Iš aktorių lūpų - apie žiemos malonumus

Kai sinoptikai kalba, kad tokios snieguotos žiemos nebuvo jau penkiolika metų, o tokios šaltos kokius septynerius, apie vaikystės žiemas ir žiemas, kai jau turi savo vaikų šnekamės su žaviomis aktorėmis iš komedijos „Ša, kalba mamos!“.

Aktorė Lina Budzeikaitė, sako, kad paskutines dovanų gautas pačiūžas jai atsiuntė iš tuomečio Leningrado, dabar Sankt Peterburgo, kurias ji net ir šiandien retkarčiais apsiauna. Visgi kai Lina buvo maža mergaitė labai dažnai žiemą sirgdavo, beveik kiekvienas pasivažinėjimas rogutėmis ar pasivaikščiojimas lauke baigdavosi peršalimu ar skaudančia gerkle, o tuomet jau tekdavo gulėti lovoje ir gydytis vaistais, dienas skaidrindavo tik knygos. „Tik vėliau atsirado pačiūžos ir kieme berniūkščių išlietas ledas, ant kurio taip mėgdavau suktis ratu“, – šypsosi aktorė.

Kristina Mauruševičiūtė prisimena kaip vaikystėje tėveliai savaitgaliais ją kartu su broliu vesdavosi slidinėti. Ji sako, kad kadangi už brolį buvo jaunesnė, ją dažniausiai palikdavo ant kalniuko ir tik kartkartėmis leisdavo nusileisti nuo jo su slidėmis, o kitą laiką jai tekdavo lūkuriuoti brolio ir tėčio, kurie slidinėjo nuo didesnių kalvelių. „Broliui šis sportas nelabai patikdavo, tai jis vis specialiai laužydavo slides. Todėl visos jos pas mus buvo su priklijuotais galais“, – vaikystės žiemų prisiminimais dalijasi Kristina.

Ji sakosi laukdavosi tų dienų, kai termometro stulpelis rodydavo žemiau -20 ir nereikėdavo eiti į mokyklą. „Daugiau laiko likdavo leistis nuo kalniukų, gaminti ledą kieme ir čiuožinėti su pačiūžom. Vėliau tokios snieguotos žiemos tarsi dingo. Todėl ši žiema truputį primena vaikystę“, – pasakoja aktorė. „Prirengiu savo dvimetį, kad kaip ir man vaikystėje, būtų sunku net galvą pasukti ir keliaujame važinėtis su rogėmis, lipdom senį besmegenį, braidom po pusnis. Pusnys jam iki kelių, brenda patenkintas, smagus, klausiu ar patinka sniegas, su dar laimingesne veido išraiška sako, kad nepatinka ir toliau žygiuoja su šypsena iki ausų. Taip ir žiemojam“, – džiaugdamasi, kad jos sūnui tenka patirti tokią pat tikrą žiemą kaip ir jai vaikystėje, kalba Kristina.

„Metų pabaigoje jau buvau besukanti galvą apie tai, kaip reikės pasakoti pasakas vaikams apie sniegą ir gilias lietuviškas žiemas, nes visažiniai gąsdino pasauliniu atšilimu ir panašiai, bet ši žiema parodė, kad kol kas tai mums negresia“, – svarsto sūnų ir dukrą auginanti aktorė Redita Dominaitytė. Ji sakosi puikiai prisimenanti kaip vaikystėje grįždavusi namo prisičiuožinėjusi nuo kalniuko, o visos galūnės būdavo suragėjusios nuo šalčio, tuomet jos imdavo pamažėle atšilinėti ir dilgčioti.

„O mama laukdavo su garuojančiu maistu - tai ne tik emocija, bet ir kvapas, atmosfera atspindinti tą vaikystės tarpsnį“, – pasakoja aktorė. Ji net prisimena kaip kartą norėdama išvengti mokyklos prisivalgė pieštuko grafito, mat kažkas buvo pataręs, kad nuo jo sukils temperatūra ir, kad efektas būtų didesnis, vien su apatiniais, basomis kojomis stovėjo prisnigtame balkone 15 minučių. Tačiau susirgti nepavyko.

„Mėgstu slidinėti kalnuose ir šiemet slidininko apranga ir kelioniniai batai tiesiog išgelbėjo nuo to beprotiško Lietuvą užklupusio šalčio. Nepatinka jis man, toks įspūdis, kad ne tik kūnas užšąla, bet ir smegenys“, – šiųmete itin šalta žiema nesidžiaugia Redita. Aktorė sako, kad, jei leistų galimybės, slidinėti į kalnus ji vyktų pora kartų per metus – vieną su vaikais, kitą kartą tik su vyru. „Bet kuriuo atveju, nieko nėra geriau, kaip sėdėti šiltuose namuose priešais didelį langą ir grožėtis krintančiomis didžiulėmis snaigėmis su taure vyno“, – romantiškai pokalbį apie žiemą baigė aktorė.

Saulė Degutytė prisimena, kad ypač mėgo čiuožinėti pačiūžomis mokyklos kieme ant ledo ir net bandydavo atkartoti per televiziją matytas dailiojo čiuožimo profesionalų atliekamas figūras. „Ir su rogėmis nuo kalno klykdama leisdavausi - lygiai kaip ir dabar. Mano vaikai dūksta ant kalno su slidėmis, su snieglentėmis, su rogėmis. Tikra palaima. Bet šiais laikais tikra žiema pasitaiko retai. Reikia saugoti klimatą nuo atšilimo!“ – kalba trijų vaikų mama.

Gabija Ryškuvienė, kaip ir daugelis, įsitikinusi, kad vaikystėje žiemos buvo baltesnės ir šaltesnės. „Labai dažnai važinėdavome su rogutėmis nuo kalniukų, o savaitgaliais eidavome į Vingio parką, ten buvo čiuožykla, grodavo muzika, nuomodavo pačiūžas ir čiuožinėdavome su mama, paskui skaniai gerdavom šiltą arbatą iš termoso. Kai tos čiuožyklos nebeliko, čiuožinėdavome išlietoje miesto čiuožykloje prie „Žalgirio“ stadiono ar su draugėmis kiemuose, kur būdavo išlietas ledas. Beveik kasmet man pirkdavo pačiūžas ir būdavo didžiausia laimė nešti čekiškus baltus batelius pas meistrą, kad įsuktų pačiūžų peiliukus. Vadinasi, žiema prasidėjo“, – į vaikystės prisiminimus pasinėrusi kalbėjo Gabija.

Ji ir su slidėmis sakosi slidinėjusi, todėl slidžių tepalas iki šiol jai maloniai primena apie žiemos pramogas. O trylikametė Gabijos dukra puikiai čiuožia su pačiūžomis, mat kelis metus lankė dailiojo čiuožimo užsiėmimus. Ir mėgsta kartu su mama leistis nuo kalniukų su rogutėmis. Jai kaip ir Gabijai žiemos pramogos - didelis malonumas.