Vietiniai puikiai išnaudoja Niagaros vardą ir tuomet, kai pabrėžia, kad jie nekomercializuoja šios vietos, skirtingai nuo garsiojo krioklio. Panašiai, kaip pradedančios, nelabai kam žinomos grupės paaiškinimas, kodėl koncerte nebuvo žmonių, nes „mes - ne popsistai“.

Ir jeigu apie mano minėtą vandenį gražioje aplinkoje teko pasiskaityti iš anksto, tai kitas siurprizas buvo visiškai netikėtas: šalia berods 86-ojo kelio pastebėjome reklamuojamą Titaniko daiktų parodą. Kiek nukrypę nuo kurso patekome į puikiausią muziejų su įspūdinga ekspozicija: originalūs daiktai, laivo dalys, atkurtos katastrofos scenos ekrane ir netikėta dovana: kiekvienas atėjusysis gauna po kopiją originalaus bilieto į paskutinį Titaniko reisą su skirtingo žmogaus vardu ir pavarde (laikinai tapau Ričardu Džordžu Hokingu, plaukusiu antrąja klase).

Maloni smulkmena, tik vis vien nejauku kažkaip.

Artėjam prie Yellowstone‘o - seniausio Amerikos nacionalinio parko. Parko nr. 1, kaip jie čia mėgsta sakyti. Nors žodžiai „geriausias“, „didžiausias“ ir kitoks „-iausias“ sutinkami taip dažnai, kad pradedi nebekreipti į tai dėmesio.

Šalia kelio stovintis mažas rūdžių kolekcionierių miestelis pasikabina atitinkamos spalvos užrašą su šūkiu „Geriausias miestas pasaulyje“, o vienas šalia kito esantys skirtingi restoranai, be jokių skrupulų skelbiasi, jog būtent pas juos kepami sultingiausi pasaulyje steikai. O ko ginčytis, jei taip koks ekstazės apimtas klientas sakė? Laisva šalis.

Įsitikinimas, kad daiktų perteklius ekipaže kenkia automobilio aerodinaminėms savybėms ir komandos dvasiai, vėl atsirūgsta. Vos pakilus į 2 tūkstančių metrų aukštį mus pasveikina užrašas, rekomenduojantis važiuoti žieminėm padangom arba jas padabinti grandinėmis. Žiema!

„Tetai Betai“ tai kas - Čikagoje Tobiaso dovanotos vis dar kaip naujos,o va patiems tenka ant kūno užsivilkt viską, ką turim ir tikėtis, kad po būsimosios nakties palapinėje nesudarysim rūpesčių vietiniams reindžeriams papildomai darbuotis kirtikliais atlaisvinant vietą naujiems, labiau šiam klimatui pasiruošusiems iškylautojams.

Kelias per parko teritoriją driekiasi beveik 300 kilometrų. Gamta čia laukinė ir drąsi. Saulei besileidžiant, šalia kelio vakarieniauja bizonai. Sako, kad čia gyvenančių barzdos yra ilgiausios pasaulyje (ir vėl!). Žmogus jų vidinėje vertybių skalėje yra prilyginamas daiktams iš keistai kvepiančių, ir be kojų judančių dėžučių.

Ir ta kombinacija tik sudaro nepatogumų vaikštant geru asfaltuotu keliu. Štai vienas atėjo iki „Tetos Betos“ ir, sustojęs, pradėjo spoksoti. O akys - raudonos raudonos. Gerai, jie ne mėsėdžiai. Bet aš jums pasakysiu, kad tuo metu sėdome į automobilį lėtai, nedarydami staigių judesių ir tikėdamiesi, kad mūsų ekipažo dominuojanti raudona spalva bizonams nedaro tokio poveikio, kaip jų tolimiems giminaičiams iš Ispanijos.

Blogas oras turėjo įtakos ir tam, kad kempinge vietos buvo pakankamai. O šeštadieniais tai nedažnai pasitaiko. Mus pasitiko besišypsantis šeimininkas, panašus į Kalėdų senį, vasarą čia prisiduriantį prie algos. Atrodė, kad misteris Hovardas mūsų laukė visą gyvenimą. Gyrėsi išrinkęs pačią geriausią vietą. Merkdamas akį, pašnibždom ir atsargiai besidairydamas aplinkui, pasakojo, kad vakar čia buvo atklydęs grizlis, kuris nusitempė į kitą upės pusę mažą bizoniuką.

Paskui dar davė dėžę malkų. Už 9 dolerius ir drėgnų, bet užtat kilimėliai, pasitiest palapinėje, nieko nekainavo. Atsirado šansas išgyvent.

Kad pramankštintume kojas ir gamtosauginių žinių pasisemtume, nusprendėme sutemus paėjėt kokį kilometrą iki vietinio amfiteatro. Ten buvo pažadėta paskaita su paveiksliukais. Tokio vietinio profesoriaus Ričardo Kazlausko.

Vos atėję išgirdome sakomą nuoširdžią padėką susirinkusiems ir palinkėjimą gerai praleisti naktį. Pasirodo, Rytų pakrantėje nustatyti laikrodžiai čia nebeturi jokio autoriteto. Esame kalnų laiko juostoje. O kad nebūtų nuobodu miegot, danguje kažkas dar ir lietų įjungė. Ne sniegas ir gerai.


Yellowstone – South Dacota

Nors lietus pylė visą naktį, pirmoji rytinė žinia buvo gera. Miegam ne baloje.

O ir šaltis nebuvo toks, kad rytinė kūno vibracija neleistų susikalbėt.

Galų gale žinant, kad esame vietoje, kur yra daugiau nei 10 tūkstančių karštų versmių ir geizerių, darosi šilčiau. Nelengva iki jų nuvažiuoti taip paprastai. Tikras rytinis transporto kamštis: ryte bizonų kaimenė nusprendė pasaugoti savo kanopėles nuo šlapios žolės ir demonstratyviai lėtai judėjo mūsų vykstama kryptimi.

Garsus indėnų vadas, vardu „Žmogus, bijantis savo arklių“, negalėtų patikėti savo akimis, pamatęs mūsų rankas nesiekiančias ginklų esant tokiai patogiai situacijai.

„Tetos Betos“ statusas neleidžia nervingai blaškytis ieškant laisvesnio tarpo pravažiavimui, tad ji išdidžiai važiavo iš paskos, lyg sakydama, kad net ir be šios kliūties greičio nebuvo pasiruošusi didinti. Matyt, tik dėl šios priežasties, nusivylę nepavykusia rytine šunybe, bizonai netikėtai pasuko į šalį ir paliko asfaltuotą dangą.

Esame matę geizerius ir ankščiau, būnant Islandijoje. Jų koncentracija (kaip ir Kamčiatkoje, ir Naujojoje Zelandijoje) toje šalyje yra kiek didesnė, nei čia. Bet prie šio vaizdo priprasti turbūt neįmanoma.

Kunkuliuojantis skaidrus vanduo, balti garai, kartais išsiveržiantys netikėčiausiose vietose, keistus garsus skleidžiantis purvas, styrantys belapiai medžių kamienai lengvai leidžia pasijusti kitoje planetoje. Ypač, kada tokiu ankstyvu metu aplinkui be mūsų - nė gyvos dvasios.

Atsiduriame prie Old Faithful, geizerių superžvaigždės, parko ikonos. Jau daugybę metų jis veikia taip pat. 90 minučių iš jo rūksta lengvas dūmelis, o atėjus laikui į viršų šauna karšto vandens srovė, kartais pakylanti iki 50 metrų.

Jo pasirodymas kiekvieną dieną surašomas atskiroje lentoje. Kaip traukinių tvarkaraštis.

Nepatiklūs žmonės kalba, kad ten kažkur po žeme yra parko prižiūrėtojų bunkeris, kur kiekvieną kartą po pusantros valandos specialiai apmokytas eigulys-agentas paspaudžia reikalingą mygtuką ir šou prasideda... Po apsilankymo Las Vegase supranti, kad jei taip būtų iš tikrųjų, tuomet dar tas geizeris leistų ausis draskančius garsus, spjaudytų ugnį ir po kokią pro šalį einančią stirną dėl efekto pasiglemžtų. Šou čia moka sukurti.

Kylant dar aukščiau į kalnus, vėl patenkam į žiemą. Dažnai matomi ženklai, įspėjantys apie grizlius, daro šį monstrą panašų į Gogolio revizorių: visi kalba, bet nieks nematė.

Kita vertus, juk neliepsi meškai kiekvienam pravažiuojančiam nasrus rodyt ar dviračiu šalia kelio važiuoti.

Nuostabų saulėtekį pasitinkam patekę į Pietų Dakotą. Ta proga net stabtelim kelkraštyje įamžinti tokį žavingą vaizdą. Tik tai atlikti nėra taip paprasta, nes beveik visi pro šalį važiuojantys stoja ir klausia, gal kuo padėt.

Draugiškumo ir tolerancijos įspūdį sustiprina ir tai, kad sukantis eiliniu serpantinu, vienas fotomėgėjas neišlaikė įtampos ir, sustojęs ant važiuojamosios kelio dalies, puolė vakariniam teritorijos patikrinimui išėjusias stirnas fotografuoti. Ne itin sektinas parkavimosi būdas tokiame pavojingame ruože, tačiau keisčiausia, kad iš paskos važiavę nepuolė ketvirčiuot žioplą fotomedžiotoją. Net neskyrė jam atitinkamų epitetų.

Atsargiai luktelėjo ir, pasitaikius tinkamai progai, lėtai apvažiavo net avarinėm šviesom nemirksinčią Hondą.

Netoliese esančiame Kusteryje, mažame kalnų miestelyje, aptinkame neoninėm spalvom šviečiantį motelį su šalia durų gyvenančiais nykštukais, molinėmis varlėmis ir gulbėmis. Mažas, kiek adaptuotas Šveicarijos kalnų gyvenviečių vaizdas. Savininkas parodo mūsų būstą, kuriame pirmą kartą kelionėje pamatome iki šiol neregėtą įrenginį: vietoje tradicinių oro kondicionierių - dujomis kūrenamas šildytuvas.

Keistas sutapimas. Įjungus televizorių, ekrane išvystame rodomą „Titaniką“. Kaip tik tą sceną, kur DiCaprio išlaužęs duris pabėga iš trečios klasės keleiviams skirtos laivo dalies. O dar vakar iš arti apžiūrinėjom šio laivo mechanizmus ir į tragediją patekusių žmonių gelmėje likusius daiktus...