– Jūsų šeima – meno žmonės?
– Esu kilęs iš intelektualų šeimos. Mano mama – pianistė. Tiesa, gimiau ir augau kaime. Taip, esu provincijos vaikas, tačiau to nesigėdiju ir neslepiu. Gyvenimas kaime nieko neatėmė ir neapribojo. Mes daug keliavome, daug matėme. Be to, provincija taip pat sugebėjo man kaip asmenybei daug duoti. Augau gamtoje, kvėpavau grynu oru, jaučiausi laisvas ir nesuvaržytas miesto šurmulio...
– Dažnai provincija asocijuojasi su tamsumu, tačiau taip nėra?
– Žinoma, ne. Provinciją reikia suvokti kaip vietą, kur gyveni, tačiau ne kaip nors kitaip. Juk miestas ir miesčioniškumas taip pat turi neigiamų asociacijų. Sakykime, snobizmas. Tačiau ne visi miestiečiai – snobai. Taip yra ir kaime. Tikrai ne visi provincijos žmonės – neišsilavinę tamsuoliai. Lietuvos kaimuose gyvena labai šviesių ir intelektualių žmonių.
– Kiek jums artima gamta?
– Ji man labai artima. Taip buvo vaikystėje, taip yra ir dabar. Mielai skubu į gimtuosius namus, kai turiu tam laiko. Padedu susitvarkyti buitį, darau lauko darbus. Aš taip pailsiu. Mieste, kai neturiu darbo ar repeticijų teatre, aš pavargstu nuo triukšmo, nuo žmonių. Kaime užplūsta ramybė. Čia pasiilsiu, išsimiegu. Tiesa, kartais miegoti trukdo pernelyg garsiai čiulbantys paukščiai... Bent jau taip atrodo, kai tik atvažiuoji į kaimą. Juk mieste dėl automobilių triukšmo paukščių nė nesigirdi. O štai kaime girdi tik juos. Nėra jokios rutinos ar skubėjimo – tik natūrali gamtos ramybė.
Žinote, sunkiai įsivaizduoju vasaros poilsį kur nors Paryžiuje. Ką ten veikti? Daug smagiau kur nors prie lietuviško ežero ar upės, toliau nuo didmiesčio mūrų.
– Ar vaikystėje buvote išdykęs?
– Labai. Nuolat karstydavausi po medžius, dviračiu apvažiuodavau visas apylinkes, nuolat sumąstydavau įvairiausios veiklos ir nuotykių.
– Vadinasi, dažnai ir susižalodavote?
– Taip. Tiesa, man tai neatrodė tragedija. Visai kitaip mąstė mano mama. Aš nuolat pakliūdavau į kokius nors nuotykius. Išvažiavau į Vilniuje vykusį festivalį, šokau nuo laiptų ir susilaužiau koją. Grįžau su gipsu. Mamai tai buvo šokas, man – įprastas nuotykis, kurio visai nesureikšminau.
– Ar ir dabar širdis nori nuotykių?
– Nori. Gal dabar kvailioju kiek saugiau, bet vis tiek tai darau.
Mistinė profesija
– Tapti aktoriumi svajojote nuo vaikystės?
– Yra tokių žmonių, kurie sąmoningai nuo pat jaunų dienų nori tapti aktoriais, bet aš nesu vienas iš jų. Pasirinkau aktorystę, nes norėjau turėti aukštąjį išsilavinimą. Jei būčiau ėmęsis gitaros studijų (apie tai taip pat galvojau), aukštojo neturėčiau. Kita svarbi priežastis – tais metais aktorių kursą rinko Rimas Tuminas. Nebuvau didis teatro žinovas, tačiau ši pavardė man skambėjo itin autoritetingai. Štai taip susidėliojęs prioritetus į jiems skirtas vietas, pasirinkau aktorystę.
– Gitara tebegrojate?
– Taip, bet prasčiau nei vaikystėje. Dabar groju nebent tada, kai kas nors paprašo arba kai apima tam tinkama nuotaika. Juk grojimas gitara netapo mano gyvenimo profesija, o įgūdžiai laikui bėgant blėsta.
– Studijuodamas akademijoje jautėtės savo vietoje?
– Ne. Tam tikrą laiką nė nesuvokiau, ką čia veikiu. Gal iki trečio kurso nežinojau, kas yra etiudas. Draugai, besisukantys verslo srityje, jau tada turėjo apčiuopiamos naudos iš savo veiklos, iš realių mokslų. O čia – aktorystė. Kažkas, ko nepačiupinėsi. Ji tarsi gaubiama nežinios, mistikos. O kas po akademijos? Kur dirbti? Ką veikti? Ar tai taps gyvenimo dalimi?
– Kada išgirdote atsakymus į rūpimus klausimus?
– Trečiame kurse pradėjau filmuotis improvizacijų laidoje „Pagauk kampą“. Ji mane ir išlaisvino. Tai suteikė suvokimo, kad man iš tiesų įdomu vaidinti ir kad turbūt nieko daugiau net nenorėčiau veikti.
Nuolat ieškau naujovių, tobulinuosi. Žinau, ko siekiu ir ko norėčiau siekti ateityje, kaip lavintis profesinėje srityje. Manau, tai geras ženklas to, kad esu savo vietoje. Jei galvočiau, kaip prasimanyti pinigų iš kitos veiklos ar ką dar galėčiau veikti be aktorystės, tai būtų pavojaus signalas, kad iki tol ėjau netinkamu keliu.
– Esate humoristinis aktorius?
– Nepasakyčiau. Taip, galbūt man tai artima, galbūt sugebu tai daryti. Tačiau turiu ir dramatiškų, rimtų vaidmenų. Juos taip pat noriai vaidinu.
– Koks iš tokių vaidmenų jums labiausiai įsiminė?
– Chlestakovas iš „Revizoriaus“. Šį vaidmenį gavau labai netikėtai – teko pavaduoti aktorių, atlikusį šį vaidmenį. Teko važiuoti vaidinti į festivalį Kolumbijoje. Tai buvo labai rimta ir labai atsakinga. Laimei, tą spektaklį buvau matęs daug kartų, tad įsivaizdavau, kaip tai turi atrodyti, kaip kuriamas mano personažo charakteris, koks tai žmogus.
– Pavyko suvaidinti?
– Pirmą kartą suvaidinau blogai, bet paskui viskas buvo labai gerai. Iki šiol manau, kad tas vaidmuo – viena didžiausių mano profesinių patirčių.
Improvizacijos – kraujyje
– Kaip patekote į „Pagauk kampą“?
– Akademijoje sužinojome, kad Rūta Vanagaitė renka aktorių trupę, tad nutarėme išbandyti savo jėgas. Aš buvau vienas iš tų laimingųjų, kuriems pasisekė.
– Atsidūrėte filmavimo aikštelėje šalia Ramūno Rudoko, Rimantės Valiukaitės, Andriaus Žebrausko. Nebuvo baimės jausmo?
– Buvo. Juk jie – tikri profesionalai, autoritetai, o aš tuo metu buvau tik studentas. Dabar jie man – geri draugai, scenos partneriai.
– Jie parodė, kaip reikia vaidinti?
– Iš jų daug ko išmokau. Tuomet tvirtai supratau, kaip noriu būti aktoriumi, kaip noriu vaidinti. Tai buvo aktorinis krikštas.
– Ar buvo gaila, kai „Pagauk kampą“ išnyko iš TV ekrano?
– Buvo kažkiek gaila. Ypač to, kad mes improvizacijų neperkėlėme į jokią kitą erdvę.
– Nostalgija padarė savo, tad jau nuo šio rudens improvizacijų šou, pavadinimu „Kitas kampas“, džiugins Vilniaus mažojo teatro žiūrovus?
– Taip ir bus. Neseniai įvyko du premjeriniai pasirodymai, sulaukę daug žiūrovų dėmesio. Mes pamatėme, kad žmonėms to reikia, tad tvirtai nutarėme grąžinti improvizacijas į sceną.
– Kaip gimė ši idėja?
– Ilgą laiką ją nešiojausi savo galvoje, tačiau nedrįsau siūlyti. Kai tai padarė Andrius Žebrauskas, labai nudžiugau. Pasirodo, ne aš vienas to norėjau. Kartu kurti paprasčiau. Taip pamažu ėmėme kviestis aktorius, repetuoti. Vėliau pasirodėme žiūrovams.
– Kokių tikslų turite?
– Mūsų tikslai siekia penkerius metus į priekį. Aktyviai plėsime ir populiarinsime improvizacijų žanrą, į jį įtrauksime kuo daugiau žmonių: tiek profesionalių aktorių, tiek kitų profesijų atstovų, norinčių vaidinti. Jie galės pasirodyti vienoje scenoje su profesionalais.
– Diegsite Lietuvoje improvizacijos kultūrą?
– Taip. Matome poreikį, tad bandysime duoti žmonėms tai, ko jie nori, ko jiems trūksta.
– Improvizacija – tai kūryba ir atlikimas tuo pačiu metu. Nors aktoriai kuria spektaklį ekspromtu, šis žanras reikalauja kruopštaus pasiruošimo ir išlavintų įgūdžių. Aktoriui tai sunku?
– Improvizuoti gali kiekvienas, tačiau ne visi tampa profesionaliais aktoriais. Improvizuojame gyvenime, darbe, virtuvėje... Kuo aktorius kitoks? Kad jis improvizuotų ir tai profesionaliai darytų scenoje, jam reikia labai daug repetuoti. Tai ne visada paprasta, užima daug laiko. Kurti ir tuo pat metu atlikti tai, ką kuri, gerai – tai profesionalo prerogatyva. Tiesa, tai ir sudėtinga, ir labai įdomu. Štai todėl darbas, įdėtas repeticijų metu, su kaupu atsiperka, kai vaidini žiūrovams.
– Nebijote netikėtumų scenoje?
– Jie kaip tik žavi. Nežinai, kokią mintį pametės žiūrovas, nežinai, ką teks vaidinti. Tačiau adrenalinas kraujyje skatina greitai mąstyti. Kartais nė nepajunti, kaip pradedi kurti.
– Ar viską, kas šauna į galvą, sakote garsiai?
– Reikia sakyti. Tai ir yra pagrindinė geros improvizacijos taisyklė.
– O kaip dėl necenzūrinių žodžių? Ar jie nesiveržia į sceną?
– Yra tam tikri dalykai, kuriuos kontroliuoji. Scenoje mes tikrai nesikeikiame. Ir ne todėl, kad to nedarytume gyvenime. Necenzūriniai žodžiai, kalbėjimas apie lytinius santykius nėra skanu scenoje. O mes formuojame gerą skonį. Profesionalas puikiai žino, kad tai netinka scenai, tad to ir nedaro.
Spektaklyje, vaidinamame pagal tekstą, esi tik veiksmo dalis, mažas viso mechanizmo varžtelis. Improvizacijoje kuri pats. Viskas – ir tekstas, ir veiksmas – priklauso tik nuo tavęs paties.
Atviras ir nuoširdus
– Kaip galėtumėte trumpai save apibūdinti?
– Esu gana atviras ir nuoširdus žmogus. Tik tiek...
– Tačiau kiti jus laiko arogantišku?
– Tikrai toks nesu. Tiesa, neverčiu taip manyti: tegul kiekvienas turi savo nuomonę.
– Ar turite daug draugų?
– Daug draugų niekas neturi. Žinoma, turiu daug pažįstamų ir bičiulių. Tačiau tikrų draugų yra tik keletas. Bet mielai bendrauju su visais. Nesvarbu, ar tai menininkas, ar verslininkas, bendrą kalbą randame labai greitai.
– Retai pasirodote laikraščiuose ir žurnaluose, nesistengiate išgarsėti skandalais, kas būdinga kitoms Lietuvos žvaigždėms ar žvaigždutėms. Kodėl?
– Nėra nieko paprasčiau, kaip šiandien Lietuvoje pasidaryti reklamą, ypač skandalais. Tik man to nereikia. Tie, kam reikia, kas to nori, daro. Man tai neįdomu, aš tokio populiarumo nenoriu.
– „Žvaigždžių duetuose“ dalyvavote dėl populiarumo?
– Ne. Dalyvavau tik todėl, kad norėjau nuotykių. Padainavau, išmėginau naują veiklą, ir tiek. Gavau naujos patirties, tačiau ir toliau esu aktorius, nes tai – mano gyvenimas.
Gražuolių apsuptyje
– Šią vasarą „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje vesite intriguojantį realybės šou „Iššūkis – mis Lietuva“. Kodėl tam ryžotės?
– Juk ten šitiek merginų, be to, visos gražios... O jei rimtai, tai nauja patirtis, be to, labai įdomi ir naudinga. Iki tol nebuvau bandęs laidos vedėjo darbo. Esu teatro aktorius, tad darbas prieš kameras man nėra gerai pažįstamas. Tad susipažinsiu.
– Pats šou jums įdomus?
– Jis kupinas žaismės. Galiu rodyti iniciatyvą, galiu improvizuoti. Susipažįstu su naujais žmonėmis, be to, turiu būti ir draugu, ir budeliu vienu metu. Aš skelbsiu, kuri mergina paliks šou, patarsiu, kaip elgtis, pabarsiu, jei kas nors vyks blogai.
– Kas bijo naujovių labiau – jos ar jūs?
– Jos. Aš jau įpratau prie vedėjo dalios. O štai jų dar laukia kova dėl geriausiosios titulo, mokymasis, pastangos atskleisti geriausias savo savybes, parodyti talentus, patikti Lietuvai.
– Kokios merginos trokšta tapti „Mis Lietuva“?
– Jos ne tik gražios, bet ir protingos, įdomios, labai šaunios. Kai kurios tikrai turi ne tik išorinio grožio, bet ir to vidinio „cinkelio“, kuris žavi. Jeigu toms dalyvėms pavyks atsiskleisti, jos skins ne tik žiūrovų simpatijas, bet ir konkurso laurus.
– Ar nebijote dalyvių intrigų ar aršių, ambicingų kovų?
– Jų tikrai bus. Užvirs aršios kovos, esu tuo tikras. Ypač turint galvoje tai, kad dalyvės pačios turės balsuoti, kurią konkurentę pašalinti iš projekto. Neabejoju, kad ne kartą teks raminti įsiplieskusią audrą ar net kažką guosti.
– Kas bus, jei kuri nors iš gražuolių jums susuks galvą? Tai realu?
– Viskas realu. Tiesa, tai padaryti nėra lengva. Jau praėjo laikai, kai mane domino trumpalaikiai romanai, intrigos. Dabar tikrai žinau, ko noriu, ir to siekiu. O štai šiame realybės šou noriu būti merginų draugas arba brolis – visoms vienodai geras ir vienodai teisingas. Tik tiek...