Ji graži... Ji gundanti dviveidė, švelni ir klastinga. Ji turi daug dolerių ir kitos valiutos jai nereikia. Plaukia milijonai, plaukia per kanalą – vieną didžiausių pasaulio statinių. Štai, kairėje pusėje dangoraižių džiunglės, o čia, kur tu stovi dabar, matai griūvančius senovinio ispanų stiliaus įvairiaspalvius namus. Daugelis jų be stogų, o iš lauko pusės pro langus matosi plaukiantys debesys.
Jos vardas Panama...
...senamiestyje yra daug romantiškų vietelių pasivaikščioti, prisėsti kavos puodeliui ar stiklui alaus, paklausyti Ramiojo vandenyno muzikos. Viskas dvelkia senove ir apgriuvusia precizija. Gatvelės jaukios, mielos, bet užtenka dvi ar tris nusukti ne ten – tuoj pat gali tapti vietinių gaujos gangsterių auka. Ateiname į katedros aikštę. Čia saugu. Jauku. Po medžių šakomis ant suolelio meiliai susiglaudę įsimylėjėliai. Ant kito suolelio su šypsena veide knarkia benamis. Jo šuo miega šalia. Visai čia pat TV žinių tarnyba filmuoja reportažą apie keliautoją iš Jungtinių Valstijų, kuris jau metus laiko kuria dokumentinį filmą apie mistinį kraujasiurbį čiupakabrą. Televizijos reportažo esmė: prieš kelias valandas ilgapirščiai iš keliautojo pavogė visą filmuotą medžiagą, kameras, apšvietimo įrangą, taip pat pinigus, pasus... Hm... Nepasisekė. (Kai saka – atsipalaiduok, bet būdrauk. Kaip kad būdrauja Čakas...) Kas vakarą būriai pareigūnų paskleidžiami po senamiesčio gatves. Nesaugumo iliuziją prislopina ginklai jų rankose. Apkūni pagyvenusi juodaodė išdidžiai žingsniuoja į parduotuvę apsirengusi tik naktiniais rūbais. Ko gero, ji jau buvo įsiraususi į nakties patalus, bet prisiminė, kad kažką užmiršo – negi vėl persirenginėsi tam, kad porą gatvelių nusliūkintum iki parduotuvės? „Que sopa (panamiečių žargonu - kaip sekasi)?!“ – suraukęs kaktą ir įsmeigęs žvilgsnį į praeivius rikteli senamiesčio chamas. Bet tai yra gražu. Man patinka nesuvaidinta realybė.
Miesto centre kitaip. Ten dangoraižių džiungles primenantys rajonai demonstruoja industriškiausią zoną visoje Centrinėje Amerikoje. Judrios gatvės. Dolerių suktinės. Skubantys žmonės. Visko daug. Ko tik nori. „Noriu važiuoti ten, kur tempas lėtesnis“. Sėdame į autobusą...
Jei esi veislinis ispanas ar šimtaprocentinis indėnas – tu negali vadintis grynakrauju panamiečiu. Taip kalba vietiniai žmonės. Taip sako ir žavi mergina, autobuse prisėdusi greta tavęs: „Mano senelė buvo juodaodė, o senelis ispanas, bet mano tėvas vedė indėnę. Ji mano mama. Todėl mano gyslomis pulsuoja karštas, tikros panamietės kraujas. Būti tikru panamiečiu – reiškia būti susimaišiusiu su įvairių rasių žmonėmis. Argi tai ne nuostabu?“ – šypteli mergina, linkteliu jai - „Galbūt ir nuostabu, bet ar tik nebus dėl šios tautų košės kaltas Panamos kanalas?“. „Tikrai taip! – linguodamas į merenge muzikos taktą, šūkteli vairuotojas. – Panamos kanalą statė ir juodi, ir raudoni, ir balti, ir mėlyni. Daug gyvybių nusinešė šis gigantas, daug likimų sujungė ir daug išskyrė. Faktas tas, kad nuo tada viskas prasidėjo! O gal kažkas ir baigėsi? Bet štai rezultatas – mes reikalingi ir gyvenimas yra gražus!“ – švilpaudamas baigia autobuso vairuotojas ir pagarsina radijo imtuvą.
„Labas, Rūta!“ – ištiesiau ranką prieš trejus metus Panamoje, žengdamas pro jaukios senamiesčio galerijos duris ir susipažinęs su ten gyvenančia lietuve, profesionalia fotomenininke ir dizainere Rūta, supratau – sielos žmogus, draugausime. Po kelerių metų mes vėl jaukiai šnekučiuojamės, prisimename mano vaizdo klipo „Window of my soul“ filmavimą senojo miesto gatvėse. Rūta jau ketverius metus suleidusi šaknis į Panamos žemę. Su ja įdomu. Kelios popietės ir vakarai išsiilgę mūsų bendravimo, anekdotų, filosofijos ir gamtos. Pokalbių temos prasiskverbia į smegenis ir sielą.
„Iki šiol vykdomas indėnų genocidas. Baisūs dalykai vyksta šiandien, - pasakoja Rūta, - skandinavai įrenginėja aukso kasyklas prie džiunglių upių, kur šimtmečiais gyvena indėnų gentys, ištisi kaimai. Modelis paprastas – atvažiuoja tuzinas buldozerių į kaimelį, vietiniams pasakoma „per valandą pasiimkite kas reikalingiausia ir dinkit iš čia! Visos lūšnos šiandien bus nuneštos! Čia investitorių žemės!“. Kulka į kaktą šeimos galvai, kuris bando paaiškinti, kad šios žemės priklausė jo seneliui. O kas čia tokio? Indėnas juk neturi paso, reiškia jis neegzistuoja! Galima jį nušauti... Ir išbėga iš namelio verkiantys vaikai, motina, eina su ryšulėliais į gretimą kaimelį. Kita šių demono kasyklų medalio pusė – baisi upių tarša. Daug žuvų, paukščių išstimpa... Žalieji tyli. Jungtinės Tautos tyli. Galbūt jiems svarbiau paleisti per televiziją neveiksmingą socialinę reklamą su gražiais tekstais, nei imtis realių veiksmų?“ Kai kas dabinasi kruvinu auksu kaukių vakarėliuose, kai kas dar kartą pastorina pinigines ir užsimerkia...
... prabundame šiaurinėje Panamos dalyje Boquete provincijoje, kuri nuo seno garsėja gėlių auginimu bei kavos plantacijomis. Oras vėsus, kvepiantis žiedlapiais. Štai radau savo kavos plantaciją – „Cafe de Lino“. Hm... žodžių žaismas. Malonu. Po pietų terminiai vandenys, šaltas kalnų upių vanduo, raudona žemė ir gaivus oras. Čia visai kitokios asociacijos ir mintys nei prie Karibų. Važiuojam toliau... Miegančios indėnės kalnas taip tikroviškai atkartoja gulinčios moters siluetą. Ši vieta simbolizuoja legendą apie nelaimingą meilę. Po skaudžios netekties indėnė miega ir laukia... Žmonės atvyksta pasigrožėti šia gamtos žinute.
Bocas del toro (ispanų k. – jaučio nasrai) – paskutinė mūsų stotelė Panamoje. Vėlgi Karibai, bet visiškai kitokie nei pas indėnus kunus. „Jaučio nasruose“ vyrauja juodaodžių manieros: „Hey, yo yo, wazap my friend! Marihuana? Coca? Mushrooms? Tell me, what you need?“ – glostydamas savo dredus šūkteli Bobas. Čia fiestų ir trankių vakarėlių teritorija, kurią labai pamėgę backpackers (anglų k. „backpacker“ - „žygeivis“ - red.past.) stiliaus keliautojai, ypač banglentininkai. (O taip, kai kurios bangos čia vadinamos bangomis žudikėmis). Į gatves išėję keturiasdešimt juodaodžių perkusininkų užduoda braziliško temperamento. Greitai bus karnavalo dienos (ir naktys...). Karšta. „Jaučio nasruose“ ilgai neužsibūsime, po poros dienelių kirsime Kosta Rikos sieną... Tačiau šiąnakt duokš man savo liemenį, mergaite, eime pašokti...
Su pagarba
Linas
