D.Urbonavičiūtė pasakojo, kad su moksleiviais marškinėlius paišė tekstilei marginti skirtais rašikliais, klijavo aplikacijas, specialiais dažais darė atspaudus, siuvo karoliukus ir sagas. Vienus marškinėlius dekoravo ir pati naujai iškepta mokytoja.
„Vaikai taip susidomėjo, kaip aš dirbu, kad beveik pamiršo, ką patys turi daryti. Teko priminti, kad pamoka nėra ilga. Tada visi puolė įgyvendinti savo idėjas. Gražu buvo žiūrėti, kaip paišė, siuvo, karpė, klijavo. Atėjusios į pamoką mokytojos stebėjosi, kad didžiausi padaužos sėdi tyliai su adata rankose“, - juokėsi moteris. Ji prisipažino, kad būtent tie moksleiviai, kurie mokytojų apibūdinami kaip nedrausmingi, akiplėšos - jai patys įdomiausi. „Dažniausiai jie būna labai kūrybiški, turi išskirtinę nuomonę, su jais įdomu diskutuoti ir fantazuoti“, - sakė dizainerė.
Ji pasakojo, kad mokykla, kurią lankė vaikystėje, daug dėmesio skyrė meninių savybių ugdymui. „Tai buvo meno pakraipos mokykla, vien dailei buvo skiriama viena diena. Mokiausi tapybos klasėje, kur kitoks požiūris ir saviraiška buvo skatinama“, - priežastis, kurios galbūt nulėmė jos tolesnį gyvenimo kelią prisiminė Daiva.
Ji prisipažino S.Nėries gimnazistams pažadėjusi ir antrąją technologijų pamoką. „Manau, kad per metus bent kelias valandas pedagoginei veiklai privalo skirti visi piliečiai, kurie gali vaikus ko nors naudingo, gero ir įdomaus pamokyti“, - sakė pedagoginę gyslelę savyje aptikusi dizainerė.
D.Urbonavičiūtės pamoka buvo Lietuvos mokyklose vykstančios akcijos „Renkuosi mokyti“ dalis.
