Paskui svajonę
– Tomai, kada pirmąsyk pajutote, kad norite būti aktorius?
– Būdamas kokių šešerių, pas senelius stovėdavau prie sienos ir jiems dainuodavau. Tai ir buvo mano pirmoji scena. O jei rimtai, ilgą laiką nežinojau, ko noriu. Štai todėl mokykloje mokiausi visų dalykų – maniau, gal kurio prireiks.
Eiti aktorystės keliu paskatino atsitiktinumas. Šiandien jis atrodo kiek juokingai.
Kai buvau kokioje dešimtoje klasėje, knygyne mano žvilgsnis užkliuvo už atvirukų, kuriuose buvo surašytos žmogaus savybės pagal Zodiako ženklą. Susiradau savąjį, ėmiau skaityti. Perskaičiau apie sveikatą, pinigus, meilę ir neradau nieko, ko pats negalėčiau suprasti arba atspėti. O štai paskutiniame skirsnelyje buvo kalbama apie profesiją. Žuvims siūlyta tapti gydytoju – tuomet man tai sukėlė juoką, – šokėju, muzikantu arba aktoriumi. Kai tai perskaičiau, atrodo, kažkas viduje sukirbėjo. Kodėl ne? Įdomu, keista, paslaptinga... Gal tai ir yra mano kelias, tuomet pagalvojau.
Taip pamažu ir pradėjau svajoti apie aktorystę.
– Ar prisimenate stojamąjį egzaminą į Muzikos akademiją?
– Taip, labai ilgai jam ruošiausi. Itin baiminausi, bet noras eiti pažinimo link nugalėjo. Tiesa, iš pirmo karto nepavyko – galvoje buvo daug tikėjimo ir svajonių, kurios iš šalies galėjo atrodyti juokingai. O štai po metų, kai kursą rinko Rimas Tuminas, galbūt jau buvau kitoks, tinkamas šiai profesijai – taip ir pradėjau mokytis aktorystės.
– Apie ką tuomet svajojote?
– Visos mano svajonės bendražmogiškos. Niekada nesvajojau turėti vieno ar kito daikto – norėjau turėti mėgstamą darbą, mylimą žmogų...
– Dabar toks požiūris būtų vadinamas nepopuliariu...
– Pasenusiu... Greičiausiai ir aš pats pasenau: ataugo barzda, net praplikau truputį (juokiasi – I. J.). Per stojamąjį egzaminą skaičiau tokį eilėraštį, kurio eilutė puikiai iliustruotų mano žodžius: „Atrodau senas ne pagal metus...“
– Kas jums įdiegė moralines vertybes, požiūrį į gyvenimą?
– Aplinkybės. Jos priverčia ugdyti save, būti atsakingam prieš kitus. Manau, kad būtent aplinkybės padėjo man susiformuoti pažiūras. Su laiku jos tik stiprėja.
Besižavintis teatru
– Kaip atėjote į Vilniaus mažąjį teatrą?
– Į jį nukeliavo daugelis mūsų kurso diplominių darbų, o kartu ir mes patys. Vaidinome šiame teatre dar studijų laikais. Taip pamažu jis tapo mums artimas, brangus.
– Jums čia jauku?
– Nėra namų be dūmų. Kartais pasitaiko dienų ar akimirkų, kai kažkas vyksta ne taip. Tačiau taip būna labai retai – Vilniaus mažasis teatras man artimas. Man čia tikrai gera.
– Ar R. Tuminas reiklus savo aktoriams?
– Taip, jis labai reiklus. Kita vertus, jis moka atskleisti aktorių, jo gabumus. Žinoma, jaunam žmogui šalia didžių scenos senbuvių būna baisu. Tuomet negali kurti, esi užsisklendęs savyje. O štai R. Tuminas sugeba tave pastūmėti lyg vaiką. Jis neverčia, tik prilaiko, kai darai pirmuosius žingsnius, kai giliniesi į savo amatą. Su tokio režisieriaus pagalba imi peržengti savo paties sukurtus barjerus, pradedi formuotis kaip aktorius. Už tai jam visada būsiu dėkingas.
– Prisimenate pirmąjį savo vaidmenį teatre? Vaidmenį, kurio tikriausiai bijojote?
– Antrame kurse buvo premjera – spektaklis pagal Hanso Kristiano Anderseno „Coliukę“.
– Koks vaidmuo teko jums?
– Vaidinau daug vaidmenų: buvau žuvis, viena šeštoji karkvabalio, medis, gal dar kas nors. Be ypatingų kostiumų, grimo. Mes buvome savimi – jauni studentai – šokantys, dainuojantys. Atrodo, taip paprasta, bet taip nebuvo. Tiesa, mes visi labai bijojome. Vaidinome vaikams, o jų juk neapgausi: jei neįdomu, tai pasako tuojau pat ir labai garsiai.
– Vis dėlto vaikams patiko?
– Jie plojo, krykštavo. Prisimenu, kai po spektaklio stovėjome scenoje priešais žiūrovus, pamačiau užkulisiuose aktorių. Tiesą sakant, net nežinau, kas ten buvo. Tas žmogus plojo, sakė „bravo“. Tuo metu man lyg kažkas suėmė už gerklės. Juk kažkas iš tų, į kuriuos nuolat teatre žiūrėdavau aš, dabar žiūri į mane ir ploja... Tai buvo pirmas mažytis pripažinimas, tarsi įrodymas, kad einame teisingu keliu.
– Diplominis spektaklis – Antono Čechovo „Žuvėdra“. Buvo sunku?
– Žinoma. Turi įveikti save, apmąstyti, atiduoti dalį savęs. Iki šiol šio spektaklio laukiame su baime. Būtent su baime, nes jeigu aktorius to jausmo nebejaučia, jis turi susimąstyti – kažkas ne taip.
– Apie kokią baimę kalbate?
– Apie tą, kuri atsiranda iš nežinojimo. Negali būti tikras, kad iki galo supratai savo vaidmenį, nepasitiki tiek savimi, nežinai, ar gerai ir teisingai suvoki savo herojų. Tai ir yra baimė, kad iki galo nesugebėsi suvokti ir perteikti savo vaidmens. Tiesa, iki galo niekada ir nesuvoksi – visada lieka bent truputis nežinojimo. Ir tik tai veda pažinimo link. O jei manysi, kad viską žinai, ir tik atliksi savo vaidmenį, teatras bei aktorystė – ne tau.
– Kokių atsiliepimų girdėjote po spektaklio?
– Iš karto po premjeros į mūsų persirengimo kambarį atėjo Regimantas Adomaitis. Prisimenu jo žodžius iki šiol. Tuomet jis pasakė, kad tai, ką mes darome, yra gražu, nes atvira. Jis sakė, kad klaidų tikrai buvo, bet be jų nebus vaidybos, vadinasi, procesas vyksta, mes tobulėjame. Prisimenu jo žodžius: „Neduok Dieve, išmokti vaidinti. Tuomet iš teatro gali išeiti iš karto.“
– O R. Tuminas negaili pagyrimo žodžių?
– Kartais jis tikrai pasako, kas jam patiko, kas nepatiko. Tačiau repeticijų ir spektaklių metu jis – režisierius, nerodantis nereikalingų emocijų. Jis gali tik patarti, priminti. O štai po spektaklio R. Tuminas leidžia sau parodyti vieną kitą emociją, pasakyti pagyrimą ar pastabą.
– Teatro aktoriui pasitaiko klaidų – nuo jų niekas neapsaugotas. Kokios jos dažniausiai būna?
– Aktorius scenoje – gyvas žmogus, galintis suklysti, kažko nepastebėti ar ką nors pamiršti, užminti ant partnerės sijono, ką nors sudaužyti. Tik filmo dublis gali būti nufilmuotas iš naujo. Teatre antro dublio neturi.
Kai žiūrovas pastebi tavo klaidą, jis žiūri iki galo, kaip bandysi išsisukti iš tos situacijos. Visiems tampa įdomu – tu esi dėmesio centre, puoli improvizuoti. Kartais visai smagu. Be klaidų teatro nebūna. Vis dėlto labai norėtųsi, kad tų klaidų būtų mažiau.
Savas tarp kalinių
– Seriale „Nemylimi“ vaidinote kriminalinio sluoksnio atstovą. Kodėl tam ryžotės?
– Man buvo įdomus mano personažas, be to, norėjau išbandyti savo jėgas seriale. Tikrai nemanau, kad tai menkina aktoriaus darbą. Pirma, lietuviški serialai per kelerius metus pasiekė labai aukštą lygį. Antra, viskas, ką darai, turi būti daroma sąžiningai – prieš save ir prieš žiūrovą. Jei „chaltūrinsi“, kiti tai pajus. Dirbdamas atsakingai gali gauti daug daugiau: ne tik žiūrovų pripažinimą, jų dėmesį, pagarbą, bet ir vidinį pasitenkinimą tuo, ką darai. Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio.
– Sakote, jums patiko vaidmuo. Kuo jis buvo artimas?
– Vaidmuo man atrodė ypatingas, nes buvo tolimas, bet itin atpažįstamas. Gyvenime nesu panašus į Žorą, tačiau vaidinti jį man buvo labai įdomu.
– Tolimas, bet atpažįstamas... Kaip tai suprasti?
– Tolimas, nes neturiu šio personažo būdo bruožų, atpažįstamas, nes tokių kaip jis yra pilna aplinkui mus: gatvėje, turguje, autobuse, bare... Jų yra visur.
– Po šio vaidmens tikriausiai esate itin populiarus tarp kalinių?
– Parduotuvėje, gatvėje – visur atpažįsta. Tas momentas būna labai nejaukus. Jie gali šaukti iš kitos gatvės pusės: „Žora, tu kietas bičas!“
– Atrodote jiems savas?
– Taip. Neseniai ėjau pro naujutėlaitį džipą, kuriame sėdėjo stambus, gerokai pliktelėjęs vyrukas. Tuo metu, kai mane pamatė, jis buvo šokiruotas: „Blyn, Žora!“ Tiesa, kai pagalvoji, tai dar nieko. Na, žmogus pažino matytą veidą, palaikė ne aktoriumi, o tuo veikėju, kurį vaidinau, bet bent jau nesikabinėjo.
– Būna, kad įkyriai kabinėjasi?
– Taip, visai neseniai prikibo gatvės prostitutė.
Grįžau iš Alytaus. Iš stoties nutariau paėjėti pėsčiomis. Čia pat, vos išėjus iš stoties, rikiuojasi gatvės prostitutės. Viena, pamačiusi mane, pripuolė, ėmė rėkti: „Žora, Žora, tu kietas bachūras! Tu taip vaidini, tu toks nerealus... Ateik, aš tave pabučiuosiu!“ Jausmas buvo nemalonus. Vos išgirdęs tuos žodžius sprukau į kitą gatvės pusę. Dar to tetrūko, kad prostitutės lįstų bučiuotis...
– Serialas buvo įdomus jums pačiam?
– Taip, serialas buvo labai įdomus ir žiūrėti, ir vaidinti. Skaudi istorija.
Baisu tik tai, kai žmonės, matydami neigiamus herojus, atpažįsta save... Tiesa, blogu savo herojaus nevadinu ir nevadinsiu. Jis – žmogus, labai norintis gyventi. Deja, tai darė taip, kaip jam pačiam atrodė teisinga.
– Vakarais žiūrėjote „Nemylimus“?
– Taip, žiūrėjau ir vertinau savo vaidmenį. Kartais stebėjausi, kaip galėjau sukurti tokį man tolimą personažą... Vertinau, svarsčiau, o tai ne tik įdomu, bet ir naudinga. Išmokau analizuoti savo vaidybą.
Gerokai kitoks
– Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Anužis, televizijoje debiutuojanti Goda Andriūnaitė ir jūs – nauja šeima jau pamėgtame seriale „Moterys meluoja geriau“. Jūsų naujasis vaidmuo visai kitoks nei seriale „Nemylimi“, tiesa?
– Tiesa. Kai tik pakvietė į serialą, bijojau, kad siūlys vaidinti blogiuką. Nenorėjau, kad priliptų tokia etiketė. Juk teatrą lanko vos keli procentai žmonių. Taip, jie žino mane kitokį. O kaip visi tie, kurie žiūri per televiziją? Nejaugi mato manyje tik tokį potencialą?
Vis dėlto vidinė baimė išgaravo, kai sužinojau, koks vaidmuo man teks. Būsiu ramus, paslaptingas, atsiskyręs nuo kitų, ieškantis meilės... Žmogus, turintis įsitikinimų, vidinę filosofiją. Kažkuo šis personažas man artimas, panašus į mane patį. O juk vaidinti save visada yra sunkiau. Tikiuosi, man pavyks.
– Yra baimės ir nežinomybės?
– Taip, yra tai, kas skatina, ir man tai patinka.
– Tai dar vienas iššūkis?
– Taip. Tačiau tikiuosi, kad dabar gatvėje mane kalbins moterys, o ne kaliniai.
Su gitara rankose
– Ar gerai knygai užtenka laiko? Mėgstate skaityti?
– Taip, mėgstu. Skaitau klasiką. Dažniausiai tai būna tokie kūriniai, kurių man prireikia darbe. Stengiuosi tobulėti, pažinti kažką nauja. Be to, laisvu laiku žiūriu gerus filmus: vertinu aktorių darbą, analizuoju siužetą. Jei dar lieka laisvo laiko, imu į rankas gitarą ir groju. Kad ir ką daryčiau, viskas susiję su mano profesija.
– Mėgstate skambinti gitara?
– Taip, labai mėgstu. Su gitara rankose atsipalaiduoju, pasineriu į apmąstymus. Vieną dieną norėčiau užsiimti dainuojamąja poezija. Tiesa, vis dar negaliu tam ryžtis.
– Pats rašote dainų tekstus?
– Nežinau...
– Arba taip, arba ne. Tai rašote?
– Jeigu kyla mintis, ją užrašau. Kartais prie jos pridedu kitą sakinį. Galiu visa tai išmesti arba palikti. Tik tiek. Tai ar rašau? Gal ne.
– Kodėl sakote, kad jūsų pomėgiai yra susiję su jūsų profesija?
– Rinka šiandien itin reikli. Geras aktorius turi mokėti ne tik gerai vaidinti, bet ir šokti, dainuoti, groti, nuolat domėtis naujovėmis, mokėti save pateikti ir net parduoti, nors tai skamba gana žiauriai, bet ir tai – sudedamoji mūsų darbo dalis.
– O ar leidžiate sau bent trumpam pamiršti, kad esate aktorius? Ką veikiate tuomet?
– Vaikštau po senamiestį, įkopiu į Gedimino pilies kalną, ilgai sėdžiu ant suoliuko Sereikiškių parke. Jei būnu gamtoje, galiu atsigulti pievoje ir žiūrėti į dangų. Jei noriu intensyvesnio poilsio, einu žvejoti.
Gamtoje pamiršti visus rūpesčius, nemalonumus, čia esi pats savimi, ir tau gera kaip niekad.