškai išprievartautas tekstas. Tokių niekas nenori rašyti.
– Ar dabar televizija jums yra artimesnė nei teatras?
– Teatras vis mažiau mane domina. Nors aš ir dirbu teatre, bet vis mažiau atrandu mane sudominančių spektaklių. Galbūt išvis teatras kaip žanras miršta? Apie vieną iš Eimunto Nekrošiaus pastatymų mano geras draugas teisingai pasakė: „Lyg ir viskas gerai: kankina penkias valandas, bet koks skirtumas, ar čia Dostojevskis ar čia būtų Šatrijos Ragana, vis tiek taip pat kreivi lakstytų ir taip pat klyktų“.
Yra režisieriaus saviraiška, viskas gerai, bet kaip rašytojas, manau, jog yra neteisinga, kad režisierius išdarko, išpjausto tekstus. Tam yra pjesės. Tad nelieskit romanų – nereikia gadinti nervų rašytojams. Režisieriai pakeičia tekstus net eiliuotose vietose, patys to nesuprasdami. Svarbu, kad jiems geriau atrodytų, nors tai ir nesiderina su poezijos kanonais. Jeigu norite darkyti tekstus, rašykite savo pjesę, bet palikite Dostojevskio ar Šekspyro veikalus ramybėje, nes autoriai, deja, nebegali apsiginti. Mane tai erzina. Teatro menininkai negerbia kitų žanrų kūrėjų. Teatras yra didžiausios nepagarbos autoriams, rašytojams citadelė. Todėl man tai neįdomu.
– Todėl nusivylęs teatru ir pasukote į televiziją?
– Ne dėl to. Atėjau, nes mane pakvietė. Kitas dalykas, būkim naivūs, bet teisingi, teatre gaudamas minimalų atlyginimą, gyveni kitaip, o televizijoje daug dirbi, bet gali daugiau uždirbti. Tai viena iš svarbių priežasčių.
– Į televiziją atėjote kurti kultiniu tapusio serialo „Nekviesta meilė“?
– Žymiai anksčiau. Mano pirmas darbas televizijoje, neskaitant studentiškų reportažų, buvo Lietuvos TV laida „Nuojautos“, kurią vedėme dviese. Po to – savaitinė laida „Ties riba“. Bet dar prieš šias laidas kartu su kitais kūriau scenarijų per „Kaunas Plius“, vėliau per dabartinę Baltijos TV rodytoms „Kriminalinėms istorijoms“, kur ir pats epizoduose vaidinau. Iki televizijos jau buvau rašęs scenarijus kinui. Suprantu, kad kinas ir televizija ne tas pats, bet vis tiek – yra kamera, aktoriai, dailininkai... Man įdomu.
– Televizija dar nenusivylėte?
– Nenusivyliau. Darbas televizijoje yra tuo žavus, kad čia gali eksperimentuoti. Televizija neveidmainiauja, ji nesako žmonėms, kad kuria aukštąjį meną. Šiuo požiūriu aš televizija nenusivyliau, juolab kad per televiziją priartėsim ir prie kino. Čia sutikau puikių žmonių, su kuriais smagu dirbti.
– Kaip susipažinote su serialus kuriančios „Videometros“ vadovu Rolandu Skaisgiriu?
– Jis mane pakvietė į serialo „Kartu“ kūrėjų komandą. Šiame seriale vaidino mano gero draugo Andriaus Bialobžeskio tuometė draugė, kuri, kai reikėjo naujų pajėgų, pasakė, kad yra toks Šlepikas. Susitikome su Rolandu ir iškart susidirbome.
– Jūsų kuriama „Nekviesta meilė“ išsitęsė į kelių metų serialą, pakeitė pavadinimą į „Amžini jausmai“. Ar planavote šiam serialui tokį ilgą gyvenimą?
– Televizijoje yra nemažai ilgaamžių užsienietiškų serialų pavyzdžių. Aišku, ir mes norėjome to tikėtis. Man atrodo, kad pataikėme laiku, surinkome gerą aktorių komandą, Aleksandras Makejevas parašė gražias dainas, atradom puikią mažąją aktorę Evitą Malaškevičiūtę. Vaikai dažnai yra silpnoji grandis, jie pabūna lėlių ar dekoracijos vietoje, o šiuo atveju susidūrėm su pilnateise aktore, kuri vaidina geriau už kitus patirties turinčius. Tuo metu žmonės buvo pavargę nuo realybės šou. Ir štai šis serialas. Televizija nelabai tikėjo, rizikavome ir išėjo visai neprastai. Vienas mano bičiulis istorikas sako, kad po kurio laiko serialas bus savotiškas dabartinių metų sociologinis pjūvis. Geri serialai atspindi realybę, tą laikmetį, jie kaip kokie sakai įsiurbia gyvenimo gabalus ir tie inkliuzai išlieka ateičiai.
– Pastaruoju metu gan dažnai seriale „Amžini jausmai“ matomas ir jūsų kuriamas personažas Viktoras...
– Tardytojas Viktoras buvo nuo pat pirmojo sezono. Tiesiog prireikė tokio personažo. Tuo metu serialą aš pats režisavau, galvoju, kam toli ieškoti. Aš ne tik režisūrą esu baigęs, bet ir aktorystę pas Dalią Tamulevičiūtę – tad pats ir suvaidinau. Iš pradžių į tai žiūrėjau kaip į žaidimą. Buvo kelios scenelės, nedaug teksto. Daugiau jo pasimatė, kai buvo pagrobta Vytė.
– Esate vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis, režisierius, rašantis scenarijus. Ar tai suteikia filmui didesnių privalumų?
– Man atrodo, kad būna įvairiai. „Amžiniems jausmams“ scenarijaus aš nerašiau, tad kartais man niežtėdavo rankos kažką pakeisti. Kai režisierius pats ir rašo, įsivaizduoja, kaip ir ką gali padaryti, yra lengviau. Didžioji dalis autorinio kino yra sukurta režisierių, kurie patys ir scenarijus parašė. Deja, kai pats režisuoji serialą, nelieka laiko scenarijams. Režisuodamas kartais iki dvylikos valandų praleidi filmavimo aikštelėje, labai pavargsti, nes visko pasitaiko – turi prisitaikyti prie žmonių, iškyla įvairių konfliktų, kuriuos tenka spręsti. Ir visa tai turi daryti greitai. Visa grupė turi dirbti kaip vienas organizmas. Seriale, priešingai nei kine, filmavimo grupė yra maža, tad režisieriui tenka kartais rūpintis net įvairiomis smulkmenomis. Esant tokiam darbų krūviui, scenarijui rašyti pristinga jėgų.
– Ar filmavimo aikštelėje būna daug improvizacijos?
– Kai aš režisuoju, būna labai daug improvizacijos. Dialogus bandome kažkaip paversti savais, padaryti, kad jie skambėtų. Nors žinau, kad kiti režisieriai žodis žodin viską daro.
– O aktoriai?..
– Nebūna taip, kad aktoriai nei iš šio, nei iš to imtų improvizuoti. Pirmiausia mes repetuojame ir visas kilusias improvizacijas aptariame, nugludiname, apsvarstome visus pasiūlymus. Jei mums improvizacija atrodo gyva, tinkama, tada ją nufilmuojame.
– Kažkaip keistai pasimetė serialas su Kauno aktoriais „Moterų alėja“...
– Nežinau, kodėl taip atsitiko. Istorija buvo įdomi, aktoriai neblogi, vien ko motina Olita Dautartaitė verta. Greičiau gal planavimas buvo nevykęs, o gal ir kūrėjai ne visiškai pataikė.
– Ar dažnai pajuntate tarsi fantazija būtų išblėsusi?
– Būna sausų dienų, kai jautiesi išdžiūvęs kaip pagalys ir nieko negali parašyti, bet vargu, ar tai fantazijos stygius, gal kažkokio vidinio balso nebuvimas. O kai galvojama apie naują serialą ar naujus radikalius posūkius, dažniausiai vyksta bendros diskusijos. Tai labai uždeganti situacija – vienas pasiūlo viena, kitas kita. Buvimas kartu ir sukuria lauką, kuriame fantazija gimsta bet kokiu atveju.
– Kas geriausiai stimuliuoja mintis?
– Nežinau. Galbūt geriausiai stimuliuoja mintis ankstyvas rytas. Tik tada sunkiau rutulioti bendras idėjas.
– Ar išgėrus rašyti lengviau?
– Kartais. Bet tik kartais, nes ir pačios bendriausios mintys turi išsiblaivyti. Jei šito poetų paklaustum, tai paaiškėtų, kad praktiškai nieko verto jie nėra parašę girti. O jei kuris prisipažįsta, kad parašė neblaivus, tai dažniausiai būna toks mėšlas. Išgėrusiam labai lengva apsirikti. Kartais apsvaigęs jautiesi labai kūrybiškas, atrodo taip įdomu, o ryte paskaitai ir įsitikini, jog tai visiška nesąmonė, banalybė, kvailas, vaikiškas girto žmogaus tauškalas.
– Ar jūsų kurtuose serialuose galima daug aptikti epizodų iš jūsų asmeninio gyvenimo?
– Man atrodo, kad visoje kūryboje jų ir yra, ir kartu nėra, nes kūrėjas viską ima iš savo patirties. Bet juk sunku būtų pasakyti, kur prasideda ir baigiasi mano gyvenimas. Pavyzdžiui, perskaityta knyga yra mano gyvenimas, ar nėra? O matytas kinas? O antika? O tai ką tau pasakojo draugas? Gal to niekas negalėtų pasakyti. Būna, kad paimi detalę iš kažkur – iš stoties, iš gatvės, kartais neprisimeni dalykų, kurie reikiamu momentu ima ir išplaukia iš atminties. Todėl dabar dažnai sąmoningai užfiksuoju įdomią, juokingą ar kvailą kompoziciją, įvykį ar reakciją.
– Ar jūsų žmona nė karto nėra sakiusi, kad filme regi epizodą iš judviejų gyvenimo?
– Žmona dažnai pareiškia, kad „čia tu iš manęs išgirdai“. Nors kartais tai net ir ne mano būna parašyta.
– Ar jūsų žmona ir sūnūs domisi tuo, ką darote?
– Natūralu, kad kažkiek domisi. Tik labai nemėgstu serialų žiūrėti kartu, nes dažniausiai mane kritikuoja, ir net ten, kur man atrodo gerai pavykę. Tada aš nervinuosi.
– Kokie matyti serialai jums pačiam yra labiausiai įstrigę?
– Nemažai tokių. Pirmiausia, iš vaikystės „Tadas Blinda“, „Keturi tankistai ir šuo“... Vėliau mėgau intriguojantį ir šiltą „Be namų negerai“.
– Vasarą suksitės darbų verpetuose ar turėsite laiko ir poilsiui?
– Atsikvėpti stengsiuosi, nes visą žiemą buvo intensyviai dirbta. Kita vertus, vasarą gražiausias oras, tad reikia filmuoti. Žiemą dažniau tenka filmuoti patalpose, o vasarą gali išeiti ir į lauką. Kai ilgos dienos, gali nufilmuoti daugiau. Vasara mums darbymetis. Ir dabar mūsiškiai jau triūsia Šiauliuose – Saulius Balandis kuria „Naisių vasaros“ antrąjį sezoną.
– O kokie darbai laukia jūsų?
– Dabar diskutuojame dėl naujo serialo, kuris dar neturi pavadinimo, bet apie jį jau buvo paskelbta. Šis serialas bus susijęs su Drąsiaus Kedžio istorija.
– Jūsų biografijoje yra viena stulbinanti detalė – „dirbo šaltkalviu ir tekintoju“, o paskui – teatro aktoriumi. Kaip įvyko toks kardinalus persivertimas?
– Baigęs Videniškių vidurinę mokyklą Molėtų rajone, galvojau stoti į universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tačiau tą dieną, kai buvo lietuvių kalbos egzaminas raštu, vyko mano mylimos merginos brolio vestuvės, kuriose turėjau būti pabroliu. Tad koks ten egzaminas, kai laukia tokia proga. Per penkiolika minučių parašiau rašinį apie J. Biliūno humanizmą ir gavau trejetą. Man pritrūko balų, kad įstočiau. Kad nepaimtų į kariuomenę, nuėjau į profesinę technikos mokyklą mokytis radijo aparatūros montavimo specialybės. Galvojau į universitetą stoti po metų. Tačiau pakeitė tvarką ir mane paėmė į sovietų kariuomenę. Grįžęs jaučiausi visiškai atbukęs. Suvokiau, kad negaliu galvoti apie jokį universitetą. Tada nuėjau į tuometę „Elfos“ gamyklą. Dirbau šaltkalviu, paskui – tekintoju.
– Profesinėje technikos mokykloje skyrėtės nuo savo bendramokslių?
– Visiškai ne, nors kai ten nuėjau, visi džiaugėsi, koks geras mano vidurkis, bet aš iškart susidėjau su teisingais draugais. Mes buvom pankai. Eidavom prie „Stiklių“ „pasirinkti“ kapeikų, mušdavomės su „montanomis“. Buvo geras laikas. Susipažinau su nuostabiomis merginomis – Dalia Bielskyte, Renata Šutovaite, Egle Pakšyte. Jos buvo vyresnės už mus, vertė mus skaityti, domėtis teatru, žodžiu, buvo labai gerai.
– O kada į jūsų širdį pasibeldė nekviesta meilė?
– Neatsimenu. Bet su ta mano nekviesta meile nėra nieko įdomaus, nes gyvenu su klasės drauge, dėl kurios ir neįstojau į universitetą.