- Statote spektaklius vaikams, rašote pasakas. Ar vaikystėje Jums kas nors jas sekdavo?
- Nuolat. Pasakos buvo ir sekamos, ir kuriamos ekspromtu. Tėvas labai ugdė mūsų kūrybinę raišką ir pasakas sekdavo kitąsyk pasiremdamas tos dienos įvykiais. Būdavo, suprasdavau, kad pasakoje atsispindėdavo ir mano koks nors ne itin pagirtinas poelgis. Jis pasakodavo labai įdomiai, artistiškai, pasitelkdamas įvairias balso intonacijas. Nuo mažumės pratino mus prie humoro, anekdotų. Jis mane išmokė, kad menas yra tarsi žaidimas, kad tai – akimirkos džiaugsmas.
Koks ryškiausias Jūsų vaikystės prisiminimas, susijęs su tėčiu?
- Gal vienas kvailiausių prisiminimų būtų toks: kai man buvo kokie penkeri šešeri metai, nutariau kiemo draugams padaryti „psichologinį spaudimą“ ir sugalvojau šiurpią istoriją, kad mano tėtis yra žmogėdra ir valgo mažus vaikus. O pasakojimo pabaigoje pridurdavau, kad tų, kurie su manimi draugauja, jis nevalgo... Vaikai išsyk ėmė su manim draugauti kur kas labiau nei anksčiau. Dalydavosi saldainiais ir t. t. Tik neapskaičiavau vieno momento – vakarais, pamatę tėtį, grįžtantį iš darbo, kiemo draugai išsigandę lėkdavo rėkdami į šalis.
Istorija baigėsi nesėkmingai (ir tuo pat metu sėkmingai) – gandas gana greitai apsuko ratą ir pasiekė mano tėvų ausis. Įvyko diplomatiškas pokalbis – tąsyk apsieita be diržo. Tik tėvukas pasiūlė, užuot melavus, geriau kurti visokias istorijas apie žvėrelius arba rašyti pasakas. Gal taip ir buvo padėti pamatai būsimajai mano vaikiškai kūrybai? Beje, ir ši „žmogėdriška“ istorija po keturiasdešimties metų atrado sau vietą knygelėje „Kiškio Pranciškaus senelis Palemonas“.
- Ar esate demokratiškas tėvas?
- Mano nuostata – nesikišti pernelyg į vaikų gyvenimą, aktyviai nekontroliuoti jų. Jie turi patys savo guzus susirankioti. Tik atsitikus rimtesnei bėdai, prisivirus košės, – būtina rasti laiko susėsti ir išanalizuoti susidariusią padėtį.
Kitas momentas – laisvė, kuri reiškėsi net ir skaudžiais jam, muzikologui, momentais. Aš vaikystėje griežtai atsisakiau mokytis groti fortepijonu (dabar pagalvoju, koks buvau kvaiša...) ir jis mano valiai nesipriešino. Groti neišmokau, užtat jo nuomonę, kaip mane suprantančio bičiulio, pradėjau vertinti gana anksti.
- Ar dažnai patariate savo vaikams?
- Jau ką mėgstu, tai mėgstu. Dažniausiai patarimus duodu neprašomas, nemokamai, nedidelėmis dozėmis, atskiesdamas juokais bei nesąmonėmis. Dažniausiai tie patarimai būna mandagiai įsileidžiami pro vieną ausį, o pro kitą – išleidžiami. Tai, man regis, amžinas ir puikus patarimų priėmimo metodas, paveldėtas iš protėvių.
- Ar vaikai prašo Jūsų pagalbos?
- Vyresnieji sūnūs stengiasi būti savarankiški, gyvena atskirai, tik dukros dar su mumis. Gabrielius gyvena netgi ne Lietuvoje. Tai ir džiugina, kad vaikas turi darbą ir geba išmaitinti savo šeimą, ir liūdina – nes tėviški instinktai verčia bent kartą per savaitę pamatyti sūnų, anūkus ir nurimti, kad jiems viskas gerai.
Pagalbos, sprendžiant iškilusias problemas, prašo ne tik vaikai, bet ir mes jų. Stebiuosi jaunąja karta – jie tiek daug žino ir taip greitai orientuojasi! Pasitarimas – tai viena iš populiaresnių mūsų šeimos susitikimo priežasčių. Keisdami darbą, gyvenamąją vietą visada tariamės su jais. Be to, vaikai perskaito ir mano filmų scenarijus, ir knygas, pataiso, pataria. Dažnai net temą kokiai knygai ar eilėraščiui pametėja.
- Kuo Jūsų vaikai panašūs į Jus, kuo skiriasi?
- Vyresnysis Gabrielius pasirinko diplomato kelią. Kartais sau tyliai pajuokauju, kad – jei turės ambicijų, gali net iki Prezidento užaugti. Atsakomybės, diplomatiškumo ir pilietiškumo jausmai pakankami. Jonas piešia, groja, domisi istorija, skaniai gamina valgyti – lyg ir eina mano pėdomis, bet negeria ir nerūko – būdamas jo metų aš elgiausi gerokai kvailiau.
Mergaitės išvis tobulos – nenustoju iš jų mokytis grakštumo, koketavimo, atsidavimo, pasiaukojimo, žaismingumo.
Nežinau, ar reikia, kad vaikai kartotų savo tėvų kvailystes – tegu daro savąsias. O dar geriau – tegu pasimoko iš svetimų klaidų ir iš viso jų nedaro. Šį išminčiaus bruožą dažnai regiu ne tik savo vaikuose, bet ir kituose, nepriklausomoj Lietuvoj gimusiuose.
- Gal manote, kad Jūsų vaikai pranašesni už Jus?
- Taip, jie viskuo pranašesni, ir tas labai džiugina. Tegu rieda obuoliai kuo toliau į saulėtą pievą, tegu nepūva obels pavėsy.
- Kaip vertinate posakį, kad „tikri vyrai neverkia“?
- Tas, kuris sugalvojo šį pasakymą, buvo negeras dėdė. Manyčiau, kad vyrai turi būti ir jautrūs, ir subtilūs.
Jonas Mekas, kai skaito savo eilėraščius, kartais susijaudina ir apsiašaroja. Kornelijus Platelis irgi. Buvo toks Švedijoje gyvenęs partizanų ryšininkas, architektas Jonas Pajaujis, iškentėjęs Štuthofo koncentracijos stovyklą ir daugelį kitų išbandymų. Kartą jis pasakojo apie savo šuniuką, kuris vijosi lapę, kol ištiko infarktas. Šuniukas iš paskutiniųjų paršliaužė namo, norėdamas bent numirti prie šeimininko kojų – pasakodamas tai Jonas verkė, nors prieš tai, kalbėdamas apie savo draugų partizanų žūtis, sugebėjo emocijas kontroliuoti.
Lietuvių kalboje yra du žodžiai – verkti ir žliumbti. Kai girtas, nelaimingas pilietis žliumbia dėl savo beviltiškumo – yra gana liūdnas vaizdas, o kai sąmoningas žmogus jaudinasi, ašaroja, atjausdamas kitų kančią, regėdamas šio pasaulio problemas ar tiesiog grožėdamasis Dievo karalystės įstabumu, – yra kilnu.
- Kaip auklėjate savo sūnus, kad jie užaugtų stiprūs ir vyriški?
- Vaikų niekaip specialiai neauklėjau, tiesiog stengiausi būti arti jų, kartu su jais, kad jie matytų, kaip gyvena suaugę ir kad jie yra tokie pat.
Tai sūnūs mane auklėjo, kad užaugčiau stiprus – Jonas prieš aštuonetą metų privertė mane mesti rūkyti. Kartą pasakė – „Man gėda, kai tu rūkai“. Aš atsakiau – „Man gėda, kai tu nesimokai“. Tada sūnus pasiūlė susitarti – jis mokysis, aš nerūkysiu. Taip ir atsitiko – ko nepadarai, kad vaikas mokytųsi...
- Ką reiškia vyriškumas?
- Vyriškumas reiškia gebėjimą globoti. Save – savo mintis, kūną, savo aplinką bei kitus, už kuriuos prisiimi atsakomybę. Globoti visą pasaulį. Gal net ir kosmosą. „Arklio Dominyko meilė“, „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ yra pasakos būtent apie tokį vyriškumą.
Vaikai namie turi matyti vyrišką tėvą. Plaunantį indus. Nerėkiantį. Negirtą. Be to, vaikams reikia sekti kuo daugiau pasakų apie vyriškumą – pavyzdžiui, apie Žilviną „Eglėj žalčių karalienėj“. Jis irgi buvo globėjiškų vyro savybių turėtojas.
- Ar vienos mamos gali užauginti vyriškus sūnus?
- Sudėtinga tema. Džiaugiuosi, kad turėjau ir tebeturiu abu tėvus, gyvenančius santuokoje. Iš tėvo išmokau tėviškumo, iš motinos – motiniškumo. Jei būčiau vien motiniškas, būtų sunkiau.
Manau, kad gali ateiti toks nykus laikas, kai teatras ar multifilmai turės mokyti vaikus tėviškumo ir motiniškumo, nes realiame gyvenime jie nebebus matę šio reiškinio. Aš pasakose irgi kartais prirašau daug šeimyniškų dialogų – kaip gražiai kalbasi įsimylėjusieji, kaip bendrauja tėvai su vaikais... Dėl visa ko...
Tai labai rimta valstybinė problema, bet ją sunkoka spręsti vien privačiam kūrybiniam (pasakų) lygmeny, kadangi perversinė mąstysena dabar žymiai populiaresnė – vaikai yra pramogų industrijos dalis, kaip ir jų tėvai. Šeima tam verslui trukdo, todėl stengiamasi ją „nupopuliarinti“. Jiems, beje, gerai sekasi.
- Ką galėtumėte pasakyti besiskiriančioms poroms?
- Pasakyti reikėtų tiems ir toms, kurie dar tik ruošiasi kurti šeimą. Tai itin atsakingas momentas. Įsimylėjimo, atpažinimo menas – tai vienas sudėtingiausių menų. Kaip toje liaudies dainoje apie sakalėlį: „Aš savo mergelę tarp kitų pažinsiu.“
Ale tu pažink, kad gudrus. Atrask tą antrąją obuolio puselę. Pažįsti vieną, paskui matai – ne ta. Tada susipažįsti su kita – ir vėl ne ta. Pasaka be galo…
O jei jau teko išsiskirti (tai patirti, deja, teko ir man), tada privalai būti itin atviras savo vaikui, kad jis pasimokytų iš tavo klaidos ir nesielgtų taip pat. Didžiausia klaida – niekinti tėvą, kuris paliko šeimą. Tada vaikui užblokuojamas tėvystės instinktas, jam bus itin sunku kuriant šeimą. Ne mažesnė klaida niekinti mamą, jei ji buvo skyrybų iniciatorius.
- Kaip pavyko neprarasti ryšio su sūnumi?
Su pirmąja žmona Giedre esame geri draugai, ji redaguoja visas mano vaikiškas knygas. Skyrybos buvo diplomatiškos, stengėmės nepažeisti vaiko jausmų, kiek tai įmanoma, o netrukus jis vėl galėjo matyti, kad tėvai yra labai artimi draugai. Gabrielių augino visi artimieji, kadangi tai buvo pirmasis anūkas: ir mano tėvai, ir Giedrės tėvai, ir mama, ir aš. Aš, tiesa, kelis metus studijavau Gruzijoje, tad kurį laiką nedaug prisidėjau, nebent tuo, kad rašydavau Gabrieliui pasakas apie Rudnosiuką, iš kurių vėliau atsirado pirmoji knygelė „Rudnosiuko istorijos“.
