Pirma stotelė Bukareštas, pasak jo, savo didumu, plačiomis gatvėmis ir galingais pastatais tave užgožia. Jautiesi svetimkūnis, lyg pasiklydęs tyruose. Taip pat turbūt jaučiasi senukai pastatai, šalia kurių dygsta modernūs statiniai.

„Tiesa, šis kontrastas man pasirodė žavus. Rumunijos sostinė dar vadinama mažuoju rytų Paryžiumi. Kelis ženklus radome. Be pastatų architektūros, šalia parko puikuojasi Triumfo arka, gatvių užrašai labai panašūs į tuos, kurie Paryžiuje. Be to, tuo metu, kai lankėmės, vyko ir misterio Yves Saint Laurent mados paroda. Tačiau vien ore pakibusios padangos (interneto laidai) supančiojo žandikaulius pavadinti šį miestą prancūzišku. O po dienos kitos imi ir jau nebepastebi šalia valkataujančių daugybės šunų, kurių kiekis yra taip sureguliuotas, kad šungaudžiai turėtų darbo“, - pasakoja vis dar įspūdžių pilnas vaikinas.

Nors, žinoma, visur reikia saugotis (Prancūzijos nuotykis tai dar kartą įrodė), tačiau dar prieš kelionę į Rumuniją jis su kolege Irma Juškėnaite buvo nuolat draugų ir kolegų perspėjami, kad ypač ten turėtų būti dėmesingi.

Keliauninkai džiaugiasi, kad kameros ir mikrofonai liko kitų nepaliesti: „Tikrai nesijautėme, kad aplink yra daugiau vagių ar sau kitos naudos siekiančių žmonių. Viename iš parkų, norėdami geriau pažinti rumunus, patys kukliai lindome jiems akis mėginome prakalbinti. Ir jie mums
pasirodė nuoširdūs, paprasti, kuklūs ir gal net liūdni žmonės. O svetingumas, kaip paaiškėjo vėliau priėmimus kvietimą apsistoti nakčiai vienoje didelėje rumunų šeimoje, ten liejasi per kraštus. Draugiškas svetingumas per skrandį ir per širdį.“

Ar čigonai tokie vaišingi, televizininkai nepajuto. Bet susidūrimas, kaip ir planavo, su jais įvyko.

„Be vietinių pagalbos mūsų pokalbis turbūt nebūtų užsimezgęs. Reikėjo apšilti. Anot skrybėlėtų vyrų ir ryškiai apsitaisiusių moterų, patys užsidirbdami pragyvenimui parduodami pagamintus puodus ir dubenis, čigonai yra nepatenkinti, kad jie laikomi vagiais ir jų nevadina romais. Mums čigonai pasirodė riečiantys nosį, savimi pasitikintys, drąsūs ir tikrai neskriaudžiami. Beje, už pokalbį su mumis moterys dar paprašė pinigų vaikams. Vieni vyrai nepasikuklino, kai davė suprasti, kad bendraudami jie suteikia mums begalinę malonę, o kiti iškart puolė prie reikalo: primygtinai
klausė, kaip galėtų Lietuvoje prasukti kokį verslą ir, beje, užsiminė žinantys Kauną“.

Igno teigimu, čigonus labiausiai trikdo nusistatęs visuomenės neigiamas požiūris jų atžvilgiu. Neoficialiais šaltiniais, daugiau nei 22 mln. gyventojų turinčioje Rumunijoje gyvena per 2 milijonus čigonų. Ir tai yra antra iš Europos šalių, be Turkijos, kurioje jų yra daugiausia.

Kai kurie mano, kad tai didžiausia tautinė mažuma. Tačiau šalyje vengrų ir vokiečių yra kur kas daugiau. Oficialių atstovų teigimu, Rumunija tapatinama su čigonais vien dėl to, kad šalyje kur kas
garsiau nei kitose Europos šalyse yra kalbama apie jų problemas. Bet faktas, kad be pono Nikolajaus Čaušesku palankių tautinėms mažumoms sprendimų praeityje, šalyje nebūtų jų toks didelis kiekis.

Kaip pasakoja Ignas, Rumunijoje netrūksta gražių istorinių miestelių, kurių grįstos gatvelės nesiskiria nuo kitų Europos miestų senamiesčių. Tiesa, daugelyje jų vis vyksta remonto darbai. Išimtis vokiškas Sibiu miestas, kuri Liuksemburgas 2007-aisiais pats pakvietė dalytis Europos
kultūros sostinės statusu. Po tų metų miestelio senamiestis neatpažįstamai per stulbinamai trumpą laiką pasikeitė ir pastatai įgavo ryškių spalvų.

„Avių melžti neteko, bet sužinojome, kad tam reikia turėti ypač daug jėgos. Apsilankę kalnuose pas piemenis, ne tik stebėjome melžimo procesą, bet vėliau matėme, kaip iš šviežio pieno gaminamas sūris. Koks rumuniško sūrios skonis? Sūrus, kartais net per sūrus. Tačiau sūris, padarytas iš nukošto sūrio skysčio, kur kas lengvesnis. Vietiniai piemenys dar parodo meškos apkandžiotą kaktą ir pasakoja, kad laukuose vasarą ramiau nei namie. Ir piktų žmonų čia nėra. Dažniausiai piemenys yra samdomi už cigaretes, medinį stogą ir maistą. Mes irgi ne kartą susimąstome, kad taip išėjus į laukus bent savaitei, kur nei vandens, nei tualeto, visai sveika būtų“, - juokauja I.Krupavičius ir žada visa tai parodyti reportažuose „Labo ryto“ laidose.

Tačiau kelionės įsimintiniausia diena jų dar tik laukė. „Palikę mobiliuosius telefonus ir pinigus, vien su šortais ir lengva avalyne vieną rytą išsiruošėme į kalnus. Ėjome kur akys vedė. Vakarop nutarėme pradėti leisti į miestelį. Tačiau po lietaus, nuo 2000 m aukščio prasidedantys serpantinai pasirodė kaip didžiausios kliūtys. Siauruose keliukuose mus užklupo sutema. Pakelėje sutikome ne vieną kryžių. Be vardų ir pavardžių. Visai rimtai susimąstėme, kad neįvertinome situacijos rimtumo ir jeigu užstrigtume kalnuose, niekas niekada taip ir nerastų. Tačiau stengiamės neprarasti nuotaikos ir šmaikščiai pakeliui mąstome kur suksimės guolį nakčiai. Pasiekę pirmąjį ir pasirodo vienintelį kelią vedantį į miestą, susistabdome mašiną. „Ar išprotėjote? Daugybė žmonių juk šiose vietose yra sudraskomi meškų“, - išgirstame iš vietinių. taip ir praplaukė visas dar neilgas gyvenimas mintyse“.

Kiti įspūdžiai - nuotraukų albume:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją