Tad, jau vėl dar kartą rikiuojantis posūkiui, aukščiausios jėgos, kurioms trūko kantrybė stebint mūsų apgailėtinus besiblaškymus, pasiuntė ant kelio Žmogų. Šis stovėjo tiesiai ant važiuojamosios dalies ir mostagavo rankomis. Apvažiuot jo negalėjom, o numušt buvo kažkaip gaila. Todėl Sunas sustojo.
Atidaręs duris Dievo pasiuntinys pradėjo šaukt, kad jo mašina sugedo nepataisomai ir mes tiesiog privalom jo seserį nuvežti iki jos darbo, kur ji jau gerokai vėluoja pasirodyti. Zou bandė dar mykti, kad vietos nėra ir šiaip mes čia klaidžiojam, bet sugriuvusio automobilio šeimininkas buvo atkaklus, o ir mūsų doram auklėjimui neprieštaravo faktas, kad teks važiuoti ankštoje artumoje su jauna dama. Juo labiau, kad dirba ji pačioje Budos papėdėje įsikūrusiame restorane.
Pasisekė, nes merginos vadovaujami iš karto pasukome į visiškai priešingą pusę, nei ketino mūsiškis pėdsekys Sunas. Sutaupėm mažiausiai valandą.
Visas kompleksas pastatytas dar taip neseniai. Blizga, švaru ir gražu. Daug mokinių, kurie matydami mus klykia „hello“, o drąsesni ateina dar pažiūrėti iš arčiau. Ir vėl juokiasi. Visos grupės. Klasės dėvi skirtingų spalvų treningus, tad atrodo, kad patekai į sporto stovyklą kur nors Molėtuose, kur tokio amžiaus būdami, lakstėm pakrantėmis dėl diplomų.
Tad vieta ši į šventyklą nelabai ir panaši. „Buda Land“, tik be karuselių. Grandiozinėse, ištaigingose salėse - budizmo istorija, dievybių aprašai, religiniai vaizdai. Vienoje iš šviežuma alsuojančių erdvių net keli tūkstančiai žmonių vienu metu gali stebėti filmą apie visatos sukūrimą, kurį keičia spalvingas aktorių pasirodymas. Ir viskas - 360 laipsnių erdvėje: kur bepasisuksi, visur kažkoks veiksmas. Sprandą išsinarint galima.
Bene laukiamiausias reginys - iš keliasdešimties metrų bronzinio lotoso žiedo kelis kartus per dieną pasirodantis paauksuotas Buda. Simbolinis mažojo Buduko gimimas yra lydimas fontanų iš drakonų gerklių, didingos muzikos ir nuostabos, bei pasigėrėjimo garsus leidžiančių žiūrovų reakcijos.
Šou antro plano dalyviais virsta balti balandžiai, kurie lygiai kaip jų giminaičiai Barselonoje ar Venecijoje, kasdieninių trupinių davinį užsidirba pozuodami ant svečių kūnų. Patartina tuo metu nedaryti staigių judesių, norint drabužius išsaugoti be organinės kilmės baltų dėmių. Nauja aplinka, bet ir čia stebuklai nutinka. Jau kelias dienas į ankstyvą pensiją išėjęs ir šeimininko amžiui prilygstantis Vytaro foto aparatas staiga atgijo, vėl prisiminęs savo paskirtį.
Ir jei šioje vietoje žinių sprendimu pastatyta nauja Budos garbinimo vieta yra visai nauja, tai jau už kokių 20 kilometrų atsidūrėme šiek tiek daugiau istorijų sukaupusioje aplinkoje. Vietiniai šia vietą, vadina Baze arba Kinų Holivudu. Ji buvo pastatyta prieš kelis dešimtmečius ir per tą laiką čia nufilmuota tūkstančiai filmų.
Milžiniškoje teritorijoje - imperatorių rūmai, kaimo lūšnos, mūšių aikštės, pilys, prekybos gatvės, visas laivynas ir gynybiniai įrengimai. Viskas, ko reikia istoriniams filmams. Ir viskas tikra. Kinai - verslūs žmonės. Nors ir dabar šioje teritorijoje vyksta filmavimai, tačiau ji yra atvira visiems norintiems savo akimis išvysti mėgstamų filmų vaizdus, o jei pasiseks, tai ir su garbinamais aktoriais nusifotografuot.
Mums žinomiausias - Džekis Čanas šioje šalyje garbinamas kartu su Yao Mingu. Tiesa, pirmąjį gali pamatyti nepalyginamai dažniau įvairiausiose reklamose ir renginiuose. Mestelėjau Zou, kad „matyt jūsų didvyris neblogai uždirba?“ Tačiau bičiulis paaiškino, kad aktorius jau prieš dvidešimt metų užsidirbo keliems gyvenimams į priekį. Dabar jis gaunamus pinigus aukoja įvairiems fondams. „Tiesiog nori, kad žmonės jį prisimintų“,- neslėpdamas pasididžiavimo šiuo šalies ambasadoriumi konstatavo Zou.
TV ekranuose valdo Centrinė Kinijos televizija (CCTV). Laidas, filmus, sporto varžybas transliuoja bent dešimt skirtingų kanalų (tiek pavyko suskaičiuot viešbučių televizoriuose. Gali būti ir daugiau), o visas televizijos metinis biudžetas prilygsta penktadaliui visos Lietuvos biudžeto. Tai yra pinigai už reklamą, kurių tik apie dešimt procentų mokama valstybei. Todėl nenuostabu, kad televiziniai šou kuriami visiškai netaupant lėšų, yra kokybiški ir labai populiarūs. Beveik viskas perimama iš Vakarų. Tiesa, gana juokingai atrodo vietiniai futbolo aistruoliai, besistengiantys atrodyti tokie pat grėsmingi, kaip britų „firmos“. Tik veidai jų per geri tam.
Martynas Starkus, Wuxi