Šiandien I.Matijošaitienė sako neturinti didelių svajonių, ji ramiai laukia vasarį gimsiančio antrojo anūko arba anūkės ir mėgaujasi kiekviena diena. O "Lietuvos žinioms" moteris atvirai pasakoja apie niūriausią gyvenimo laikotarpį, kai smarkiai pablogėjus regėjimui ji susirgo depresija ir mąstė apie pasitraukimą iš gyvenimo.
Nuklydimai - dėl egoizmo
- Kas ką susirado: "Žvaigždžių duetai" - jus ar jūs - "Žvaigždžių duetus"?
- Jie mane susirado. Sutikau iškart ir su džiaugsmu, kitą dieną nuvažiavau į LNK, ten patikrino balsą ir pasakė: "Jei nori, dainuok." Norėjau pabūti kitokių žmonių, ne verslininkų, būryje, pajusti tą atmosferą ir pamatyti kūrybinę virtuvę. Iki projekto buvau gana laisvas žmogus, nes kai prasidėjo problemos su akimis, atsitraukiau nuo verslo, aktyvaus gyvenimo. Šiam projektui reikia skirti daug laiko - tokias galimybes turėjau. Suprantu, kad įprastai dirbančiam žmogui būtų per maža laiko, kad galėtų repetuoti ir dalyvauti.
- Ar vyras jūsų nepavyduliauja?
- Pavyduliauja sveikai - scenų nekelia, bet intriga visada būna. Manau, kad penkiasdešimtmečiai vyrai, augę sovietmečiu, į moteris žiūri kaip į savo pusiau nuosavybę. Kita vertus, tai yra natūralu, aš taip pat kažkiek jo pavydžiu.
- Lietuvoje dažnas reiškinys, kai šalia žilstelėjusio turtingo verslininko įsitaiso jauna žavi antroji, trečioji žmona ar meilužė. Viena politikė net pavartojo terminą "barakudų virusas". Ar jo nesibaiminate?
- Na, moterims prasideda klimaksas, vyrams - andropauzė, tai ir atsiranda įvairių tokių klaidžiojimų. Viskas priklauso nuo asmenybės, žmogaus nuostatų. Didžiausias vaidmuo tikriausiai tenka meilei. Jei ji išlikusi - sutuoktiniai gyvena vienaip, jei žmogus yra egoistiškas, tada ir atsiranda įvairių nuklydimų. Mes vienas kitą palepiname. Mano vyro pomėgis - medžioklė, retkarčiais su juo nuvažiuoju. Tačiau kiekvieną kartą paskui nelakstau. Jei šeštadienį praleidžiame atskirai, sekmadienį būname kartu.
Išgyventa neviltis
- Esate išgyvenusi ir juodų dienų - kankino depresija, kitos sveikatos bėdos. Kodėl apie tai nebijote šnekėti viešai, kai kiti tokias problemas slepia?
- Lietuvoje yra daug depresija sergančių žmonių, o artimieji dažnai ne tik jų nesupranta, bet dar ir pasišaipo. Daug žmonių vis dar įsitikinę, kad tai - neva turtuolių liga. Iš tikrųjų tai yra baisi būsena, kai aplink nieko nematai ir nenori gyventi. Graudu, kai paklausai, kiek žmonių, apimti depresijos, žudosi, o niekas jiems nepadeda, net nepastebi. Per tai pati perbridau. Todėl ryžausi prabilti, nors daugelis artimųjų mane dėl to pasmerkė. Sirgau tikra depresija, pusmetį jaučiausi labai blogai. Nebijojau mirties, man buvo tas pats. Nerūpėjo nei vyras, nei vaikai - jaučiausi galinti išeiti iš šio pasaulio kad ir tą pačią akimirką. Žiūrėdavau į vieną tašką ir galvodavau, kas bus - išgyvensiu ar ne. Juk staiga turėjau pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo, grėsė apakimas.
- Kas jums padėjo išsikapanoti?
- Artimųjų gailestis nėra pati geriausia taktika, tada ir pats savęs imi gailėtis dar labiau. Sutuoktinis ir sūnūs man nerodė perdėtos užuojautos. Pati supratau, kad jei su savimi nesusitvarkysiu, bus blogai. Nebijau prisipažinti, kad kreipiausi į medikus, gėriau vaistus - be jų tikrai nebūčiau išbridusi. Paskui ėmiau matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavau, grįžo gyvenimo džiaugsmas. Juk niekas nežino, kas bus rytoj, tai ar verta dėl to sielotis? Dabar džiaugiuosi kiekviena diena. Nors gydytojų prognozė dėl akių ir dabar nėra linksma ar gera. Tuo labiau kad prisidėjo krūva ir kitų ligų, visos jos "į akis sukrito."
Po vyro sparneliu
- 10 metų dirbote mokykloje. Kaip pasukote į verslą?
- Buvo laikotarpis, kai atkūrus Nepriklausomybę daug kas pasuko į privatų verslą. Mano vyras Visvaldas taip pat. Gal būčiau ir toliau dirbusi mokykloje. Juk iš pradžių labai entuziastingai vesdavau pamokas, stengdavausi vaikams pateikti daug informacijos. Tačiau bėgant metams atsirado nuovargis, pradėjau pastebėti, kad per pamokas imu galvoti apie kitus dalykus. O juk mokytojas turi vaikams atiduoti visą širdį. Prisimenu, buvo tokių pensinio amžiaus kolegų, kurie pusę pamokos kalbėdavo apie anūkus. Manau, kad tokia pamoka nevisavertė. Kaip tik tada atsirado galimybė pereiti į šeimos verslą, ir ta proga pasinaudojau. Dabar manau, kad žmogus kartais turi keisti veiklą, kitaip ima bukti.
- Ar nebuvo sudėtinga įsilieti į tradiciškai vyrišką sritį - verslą?
- Visada buvau po vyro sparneliu, Visvaldas mane globojo. Pagal zodiaką jis Avinas. Esu tikra, kad tikrieji verslininkai, lyderiai yra avinai. Jie visada eina ragus atstatę į priekį, turi naujų idėjų. Todėl man buvo gana lengva. Esu Vėžys su Liūto uodega. Manyje kartais prabunda Liūtas, bet iš esmės esu Vėžys. Nesu iš tų tikrųjų verslininkų, man sunku apsispręsti ką nors daryti, ilgai galvoju. Nesu iš tų, kurie visad turi idėjų ir eina į priekį. Lyderis, vedlys, idėjų generatorius yra Visvaldas. Už jo jaučiuosi kaip už mūro.
- Kada ateina suvokimas, kad iš smulkių verslininkų iškopi į kitą lygmenį?
- Be abejo, tai parodo ne pinigų suma. Pagaliau atsiranda saviraiškos galimybės, kai gali užsiimti nauja, tau patinkančia veikla.
- Svarbu ir tai, kad kartu dirba visi šeimos nariai?
- Taip, auginamės pamainą. Vyresnėlis Šarūnas iš karto norėjo įsitraukti į šeimos verslą, jame aktyviai dalyvauja ne pirmi metai. O jaunėlis Dainius bandė kurti kai ką savo, bet pamatė, kad nėra taip lengva. Taigi ir jis dabar darbuojasi mūsų įmonėje - bando prisidėti.
Poreikiai nėra dideli
- Kas šeimoje tvarko buitį? Ar turite pagalbininkę?
- Kambarius tvarkyti samdome pagalbininkę, bet visus lauko darbus nudirbu pati. Tvarkau sodą, man tai - didžiulis malonumas, iškrova. Valgyti taip pat gaminu aš. Tiesa, kadangi visi esame labai užsiėmę, retai susėdame kartu. Dažnai pietaujame kur nors mieste.
- Gal galite papasakoti, koks jūsų prabangiausias pirkinys?
- Prabangiausio pirkinio tikrai neprisimenu. Niekada negyvenome skurdžiai, bet bandėme poreikius pritaikyti prie galimybių. Pradėję verslą jokių brangių pirkinių sau neleisdavome, stengėmės investuoti, kad verslas klestėtų. Dabar poreikiai irgi nėra dideli - įsigyjame, kas reikalinga, bet kulto iš to nekuriame. Į garsių vardų daiktus žiūriu labai atsargiai. Puikiai žinau, kas yra "brendas", ženklas, bet man tai įspūdžio nedaro. Nejaučiu poreikio turėti vardinį daiktą. Laimė ne nuo to priklauso. Moteriai svarbiausia - laimė, pagarba šeimoje. Šie dalykai lemia savijautą, kūrybingumą. O daiktai? Mėgstu sakyti: šiandien tu - vedėja, ryt gali būti šlavėja. Žinoma, gerai, kai yra pinigų, bet jie nėra būtina laimės sąlyga. Prisimenu, kaip visi išgyvenome, kai ką tik trečiąjį gimtadienį atšventęs anūkėlis rudenį patyrė labai sudėtingą galvos operaciją. Nežinojome, kaip viskas pasibaigs. Dabar džiaugiamės, kad jis yra sveikas.
Nebuvo draugiški
- Ką manote apie dabar labai populiarias sėkmės guru paskaitas, knygas "kaip praturtėti" ir panašius reiškinius?
- Esu fatalistė. Tikiu likimu - kaip skirta, taip ir atsitinka. Neskaitau tokių knygų. Nesu linkusi tikėti ir burtais, nė karto nesilankiau pas jokią būrėją. Nors daugeliu dalykų pasidomiu, bet visai nereiškia, kad jais tikiu. Dabar labai sunku skaityti, vargsta akys. Šiuo metu po truputį skaitau knygą apie tai, kaip pamilti savo ligą.
- Kodėl pareiškėte norinti pasitraukti iš "Žvaigždžių duetų"?
- Gaila, labai gaila trauktis iš šio projekto. Man atrodė, kad mūsų santykiai su Ovidijumi draugiški, bet, matyt, jie tokie nebuvo. Su žmogumi turi būti šilti santykiai, kad galėtum dainuoti duetuose. Atsitiko kaip atsitiko. Tačiau tikrai eisiu mokytis dainuoti pas mokytojus, ir tai darysiu savo malonumui. Daug metų mano balsas nelavintas, to projekte man trūko.
